100 metų – tūkstančiai žygių...

Laikas ir žmonės

Laisvės kovai paaukota jaunystė ir meilė

Nijolė Krasniauskienė

Ši nuotrauka mena Stasės Voverytės jaunystę ir grožį

Stasė Voverytė-Bubelienė dabar

Stasė Voverytė (kairėje) su drauge Genute Baltušyte, su kuria likimas suvedė Archangelske. Pas ją dzūkaitė ras prieglobstį grįžusi be leidimo gyventi Lietuvoje

Dvi Staselės – Voverytė (dešinėje) ir Smilginaitė – susitiko jau Lukiškių kalėjime ir kartu abi įveikė Archangelsko ir Kemerovo išbandymus

Stasė Voverytė (kairėje) Sarapiniškėse kartu su ją priglaudusia Zagorskų šeima: sūnumi Petru, motina Emilija (vėliau Staniulioniene), dukra Marija (vėliau Pūtiene)

Mano motina niekada neturėjo sesers. Bet aš vis dėlto turiu tetą – Stasę Voverytę-Bubelienę. Nors kraujo ryšį liudija tik prieš keletą kartų jas siejusi Zagorskų pavardė, bet šiuo atveju tai visai nesvarbu. Jos yra dvasios seserys, tad ji – mano motinos sesuo. Teta Stasė vaikystėje man pynė kasas, šaukšteliu pylė ramunėlių arbatą į mano išopėjusią burną, pirmoji man, kaimiečių vaikui, parodė Baltijos jūrą ir kantriai aiškino, kad jos nagų lako lašinimas ant pirštų „gali pakenkti vaikų sveikatai“. Jos namuose visada rasdavau saugų prieglobstį studijų metais, iš čia išvažiuodavau puikuodamasi nauju drabužėliu. Paskui čia atsiveždavau jau savo dukrą. Tai – vieninteliai namai, išskyrus mano motinos, kuriuose aš bet kokiomis aplinkybėmis galėjau tikėtis būti priglausta ir išklausyta.

Bandau įsivaizduoti, kuo būtų mano teta, jei būtų gimusi šiais laikais. Ir pirmoji mintis, šovusi į galvą, – portretistė arba drabužių dizainerė. Tetai Stasei tokia vizija visiškai nepasirodo juokinga. „Galėjau, – linkteli 85-erių moteris. – Man patiko piešti, ypač žmones. Ir labai smagu būdavo sugalvoti kokias neįprastas detales mano ir tavo mamos suknelėms“. Ir svajingai šypsosi visu veidu.

Deja, tokios galimybės teta Stasė niekada neturėjo. Gyvenimas jai parengė daug dramatiškesnį scenarijų. Dėl ryšių su partizanais ir už 1951 m. vasario 16 d. Daugų r. Sarapiniškių kaime iškeltą Trispalvę ji sumokėjo kalėjimu, lageriu ir tremtimi. Braudamasi per įvykius, datas ir vardus dengiančius užmaršties voratinklius, galynėdamasi su išgyventų netekčių skausmu, S. Voverytė-Bubelienė dalinasi su manimi savo gyvenimo istorija.

Vaikystės idilę sutrypė raudonas gaidys

Iki 15-ojo savo gimtadienio Staselė augo Bakaloriškių kaime kartu su savo vyresniaisiais seserimi Zofija, broliu Vytautu ir pagranduku broliu Jonu Algirdu. Kaip pati sako, visi Voverių vaikai gimė laisvoje Lietuvoje. Šeima priklausė vidutiniokų valstiečių klasei. Turėjo 15 ha derlingos žemės, darbščias rankas ir gerą vardą tarp kaimynų. Tėtis Vladas Voveris nuo jaunų dienų garsėjo kaip kaimo šviesuolis ir autoritetas. Iš kur visa tai, dukra jau ir neprisimena. Juk dar nedidelis vaikas būdamas Vladas neteko tėvų, o vyresnieji brolis ir sesuo laimės paukštę jauni nusivijo į Ameriką. Ant tėvo žemės liko gyventi vienui vienas. Giminių užaugintas, artimųjų iš užsienio kiek remiamas nepražuvo, vedė to paties kaimo arklių pirklio dukrą Veroniką Kleinotaitę. Šeima kūrėsi, didėjo, tvirtėjo. Pasistatė erdvų namą, kurio pusę atriekė keturklasei pradžios mokyklai. Jaunieji Voveriai priklausė žmonių giminei, kuri rūpinasi ne tik savimi. Ir tai bus visada perduota iš kartos į kartą.

Pašnekovė mena, kad iš abiejų pusių tėvų trobą supo didžiulis sodas, o netoli namų iškastame tvenkinyje plaukiojo riebūs karosai. Iš toli žvelgiant, kuo ne jaunos šeimos idilė? Deja, laimė emigravo sulig Antrojo pasaulinio karo pradžia. „Užėjus rusams viskas apmirė, pažanga sustojo“, – prisimena teta. 1943 metais raudonuosius partizanus, arba, kaip žmonės tarp savęs vadino, banditus, į miškus nustūmė vokiečiai. Pastarieji esą bent neplėšė ir netrukdė dirbti. Dienomis jie kontroliavo kaimą, o naktimis šią pareigą perimdavo iš kaimo jaunuomenės suformuota ir jų pačių apginkluota sargyba (kitų šaltinių teigimu, ginklų buvo gausiai palikę traukdamiesi rusai – aut. pastaba). Ir čia tenka paminėti svarbią herojės pasaulėžiūrai pavardę – Vaclovas Voveris-Žaibas. Jis – tolimas tetos Stasės giminaitis, vadovavęs Bakaloriškių savisaugos grupei (ši priklausė Dambrausko būriui – aut. pastaba). Vėliau giminaičių keliai dar ne kartą susieis, kai Žaibą priglaus miškas.

Deja, nei vokiečiai, nei Bakaloriškių jaunimas kaimo neapsaugojo. Vieną popietę atbėgo žmogus ir liepė lėkti kiek kojos neša – kaimo deginti traukia banditai. Tad ir Voveriai, vos spėję susirinkti vaikus, pasileido miško link. „Prisimenu, kaip tėtis mus skubino bėgti priekyje jo ir vis šaukė: „Pasilenkit! Vaikai, pasilenkit!“, o virš mūsų galvų lėkė padegamųjų kulkų spiečiai“, – pasineria į išgyvenimus teta. Gražus, tais laikais gausias šeimas auginęs kaimas per kelias valandas neteko bene 27 sodybų. Kelis kaimynus pasivijo kulkos, vienas vyras buvo sudegintas gyvas. Taip rusai atkeršijo už sukurtą sargybos būrį, už atimtą galimybę plėšti.

Bakaloriškių gyventojai nepasidavė. Iš pradžių prisiglaudė pas gimines, pažįstamus, o paskui pamažėle grįžo į savo žemę ir viską pradėjo iš pradžių. Šešių asmenų Voverių šeima irgi neužsibuvo Diržaminių kaime pas tėčio draugą Zamenską. Vokiečiai statybų reikalams leido kirsti valstybinį mišką. Tad pirmiausia Staselės tėvai pasistatė didelį kluoną javams, vėliau didelį tvartą gyvuliams. Pastarajame įsirengė du kambarius šeimai gyventi. Padegėlius stipriai rėmė gretimi kaimai: žmonės dalinosi javais, gyvuliais, patalyne, rūbais. Tačiau nebebuvo kaip anksčiau. Kankino nerimas, slėgė nežinomybė, augo pyktis.

Atplėšta nuo šeimos

Atėjo 1947-ųjų ruduo. Du Voverių vaikai – Vytautas ir Stasė – iškeliavo mokytis į Aukštadvario gimnaziją. Ten brolis įsitraukė į partizaninį judėjimą ir tapo spaudos platintoju. Jį suėmė likus visiškai nedaug iki jo išėjimo į partizanus. Tiesiog likimo ironija... Partizanams prijaučiantis kooperatyvo (parduotuvės – aut. pastaba) darbuotojas pridarė nuostolių. Atvykę dėl ekonominių priežasčių enkavėdistai aptiko politinės rezistencijos pėdsakų – partizanų patikėtinių sąrašą su slapyvardžiais. Tad vos pradėjęs mokslus priešpaskutinėje gimnazijos klasėje, Vytautas Voveris-Pantera pirmasis iš septynių klasės draugų bendraminčių buvo suimtas, tardytas, nuteistas ir išvežtas. Enkavėdistai areštavo ir Vladą Voverį. Šeimos galva tik grįždavo iš kvotų Onuškyje ir vėl buvo šaukiamas – savaitė namuose, savaitė kalėjimo rūsyje. Žmona Veronika veždavo sriubos. Sakoma, kad pono Vlado autoritetas buvo toks didelis, kad net stribai nedrįso grąžinti maisto siuntinių.

Virš šeimos kabojęs audros debesis 1948 m. gegužės 25 d. pratrūko. Voveriai neteko ne tik namų, Tėvynės, bet ir buvo išskirti (tremties dokumentus pasirašė Juras Buslavičius – aut. pastaba). Tėvai Veronika ir Vladas, vyriausioji dukra Zofija ir jauniausias sūnus Jonas Algirdas ištremti. O prieš palikdami gimtinę paskutinįkart įrodė esantys iš drąsiųjų padermės. Stribams reikalaujant išduoti partizanų buvimo vietą motina Veronika įsirėmė alkūnėmis į šonus ir dzūkiškai išdrožė: „Pabuciuokit juos šikšnon“. V. Voverienės, ačiū Dievui, nenušovė. Jai buvo lemta sulaukti beveik 102 metų ir dar daug patirti. Atsipirko moteris smūgiu brauningo rankena į galvą, o šeima turėjo išvykti kaip stovi, be teisės pasiimti šiltų drabužių ir kaimynų atneštų dviejų kepalų duonos.

Staselė apie tėvų tremtį sužinojo mokykloje. Stribai jos ir nesivaikė. Jų akimis, ji dar buvo nesąmoningas kontrų vaikas. Baigusi penktą klasę, visam laikui atsisveikino su mokyklos suolu ir, pėsčiomis įveikusi 30 km, parsirado namo. Tačiau čia jos jau niekas nelaukė. Paverkė, pasimeldė, uždarė paskui save duris ir patraukė, kur akys veda.

Pas svetimus

S. Voverytė-Bubelienė vardija visus geros valios žmones, kurių namuose ji rado trumpą atokvėpį: Adolfo Pačkausko šeima, Grigūnai, 50-mečių bevaikių pora Stankevičiai, pas kuriuos nuvedė partizanas Žaibas, Karsokai.

„Jei taip dabar, neapsiribočiau vien pasilabinimu, netrypčiočiau tylėdama ant svetimo slenksčio. Pasakyčiau šeimininkams, kas atsitiko“, – apgailestaudama dėl savo jaunystės nedrąsos sako moteris. Mėnesiui dviem surasdavo žmonės galimybę mergaitę priglausti. Vis dėlto Staselė nė vienuose namuose ilgai neužsibuvo. Anot jos, visiem užteko savų burnų.

1949 metais S. Voverytė peržengė mano senelės iš motinos pusės namų slenkstį ir dar kartą ištarė nedrąsiai: „Laba diena“. Nuo čia prasidėjo artima dviejų šeimų bičiulystė. Likimo knygoje tądien tikriausiai buvo įrašyta: „Stasė Voverytė ir Marija Zagorskaitė nuo šiol bus seserys ir pastarajai ūgtelėjus taps geriausiomis draugėmis“. Netrukus čia mergaitė išgirdo ilgai lauktus žodžius: „Pasilik, vaikeli, ir būk, kiek reikia“. Šiuose namuose ji jau rado šeimininkės brolio sūnų Petrą Daugirdą, irgi tremtinių vaiką. Vėliau čia apsistos ir Staselės pusbrolis Gintas Valatkevičius, trumpai glausis iš tremties pabėgusi jo motina Ona, bus ir daugiau likimo nuskriaustųjų pamaitinta.

Sarapiniškės: lemties kryžkelė

Našlės Emilijos Zagorskienės namuose mergaitė nesunkiai pritapo. Čia labai trūko dar poros darbščių rankų. Juk Emilijos dukra Marija tuo metu buvo vos 11-os, o jos brolis Petras – 6-erių. Teta Stasė prisimena mano močiutę ariančią, akėjančią laukus. Namai, nors šeimininkavo viena moteris, buvo pasiturintys, o stalas pilnas. Emilija, kaip kaimynai ją vadino, kaime garsėjo vyriška jėga, grožiu ir tuo, kad pati pasidirbdino akėčias. Ypatingas darbštumas kompensavo vyrų namuose trūkumą ir maitino šeimą, priklydėlius, partizanus. Bet dirbti teko sunkiai visiems namiškiams, ne tik motinai. Mergaitės plušėjo laukuose, vakarais sukosi po namus, o apsikuopusios klausėsi, dėmėjosi, ką kalba su šeimininke atvykę partizanai, kokius planus brandina.

Netrukus nugirstos mintys, rūsti partizanų realybė rado atgarsį mergaičių širdyse ir išsiliejo sąsiuvinyje dainų žodžiais. Eilėmis buvo įamžinti stribų sušaudyto bunkerio vyrai, partizanai, pakėlę prieš save ranką, kad kankinami neišduotų draugų. Atgarsį sąsiuvinyje rado ir stribų, Stalino darbeliai. Užteko čia vietos ir Staselės pomėgiui piešti – vienas po kito gimė partizanų paveikslai. Tai – sąsiuvinis-išdavikas. Vėliau jis taps rimtu įkalčiu S. Voverytės byloje.

S. Voverytė-Bubelienė prisimena, kaip vienais metais šeimininkei užderėjo paršiukų. Juos paaugino iki pusbekonių. Vieną išskrodė ir atidavė partizanams. Bet rūpinosi, kūrė planą, kaip jie jį parsivešią. Vyrai nuramino, kad tiesiog parsineš. Pašnekovė šypsosi prisiminusi, kad užtruks sužinoti, jog partizanų bunkeris buvo įrengtas kaimyno Petro Skendelio žemėje, į jį įėjimas buvo po aviliu. Partizanai mokėjo saugoti savo paslaptis.

Mano motina tvirtina, kad ir teta Stasė ne blogiau tai gebėjo. Jei M. Zagorskaitė dar buvo vaikas, tai giminaitė – jau pana, turėjo lojalumą įrodančią praeitį, buvo Žaibo giminaitė. Ne kartą joms svečiuojantis pažįstamų namuose (o ir tų kelionių tikslas 11–13 metų sulaukusiai mano mamai nelabai buvo aiškus) prieš užmigdama girdėdavusi, kaip partizanai Staselės akivaizdoje savo reikalus aptaria, dalinasi artimiausiais planais, skiria užduotis. Teta purto galvą, suprask, nereikia jos indėlio sureikšminti. Vis dėlto patvirtina, kad perduodavo iš partizanų ir jiems siunčiamas žinutes, rinkdavo informaciją, pirkdavo jų pavedimu vaistų, tvarsliavos, šiltų drabužių. Onuškyje, prisistačiusi jai duotu slapyvardžiu Elvyra, vaistų iš vaistininko gaudavo be pinigų. Partizanai, matyt, atsiskaitydavo be tarpininkų. Merginos skalbdavo partizanų rūbus, Staselė kai ką ir pasiūdavo. E. Zagorskienė nedalyvavo partizaninėje kovoje, bet rėmė partizanus. Jonas Kazlauskas-Šermukšnis, Petras Varanauskas-Deksnys (paskui – Dobilas), Vincas Truncė-Dobilas, Jonas Mikailionis-Putinas, Vytas Zalieckas-Briedis, Danielius Tribandis-Karvelis, Jonas Plonadūmis-Jaunutis, Jonas Turskas-Kudirka, Gabrielius Turskas-Biliūnas, Petras Plytnikas-Vytenis, pasak pašnekovės, buvo dažni svečiai jos namuose.

Savo ranka liudijo istorijai

Vieną popietę į tetos E. Zagorskienės trobą sugriuvo bene 30 vyrų – visi ant viršutinių rūbų apsirengę baltus „chalatus“ su gobtuvais ir beveik nepastebimi sniego fone. Miško broliai skirstėsi iš visos Lietuvos partizanų vadų sąskrydžio (galimai tai buvo 1949 metų vasaris, po priimtos Vasario 16-osios deklaracijos – aut. pastaba). Ir viena grupė apsistojo Sarapiniškėse, vėliau mergina sužinos, pasklido per tris patikimas kaimo sodybas. Emilijos troboje žemesnieji rangu pavalgė ir nuėjo miegoti, nugulė visas senelės namų grindis, o vyresnieji pasisodino prie stalo abi mergaičiukes ir visą naktį diktavo. S. Voverytė-Bubelienė teprisimena, kad tąkart mergaitės užrašė daugybę pavardžių, kažkokius partizanams svarbius faktus, priesakus, lyg ir stribų, kaimynų išdavikų nusikaltimus. Buvo ne tik rašoma, vienas partizanas visą naktį diktuojamus tekstus spausdino mašinėle. Tądien E. Zagorskienės namuose buvo parengtas svarbus istorinis liudijimas ateities Lietuvai. „Žaibas, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Vytautas Gužas-Kardas, Jonas Židackas-Žemaitis... buvo ir iš toliau, kurių nelabai ir pažinojome. Viską, ką užrašėme, jie patvirtino antspaudu su Vyčio herbu, padarė nuotraukų ir asmeniškai paliko saugoti E. Zagorskienei. Sakė, kad jų tikriausiai nebus, bet jų surašytą tekstą skaitys laisvos Lietuvos žmonės“, – iš atminties skrynios dar vieną prisiminimų sruogą traukia S. Voverytė-Bubelienė. Teta kremtasi, kad smulkiau neatsimena dokumento turinio, o aplinkybės neleido jo išsaugoti.

Neapsieita tąkart ir be nemalonios staigmenos, tęsia pasakojimą teta. Atvykus partizanams kitos dienos rytą į močiutės namus prisistatė Juozas Skendelis, kuriamo Sarapiniškių kolūkio pirmininkas. Buvo pastebėtas, bet ramiai įleistas. Nenuostabu, kad tokį vaizdą išvydęs, žmogus neteko žado. Galų gale išdėstė, ko atėjęs, – o atėjo jis, stribų nurodymu, kviesti į steigiamąjį kolūkio susirinkimą, – ir stovėjo nei gyvas, nei miręs. Pašnekovė gerai neprisimena, bet Žemaitis ar Vanagas leido vestis šeimininkę rašytis į kolūkį – partizanai nenorėjo nekaltų žmonių stumti į pavojų. O nekviestam svečiui pagrasino: „Mus visus matei, žinok, kažkuris iš mūsų vis tiek liks gyvas. Prasitarsi, ką regėjęs, daugiau savo vaikų gyvų nepamatysi, dings nuo žemės paviršiaus ir tavo giminė“.

J. Skendelis tądien susirinkime sėdėjo tarsi žemes pardavęs, beveik nekalbėjo, grįžusi pasakojo E. Zagorskienė, ir niekada nepasakojo, ką tąkart matęs.

Nebuvo taip, kad pikti žmonės nešnipšteltų, ko nereikia. Manoma, kad mano močiutės namai jau seniai buvo akylai stebimi. Tad dramų būta ne vienos. Štai kartą susirinko partizanų grupelė ir netrukus, lyg ką nujausdami, prisistatė stribai. Šeimininkės namuose jau nebuvo, ji pačią paskutinę minutę prieš „vizitą“ išgalvotu pretekstu buvo spėta išsiųsti pas kaimynus. Partizanai ir Staselė sušoko ant aukšto, net nespėjo angos uždaryti. Jaunieji šeimininkai liko troboje. Stribai perėjo kambarius, pasidairė, paklausinėjo, pažiūrėjo į atvirą angą ir... patingėjo lipti. Pašnekovė su palengvėjimu atsidūsta: tąkart Dangaus įsikišimu buvo išsaugota daug gyvybių.

Pirmoji meilė atgulė po velėna

„Teta, ar jūs mylėjote partizaną?“ – mano klausimas pašnekovę užklumpa netikėtai. Akimirką jos veidu nuvilnija ilgesys. Ir lūpos prieš jos valią ištaria vardą... per tyliai, kad būčiau tikra. Paskui moteris nusijuokia ir vėl virsta gerai pažįstama teta, žvaliu balsu truputį erzindama sako: „Jie visi buvo labai gražūs, mes, panos, negalėjome apsispręsti“.

Bandau iškamantinėti mamą. „Jie iš tikrųjų buvo dailūs vyrai. Ir protingi. Vaikeli, nepamiršk, į mišką išėjo patys geriausi. Jei jie būtų likę gyvi, Lietuva kitokia būtų“, – seseriai pritaria mano mama. Anot jos, ne vienas ir ne du buvo įsižiūrėję tetą Stasę – labai daili buvo, linksma, išradinga. Gerai siuvo, puikiai rengėsi, o kokias šukuosenas kūrė! Iš tėvų Voverių atsiųstų kartūnų ir mano mamą naujomis suknelėmis lepino. Senelės namuose siuvamoji stovėjo, S. Voverytės motinos sesers Onos Valatkevičienės, tremtinės iš pirmosios bangos, nuosavybė. Ja, pasak mano mamos, Stasė ir kūrė mažus stebuklus. Ir galų gale po ilgų vaikščiojimų ratais išgirstu: „O kaip tu manai, kodėl tokia šumna pana taip vėlai ištekėjo?“ Po tokių mamos žodžių tetos daugiau šia tema nekamantinėju.

Trispalvės liepsna skaudžiai nutvilkė

Paminėti Lietuvos valstybės atkūrimo metines taip, kad stribai išsižiotų, mintis galbūt pirmiausia sukirbėjo Staselės galvoje – ji juk garsėjo namuose kaip pramanų meistrė. Įgyvendinti idėją ėmėsi trys – jos autorė, mano mama ir Staselės draugė Ona Plonadūmytė, partizano Jono Plonadūmio sesuo. Nepaprastai šaltą 1951 m. vasario 16 d. prie Sarapiniškių kaimo kryžkelės stovėjusio kryžiaus viršūnėje suplazdėjo Trispalvė. Kaip nėra dviejų Lietuvų, taip negalėjo būti ir dviejų spalvų vėliavų. Prieš tai dzūkaitės išlupo, stiebą sulaužė ir sudegino tame pačiame kaime virš Pavarėnių apylinkės tarybos pastato šiurenusią raudonąją vėliavą. Prisimindama tą naktį pašnekovė komentuoja: „Vieno nesuprantu, kaip mūsų neišgirdo sargyba. Mes taip trankėmės, kol sulaužėme stiebą... Galėjo nušauti...“

O paskui kvatojasi: „Na, bet tavo močiutė irgi velnių priėdusi buvo. Užuot mus atkalbėjusi, davė paklodę – tuomet audiniai buvo deficitas, – ir pasakė: „Apsidažykit“. Merginos taip ir padarė, nusipirko dažų, sukarpė paklodę, nudažytas dalis susiuvo. Prie kryžiaus pritvirtino ranka rašytą tekstą. Jame kreipėsi į lietuvius ragindamos nenukabinti vėliavos ir pasirašė: „Lietuvos partizanai“.

Beje, didesnės likimo ironijos įsivaizduoti negalima, pikdžiugiškai krizendama pasakojimą tęsia S. Voverytė-Bubelienė. Partizanų ryšininko Petro Skendelio, kurio sodyboje buvo įrengtas bunkeris ir kuris buvo E. Zagorskienės kaimynas, šeimą ištrėmus, namuose įsikūrė Pavarėnių apylinkės taryba, sovietų ideologinis centras. Jos pirmininkas Boleslovas Reznaravičius, kaimo paniekinamai pravardžiuojamas Beku, ir sapne nesapnavo, virš ko gyvena...

Tetos teigimu, partizanai šiame protesto akte iš tiesų jau nedalyvavo. Vietinė kuopelė buvo beveik sunaikinta. Likusieji gyvi (Dzūkas ir Putinas, kurie irgi netrukus buvo nužudyti – aut. pastaba) pasitraukė ir prisijungė prie partizanų junginio, veikusio apie Merkinę ir Alytų.

Vėliava iškabojo nepilną parą. Žmonės ėjo, žiūrėjo. Vietiniai pakalikai pabijojo patys ją nuimti. Išdrįso Trispalvę nukabinti tik iš Varėnos atvykę enkavėdistai. Lietuvos ypatingajame archyve saugomoje S. Voverytės-Bubelienės byloje Nr. 5473 parašyta, kad vėliava buvo pasiūta iš marlės. Teta ironiškai linguoja galva: „Tikri netikėliai, jie net nesugebėjo atskirti drobulės nuo marlės“.

Netrukus susivokta, kad anaiptol ne kiekvienuose namuose yra siuvamoji. Prieš stribams užgriūnant S. Voverytė spėjo iššokti pro langą ir pabėgti. E. Zagorskienės namuose prasidėjo kratos. Rado siūlų, dažų, siuvimo mašiną, dainų sąsiuvinį. Įkalčius išsivežė (abi seserys iki šiol gaili konfiskuoto dainų sąsiuvinio, taip ir gulinčio archyve, – aut. pastaba).

Mano motina atsipirko dviem tardymais ir smūgiu į veidą. Pavaikščiojo mėlynais zūbais, kaip pati sako, ir tiek. Bet namiškiams jau tapo karšta. Pasikeisdami namuose budėjo stribai, naršė po kamarą, kluoną, tvartą, klėtį, namą, neleido keliems šeimos nariams kartu išeiti iš trobos. Staselei gyvenant Emilijos namuose, šeimininkė ištekėjo antrąkart, tapo Staniulionienė. Tad mano motina nutaikė momentą ir šnibžtelėjo patėviui Vincui, kad jis ištrauktų stribui pusbonkiuką ir paliktų iki vėlumos kūrentis krosnį. Štai tada ir sudegino partizanų paliktus saugoti dokumentus ir nuotraukas. Tad partizanų testamentas, apmaudu, taip ir nepasiekė Nepriklausomos Lietuvos.

Išdavystė

Stasę Voverytę ir jos draugę Oną Plonadūmytę priglaudė pastarosios dėdė, partizanų ryšininkas Antanas Keršys-Ėglis nuo Valkininkų. 1952 metų vasara, prisimena teta, persirito į antrą pusę. Pas dėdę Antaną atėjo iš matymo pažįstamas gretimo kaimo vyras, prisistatęs partizanu, ir pakvietė visus tris į susitikimą su miško broliais. Kadangi sprendimas jungtis prie partizanų aptartas buvo jau anksčiau, šeimininkas klastos neįtarė. Partizanų kuopelės, iki to meto stipriai nukraujavusios, tarpusavyje jungėsi, daug migravo. Saugumo sumetimais jų ryšininkai visada žinojo tik dalį informacijos. Tad svečio kvietimas skambėjo įtikinamai, Ėglis apsisprendė eiti. Teta prisimena, kad buvo šilta, ji vilkėjo tik palaidinukę. Jos draugė Ona nesveikavo, bet irgi nusprendė dalyvauti.

Miške prie laužo trijulės jau laukė apie 15 žmonių, visi ginkluoti. Iš pradžių grėsmės net Antanas nepajuto, bet vėliau jų pradėjo klausinėti keistų dalykų: „Ar pažįstate Vanagą, ar žinote, kur yra jo būrys?“ Tuomet ir suprato, kokie žmonės juos supa. Teta Stasė atsidūsta: „Ir partizanus, ir jų rėmėjus po 1950-ųjų gyventojai vis dažniau išduodavo. Žmonės jau nebetikėjo, kad Lietuva greitai atgaus laisvę. Norėjo ramybės, pastovumo, mokėsi prisitaikyti ir išgyventi“.

Enkavėdistų gniaužtuose

Saugumietis, apklausęs S. Voverytę Varėnoje, buvo pirmojo Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos generalinio prokuroro Artūro Paulausko tėvas, KGB karininkas Stasys Paulauskas. Vėliau partizanų ryšininkę iš Varėnos pervežė į KGB kalėjimą Vilniuje. Čia ilgai tardė irgi lietuvis. Jis Staselę „auklėjo“, moralizavo: „Štai kaip pačioje jaunystėje susigadinai gyvenimą“. Vėliau S. Voverytės bylos atsisakė, esą ji jam per sunki. Perėmė du tardytojai rusai. Su jų vertėju Stasiu Šimkumi S. Bubelienei dar teks susitikti vėliau, ir ne kartą ar du, paaiškės, kad jis esąs jos būsimos bendradarbės vyras. (Tačiau supažindinti jie nė žodžiu neužsimins apie tas rūsčias dienas. Elgsis taip, tarsi niekada nebuvo nesusitikę.) Rytais kalinius anksti keldavo ir budriai stebėjo, kad nesnūduriuotų, nebandytų prigulti. Naktimis tardydavo. Nemušė, kankino psichologiškai. Kameroje S. Voverytę laikė vieną. Tik parai buvo įleidę, kaip spėja pašnekovė, šnipę. Staselė kaskart kartojo tą patį: „Vėliavą iškėliau viena pati, su partizanais jokių ryšių nepalaikiau“.

S. Voverytės prisiimta kaltė išgelbėjo nuo tremties mano senelės šeimą, bet jai pačiai smogė skaudžiai. Mergina buvo apkaltinta banditizmu, prieš ją keliamoje byloje, kaip pati sako, „buvo pridėtas ginklas, partizaniškas švarkas ir kepurė, kad solidžiau viskas atrodytų“. Tad ji „tapo“ karo nusikaltėle. Tačiau prieš skelbiant nuosprendį jau Lukiškių kalėjime kaip tik iškart po jos 20-ojo gimtadienio, saugumiečiai įteikė pačią geriausią dovaną, kokia tik gali būti: „pasiguodė“, kad mirė Stalinas. „Na, ir gerai, ačiū Dievui“, – nudžiugo teta. Tardytojas taip įsižeidė, kad liepė kalinę išvesti. Mergina bent vieną naktį pamiegojo.

Akyse perskaičiusi klausimą, pašnekovė iš karto į jį ir atsako. Tai – vienintelis atvejis, kai tetos veide matau neslepiamą pyktį: „Žinau, kad reikėjo jų bijoti. Girdėjau, mačiau, ką jie gali padaryti. Ir vis tiek aš jų nebijojau. Ir neklausk, ar šiandien tai pakartočiau. Turėčiau daugiau proto, dar ne taip padaryčiau...“

Kaimynai kalbėjo, kad šių trijų žmonių sulaikymas buvo vienas iš paskutiniųjų tose apylinkėse. Dar ilgiau prasilaikė gal tik trys laisvės kovotojai. Iki 1953 metų pabaigos Dzūkijos krašte partizaninė pasipriešinimo kova buvo užgniaužta.

S. Voverytė šito nežinojo. Tuo metu jau buvo ruošiama Sibiro Golgotai, kalėjime sparčiai mokėsi Morzės abėcėlės, sargybinių žingsniams nutolus, klausėsi, ką „kala“ bendro likimo draugai. 1953 metais karinio tribunolo S. Voverytei suformuluota bausmė skambėjo taip: „10 metų lagerio ir 5 metai laisvojo režimo kolonijoje“. Jos draugė O. Plonadūmytė dėl įkalčių stokos ir todėl, kad buvo nepilnametė, paleista. Antanas Keršys-Ėglis nuteistas 18 metų bausme.

Sibiro Golgota

Turime būti dėkingi Aukščiausiajam, kad jis ne tik leidžia prisiminti, bet ir užmiršti. Pašnekovė prašoka išgyventą nežmoniško šalčio, bado ir begalinės vienatvės etapą apie savo išgyvenimus net neužsiminusi. Tarsi savo Golgotos kelią stebėtų abejingo prašalaičio akimis. Gerai, kad ir nestabdau. Kitądien į akis krinta pajuodę tetos paakiai, suprastėjusi savijauta. Bet ji į tai nekreipia dėmesio.

„Man labai pasisekė. Po Stalino mirties atmosfera jau nebuvo tokia nuožmi, – sako ir tęsia pasakojimą: – Pirmiausia buvau įkalinta Archangelske. Čia mūsų atgabeno visą vagoną. Gyvenome kartu su vadinamaisiais „batavykais“, kriminaliniais nusikaltėliais. Paskui mus, politinius kalinius, atskyrė ir išsiuntė į Kemerovo sritį, Marijinsko rajoną, Orlovskij lagerį. Beje, pastarajame aš buvau jauniausia. Ir vienur, ir kitur buvo daug lietuvių. Susidraugavome amžiams, buvome tarsi vienos šeimos vaikai. Ir mūsų malda vakarais buvo bendra. Ir vėliau grįžę į Lietuvą vieni kitiems padėjome. Grįžę anksčiau glaudė vėliau paleistus“.

Orlovskij lageryje Staselei daugiausiai teko dirbti statybose: dengti stogus, statyti barakus tokiems patiems kaip ji. Praėjus maždaug trejiems metams iš lagerio S. Voverytė buvo perkelta į koloniją. Ji pasiprašė išsiunčiama į Krasnojarsko kraštą, į Minos vietovę. Čia tremtyje gyveno jos tėvai. Po beveik devynerių metų šeima vėl buvo kartu. Išskyrus brolį Vytautą.

Čia Staselei pravertė dar vaikystėje iš mamos sesers Onos perimti siuvėjo amato pagrindai. Vėliau juos tobulinti padėjo šeimininkė, pas kurią mergaitė gyveno mokydamasi Aukštadvaryje. Tad Minoje „be penkių minučių“ siuvėja buvo pasiųsta į siuvėjų mokyklą, o ją baigusi įsidarbino siuvykloje. Kartu su dar trimis „kolegėmis“ siuvo švarkus, kelnes, „pliuškes“ (vatinukus). Į pensiją išėjus viršininkei, užėmė jos vietą. Dirbo Staselė čia irgi apie trejus metus. Tėvai apie tą patį metą tapo laisvi. Per didelius vargus, kantrų darbą ir apsukrumą ir čia jau buvo prakutę. Ir javų, ir bulvių, ir gyvulėlių užsiaugino. Iš kedrų riešutų aliejaus prisispausdavo. Bekraštės taigos augmenija dosniai teikė pašaro prieaugliui ir puikiai slėpė draudžiamą jo perteklių nuo tikrintojų. Bet kalbama, kad ne visiems ji buvo tokia dosni. Didžiuosiuose taigos plotuose gausiai pabirę kauburėlių. Čiabuviai, o iš tikrųjų daugiausia tremtinių palikuonys, pagarbiai prie jų lenkdavosi. Naujai tremtinių bangai jie pasakojo, kad čia amžinojo poilsio vietą rado dar Rusijos caro pradėtos kraustyti tautos. Didžioji to meto tremtinių dalis mirė iš bado. Ten buvo kalbama, kad panašų planą Stalinas ir Baltijos šalims brandino.

Į Lietuvą – be teisės joje gyventi

1961 metais S. Voverytė pirmoji iš šeimos pakėlė sparnus grįžti, nepaisydama to, kad jos pase buvo žyma „Be teisės gyventi Lietuvoje“. Eina ji į registracijos vietą Vilniuje. Peržiūri majoras jos dokumentus ir griežtai sako: „Per 24 valandas privalote palikti Lietuvos teritoriją, nes būsite įkalinta“. Staselė nė negalvoja Lietuvos palikti, bet kur dėtis? Ir vyksta ji pas Genutę Baltušytę-Dominikienę į Kupiškio rajono Migonių kaimą, kuri su ja lageryje kartu buvo. Po pirmojo vyro partizano žūties Genutė buvo antrąkart ištekėjusi, susilaukė dukros. Likimo draugę pamačiusi taip apsidžiaugė, kad paprašė tapti dukrelės Palmiros krikšto motina. Iš pradžių jos tėvų namuose, vėliau pas draugės šeimą S. Voverytė praleido visus metus. Kitus metus glaudėsi po giminaičio Vlado Zagorsko stogu Alytuje.

Pagaliau iš tremties grįžo ir tėvai, taip ir nesulaukę, kol dukra jiems paruoš tvirtesnį pagrindą įsikurti. Jie apsistojo Lentvaryje. Kelią į Bakaloriškes atkirto tarybinė santvarka. Ant jų žemės jau gyveno naujakuriai. Voveriams kambarėlį pirmiausia išnuomojo Boleslovas Pačkauskas, iš tremties anksčiau grįžęs ir čia įsikūręs bakaloriškis, vėliau susirado butą pas tremtinį Praną Morkūną. Iki šiol šalia Voverių namo stovi ir laikinasis namelis, į kurį, kaip savo nuosavybę, šeima persikraustė pirmiausia. Tai – greičiau trobelė ant vištos kojelės nei namas, bet jis – liudininkas, kad Voverių išversti iš kojų beveik neįmanoma. Tėtis Vladas įsidarbino kolūkyje (kitur buvo uždrausta), gavo riekelę žemės. O prie tėvų prisiglaudusi Staselė neturėjo teisės ne tik dirbti, bet ir gyventi. Kiek pastangų bedėjo, kokius pinigus besiūlė, niekas nedrįso eiti prieš tarybų valdžią.

Kartą Kaune ją priregistravo ir tą pačią dieną išregistravo. Ir vis dėlto galiausiai likimas nusišypsojo. Giminaitis Vladas Zagorskas pažinojo DOSAFF (Savanoriškoji draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti – aut. pastaba) štabo darbuotoją Algį Delnicką, kreipėsi į jį. Šis pasiuntė merginą į Trakus, pas tuometį policijos viršininką. Stambus vyras, prisimena, nedaugžodžiavo: „Dokumentus turi?“ Ir maždaug po savaitės S. Voverytė tapo legalia Lietuvos piliete.

Atrodytų, gavai vieną „privilegiją“, tai jau sustok likimą provokavusi. Bet S. Voverytė vėl užsispyrė – kolūkyje nugaros nelenks. Nuėjo kryžiaus kelius, bet gerų žmonių padedama įsidarbino Vilniaus plastmasinių dirbinių gamykloje (vėliau pervadinta AB „Plasta“ – aut. pastaba). Ir čia dirbo 34 metus, iš čia išėjo į pensiją.

Praeitis ją gamykloje pasivijo tik kartą. Apie 1966 metus direktoriaus iškviesta prie stalo rado tris jos laukiančius grėsmingus vyrus. „Tu pridarei Minoje trūkumo, nugvelbei 5 m atlaso“, – sakė jie. – Čia dabar dirbi sandėlyje. Žinok, jei vėl ką iškrėsi, jei žmones prieš valdžią nuteiksi, tai bus paskutinė tavo diena laisvėje“.

Atraiža, svetur panaudota antklodei siūti, vos „neuždusino“ laisvės šauklės Tėvynėje. Bet buvusi tremtinė daugiau likimo neprovokavo.

Gamykloje kelis kartus pakeitusi darbo pobūdį, galų gale perėjo dirbti į įmonės siuvyklą. Ir, galima sakyti, savo siuviniais aprengė kolegas, gimines ir pažįstamus.

Bebaimė laisvės šauklė – rami šeimos moteris

Ir nuo tada prasidėjo tarsi kitas S. Voverytės gyvenimas. Ji išmoko patylėti. Išsiugdė nuojautą, pagal kurią neklysdama atsirinkdavo, su kuo jai pakeliui. Ji atgaivino ryšius su daugybe pokario metais sutiktų patriotų, susirado daugybę naujų bičiulių. Sunku būtų suskaičiuoti, kiek žmonių iš jos sulaukė pagalbos, palaikymo, patarimo ar bent gero žodžio. Laisvės troškulį malšino gerais darbais žmonėms.

Į Lentvarį, į Voverių šeimos bendromis pastangomis pastatytus namus, 1968 metais atsikraustė gyventi ir S. Voverytės-Bubelienės vyras Vytautas Bubelis. Su sutuoktiniu Staselė užaugino sūnų Artūrą. Šiandien jų vienturtis tęsia tarnystės Lietuvai tradiciją. Džiaugiasi vaikaičiais studentu Aivaru ir vienuoliktoku Edvinu. Į Amžinybę prieš daug metų išlydėjo tėvą Vladą, iki paskutinio atodūsio kūrusį gerovę savo žmonai ir vaikams. Rūpestingai slaugė savo neįgalią seserį Zofiją, ant patalo daugiau kaip dešimtmečiui atgulusią šimtametę motiną Veroniką. Čia pastaruosius gyvenimo metus praleido ir ant jos rankų mirė irgi ilgaamžė motinos sesuo O. Valatkevičienė. Iš čia į Dievo namus išleido ir savo vyrą Vytautą. Maždaug prieš penkerius metus, namams ištuštėjus, pas seserį iš tremtinių namų atsikraustė gyventi brolis Vytautas. Dabar kartu, suglaudę pečius, sutinka Lietuvos saulėtekius.

Mėgaujasi laisve, už kurią kovojo

Kartais, kai susiskambiname, kalba pasisuka ir apie politiką. Teta, kaip daugelis mūsų, nesupranta, iš kur „vis kita“ laisvos Lietuvos valdžia traukia tokius netikusius sprendimus, bet niekada nepameta esmės – gyvename laisvi. Neneigia, kad čia sunku išgyventi, bet neatsimena, kad kada nors būtų buvę lengva, todėl nedramatizuoja ir nekoneveikia. Iš visų politikų gal tik prof. Vytautas Landsbergis neišdildomą vietą jos širdy nusipirko už drąsą Nepriklausomybės priešaušryje. Akys juokiasi – suprask, vienintelis iš delegacijos tuomet išaiškino Maskvai ir Gorbiui, kas ir kaip.

Kresnutė, nedidukė, kalba pasišūkaudama, tarsi vis dar gyventų Bakaloriškėse. Ir nepažįstamajam iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad pašnekovė atšiauroka. Bet tai – tik kalbėjimo maniera. Iš tikrųjų vos svečias ištaria pirmuosius žodžius, iš karto pasigirsta ponios Stasės raginimas užeiti, ima kaisti puodus, ant stalo atsiranda garuojantis arbatos puodelis. Ir klausosi pašnekovo taip, tarsi jis šioje žemėje jai pats svarbiausias.

Sibiro šalčiuose ir drėgmėje lizdus susisukusios ligos Lietuvoje suvešėjo. Išsukinėjo pirštus, perkreipė stuburą, nuvargino širdį, kėsinasi atimti kojas, bet niekaip neįveikia dvasios tvirtybės. Moteris atsispyrė priešams, bando ignoruoti ir ligas.

Sako, kad šiandiena – galbūt net pats geriausias jos gyvenimo laikotarpis, nes esą „nereikia už viską būti atsakingai“. Visiems linki gero, o dėl savęs, jos žodžiais kalbant, tik prašo Dievo, kad nenubaustų pernelyg ilga tremtimi žemėje.

© 2018 „XXI amžius“