|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Visuomenė valstybei, valdžia sau Algimantas ZOLUBAS
Visuomeninio Birželio sukilimo minėjimo prie LR Seimo organizatoriai ir dalyviai 2017 m. birželio 23 d. kreipėsi į Prezidentę, Seimo Pirmininką, Ministrą Pirmininką ir Seimo narius, ragindami 1941 m birželio 23 d. dokumentą NEPRI-KLAUSOMYBĖS ATSTATYMO DEKLARAVIMAS pripažinti teisės aktu. Kreipimosi tekstą pateikiame ištisai: Kiekvieno žmogaus gyvenime būna valandų, o kartais tik akimirkų, kuomet tenka priimti svarbius ir lemiamus sprendimus, nuo kurių priklauso ne tik jo, bet ir daugelio kitų žmonių ar net valstybių likimai, sprendimus, kurie daro įtaką kiekvieno iš mūsų tolimesniam gyvenimui, jo kokybei, vertei ir sąžinei, nuo kurių priklauso mūsų ir vėlesnių kartų galimybė gyventi laisvėje. Amžių tėkmėje Lietuva, eidama per okupacijų, priespaudos, karų ir sukilimų ugnį, išmoko vertinti laisvę ir suprato, kokia brangia kaina ji perkama... Todėl kiekvienas bandymas ją atsikovoti iš okupanto ir pavergėjo privalo būti gerbtinas. Šiemet birželio 23 d. Lietuva minės 76-ąsias 1941 metų Birželio sukilimo, tapusio paskata antrosios bolševikinės okupacijos metais įsižiebti ir suliepsnoti išsivadavimo kovoms bei akcijoms, kurios tęsėsi iki pat 1991metų sausio tryliktosios nakties, po kurios pradėjo aušti ilgai lauktas Laisvės rytas, metines. Tokio ryto, galbūt Aukščiausiojo valia, tuomet simboliškai sutapusio su brėkštančia ilgiausia metų diena, Lietuva laukė nuo pat 1940 metų vasaros, kuomet išduota savo politikų, valdžios ir aukščiausių kariuomenės vadų, buvo išniekinta ir brutaliai išprievartauta iš Rytų plūstančių kraupiai raudonų, sulaukėjusių ordų bei joms parsidavusių mūsų tautiečių. Tos 1941 metų birželio 2228 dienos, veržliu vasaros audros viesulu, nuvilnijusiu per visą Lietuvą, tapo vienu iš svarbiausių mūsų tautos XX amžiaus Laisvės kovų proveržiu, įvariusiu siaubo paniškai bėgančiai bolševikinio okupanto kariuomenei bei okupacinės valdžios pakalikams ir išsaugojusiu nuo beatodairiško plėšimo bei sugriovimo Kauną, Vilnių ir kitus Lietuvos miestus su jų istoriniu bei kultūriniu paveldu dviejų tūkstančių Lietuvos vaikinų ir merginų gyvybės kaina... Mūsų pareiga tai prisiminti ir gerbti! 1941 metų Birželio sukilimas išskirtinis tuo, jog pati jo esmė, o kartu ir visi, tiek gyvi, tiek kritę jo didvyriai ištisus dešimtmečius buvo šmeižiami ir menkinami dėl antrosios raudono potvynio bangos, į Lietuvą sugrįžusių okupantų bei jų propaganda įtikėjusiųjų. Nors šis sukilimas tęsėsi tik septynias birželio dienas, jo vienintelis tikslas atstatyti Lietuvos nepriklausomybę, jo dalyviams buvo ir, deja, tebėra raudonojo šleifo sukurta propaganda, melu bei pastangomis klijuojamos žydšaudžių, teroristų ir panašios etiketės. Tarpukario Lietuvos žmonės ištisus 22 metus (19181940) savitarpio pagarboje gyveno, dirbo ir puikiai sutarė su šalia gyvenančiais kitataučiais jos piliečiais. 1941 metų Birželio sukilimas nebuvo karas prieš juos! Pasibaigus sukilimui ir birželio 28-ąją sukilėliams padėjus (ne sudėjus, jų dar prireiks pokario partizaninėje Laisvės kovoje) ginklus, sukilimas, kaip karinis struktūrinis vienetas, nėra ir negali būti atsakingas už pavienius jo dalyvius, nuėjusius tarnauti naujajam okupantui ar sukilimo metu atliktus keršto aktus už raudonojo sadisto ir jo pakalikų nukankintus savo artimuosius. Prisiminkime per vienerius bolševikmečio metus į Sibirą ir Šiaurę ištremtus bei įkalintus daugiau nei 18000 mūsų tautiečių... Prisiminkime bolševikinių išgamų masiškai išžudytus politinius kalinius Pravieniškėse, Rainiuose, nukankintus Panevėžio gydytojus, tarp kurių buvo ir rusų tautybės asmenų... Besitraukiančių NKVD-istų nukapotomis galūnėmis kankinančiai mirčiai pasmerktą žemaičių ūkininko šeimą, nepagailint net mažamečių vaikų, Kvėdarnos apylinkėje už tai, jog tą lemtingą rytą išskalbusi, lauke išdžiaustė baltą patalynę... Bukaprotis NKVD-istų vadas tai palaikė pasidavimo vokiečiams ženklu... Bent trumpam save įsivaizduokime tos šeimos tėvo, brolio ar sūnaus vietoje... O tokių budelių NKVD tardytojų sąrašuose netrūko nei lietuviškų, nei rusiškų, nei žydiškų, nei lenkiškų pavardžių. Išgamos ir niekšai tautybės neturi! O sukilimai nevyksta be priežasties... Tai įvertinkime ir supraskime! Tik mums patiems lemta apsispręsti, kas brangu, ar turime gerbti tas vertybes, už kurias kovojo ir padėjo galvas mūsų tėvai bei protėviai, kurių visuma yra mūsų Laisvė, mūsų teisė kalbėti gimtąja kalba, pasaulio žemėlapyje surasti laisvą ir nepriklausomą šalį, mūsų Tėvynę Lietuvą, ir savo vardus rašyti lietuviškai! 2015 ir 2016 metais Lietuvos baikerių kongreso, 2016 metais dar ir Krikščionių motociklininkų sąjungos atstovai iš Kauno vežė bendrai su Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga pasirašytą Kreipimąsi, reikalaujantį Lietuvos laikinosios Vyriausybės paskelbtą 1941 06 23 dokumentą Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas pripažinti Lietuvos Respublikos teisės aktu ir jį įteikė LR Prezidentei bei Seimo Pirmininkei. Deja, keliems susireikšminusiems Seimo nariams, tarp kurių yra brandaus amžiaus, tačiau iki šiol daktarinių disertacijų taip ir nesugebėjusių apginti taikomosios istorijos propaguotojų, pasiūlius daug įvairiausių absurdiškų pataisų, dokumento svarstymas LR Seime įstrigęs iki šiol. Verta paminėti, jog tokie, dargi svarbiems Seimo komitetams priklausantys istorikai siūlė teikti rezoliuciją, kurioje turėjo būti įrašytas kaltinimas sukilėliams, jog šie, esą, nesugebėjo sustabdyti Lietuvoje vokiečių vykdyto holokausto!. Nebūtų nuostabu, jog ateityje iš tų pačių Seimo narių istorikų išgirstume naują kaltinimą 1941 metų Birželio sukilėliams, kad jie neužkirto kelio Antrajam pasauliniam karui! Apie kokią, taip mąstančio Seimo nario kompetenciją ir intelektą apskritai dar galima kalbėti?!.. Tikime ir laukiame, jog šis Seimas pagaliau ryžtingai padarys tai, ką vardan pagarbos kritusiems už laisvę turėjo padaryti ankstesnis! Neabejotina, jog anksčiau ar vėliau šis dokumentas taps teisės aktu. Sveikintume, jeigu tai atliktų kilnaus tikslo vedamas šis Seimas. Deja, nei 2015 m. gegužės 22 d. LR Seimo Kovo 11-osios Akto salėje įvykusi konferencija, kurioje dalyvavo ir už DEKLARACIJOS įteisinimą Valstybės aktu balsavo Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, asociacija (26 organizacijos), Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga bei sovietiniuose gulaguose kentėjusiųjų organizacijų atstovai, nei šis kreipimasis jokio atgarsio nesulaukė. Birželio sukilimas yra įtrauktas į Valstybės minėtinų dienų sąrašą, visuomenė jį iškilmingai mini, valdžios ne. Ir šiemet Birželio 23-ioji Seime nebuvo minima, ją minėjo visuomenė Nepriklausomybės ir Lukiškių aikštėse. Į organizatorių kvietimą išeiti į aikštę ir paminėti sukilimą atsiliepė tik penki Seimo nariai, neprikėlė jų iš šiltų kėdžių net 60 užvestų motociklų motorų burzgimas. Belieka konstatuoti, kad aukščiausios Valstybės valdžios, nepaisydamos visuomenės nuomonės, dirba sau, kaip patiriame iš žiniasklaidos, sprendžia savo kišenių bei kosmetikos lygio reikaliukus, o valstybei dirba visuomenė. Antai šimtai milijonų litų ir eurų iššvaistyta konkursams Lukiškių aikštei, o memorialą per amžius kovojusiems ir žuvusiems, nepaisant valdžių trikdžių, kuria ir įgyvendina visuomenė. Daugiausia paminklų nepriklausomybės kovų vietose pastatė ne Valstybė, o patriotiškai nusiteikusi Lietuvos pilietinė visuomenė. Lietuvos laisvės kovotojai linki Seimui atsikvošėti, paskelbti DEKLARACIJĄ valstybės teisės aktu, o 2019 metais Sukilimą minėti drauge su visuomene. Jono Česnavičiaus nuotraukos
© 2018 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |