Gyvenimo audrose nepalūžęs
Antanas POCIUS
(Tęsinys. Pradžia nr. 46,
47,
48,
49,
50;
2018 m. nr. 1,
2,
3,
4,
5, 6,
7, 8,
9, 10,
12,
14,
16,
18,
20,
22,
24)
Sovietinėje spaudoje prasidėjus šmeižto kampanijai, P. Paulaitis suprato, kad leistis į polemiką su okupacinės valdžios spauda beprasmiška ir žema, pagaliau blogio imperijos tarnai jam, politinės sistemos kaliniui, tokių galimybių nesuteiktų, 1965 m. spalio 4 d. laiške K. Šnarienei rašė: Tik žinok, kad mes jiems ne žmonės ir jie su mumis daro ką tik nori ir net pageidauja. (
) Aš nuo tų visų klaidingų ar ne įvertinimų kitoks nebūsiu, kaip esu; nes aš ir buvau toks, koks esu, prieš daugelį metų ir niekad nieko nesistengiau medžioti, apgaudinėti, pasinaudoti. Užsiminiau tai tik tarp kitko, o Tau, Kostute, palieku spręsti kitaip ir negaliu teisę spręsti, kaip tinkama, kaip patogiau. (
) Tu, Kostute, tik per daug save be reikalo kankini ir žudai.
|