Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Kartu keliauti, melstis ir darbuotis

Popiežiaus Pranciškaus dalyvavimas didžiausios ekumeninės organizacijos jubiliejuje

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus tarp Pasaulinės Bažnyčių tarybos jubiliejinio susitikimo dalyvių. Šalia jo – PBT generalinis sekretorius Norvegijos liuteronų pastorius Olavas Fiksė Tvaitas, pirmoje eilėje kairėje – PBT centro komiteto vicepirmininkas Sasimos (Konstantinopolio patriarchatas) stačiatikių metropolitas Genadijus, dešinėje – PBT centro komiteto pirmininkė Kenijos anglikonų teologė Agnė Abuom

Šventąjį Tėvą atvykusį į Ženevą pasitiko Šveicarijos Konfederacijos prezidentas Alenas Berse

Popiežių Pranciškų Ženevoje sveikina Pasaulinės Bažnyčių tarybos generalinis sekretorius Norvegijos liuteronų pastorius Olavas Fiksė Tvaitas

Popiežius Pranciškus, vystydamas savo išskirtinį ekumeninį mokymą, kvietė visus krikščionis įveikti kultūrinį susipriešinimą bei dalinių ideologinių ar politinių interesų pagundas ir žengti į vienybę vedančiu keliu, būti ištikimiems kankinystę patyrusių tikėjimo brolių ir seserų priesakams. Apie tai Šventasis Tėvas kalbėjo birželio 21 dieną, dalyvaudamas Šveicarijos mieste Ženevoje vykusiame Pasaulinės Bažnyčių tarybos (PBT) susitikime minint šios didžiausios ekumeninės organizacijos 70 metų sukaktį. 1948 metais Amstardame (Olandija) įkurtai PBT, kuri nuolatinę būstinę dabar turi Ženevoje, priklauso stačiatikių, anglikonų ir įvairių protestantinių konfesijų Bažnyčios bei bažnytinės bendruomenės (beveik 350), kurios jungia daugiau kaip 500 milijonų krikščionių iš 120 pasaulio šalių. Katalikų Bažnyčia, turinti daugiau kaip 1,3 milijardo tikinčiųjų, PBT nepriklauso, nes pati, vadovaujama apaštalo Petro įpėdinio, yra vienybės židinys. Tačiau aktyviai bendradarbiauja Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos ir PBT nuolatinių komisijų veikloje, rengiant bendrus dokumentus ir ekumeninius įvykius, pavyzdžiui, kasmet švenčiant Maldos už krikščionių vienybę savaitę. Popiežius Pranciškus buvo trečiasis Romos vyskupas, aplankęs PBT būstinę Ženevoje: 1969 metais čia buvo atvykęs palaimintasis Paulius VI, o 1984-aisiais – šventasis Jonas Paulius II. PBT vadovai, įskaitant dabartinį generalinį sekretorių, Norvegijos liuteronų pastorių Olavą Fikse Tvaitą (Olav Fykse Tveit), yra nuolatiniai svečiai Vatikane.

Vienijanti misijų užduotis

Analitiniu pranešimu kreipdamasis į jubiliejinio susitikimo dalyvius, PBT centrinį komitetą bei į Ženevą iš įvairių šalių atvykusius ekumeninius delegatus, popiežius Pranciškus minimą 70 metų sukaktį prasmingai susiejo su dviem žinomais Evangelijos epizodais, kuriuose figūruoja panašus skaičius. Štai į Petro klausimą, kiek kartų jis turi atleisti prasikaltusiam broliui (apaštalas mini septynis kartus, tai jau yra daug), Jėzus Kristus be užuolankų pataria atleisti „iki septyniasdešimt septynių kartų“ (Mt 18, 21). Žinoma, ir tai nėra riba, tačiau tokiu vaizdingu palyginimu Viešpats tiesiog norėjo pabrėžti, kad teisingumas nematuojamas kiekybe, kad gailestingoji meilė veda į beribį atleidimą ir susitaikymą. Pasak Šventojo Tėvo, tai aktualu ir ekumeniniams santykiams, prisimenant skaudžią nesutarimų, konfliktų ir netgi religinių karų istoriją. „Po šimtmečius trukusių konfliktų gailestingoji meilė įgalina mus vėl būti kartu kaip broliams ir seserims, gyventi taikoje su padėka Dievui, mūsų Tėvui“, – sakė Popiežius. Atleidimo kelias, netaupant pastangų, geriausiai atliepia Išganytojo valios „kad visi būtų viena“ (plg Jn 17, 21) įgyvendinimą. Tokia ištikimybe Viešpačiui prieš septynis dešimtmečius vadovavosi ekumenizmo pradininkai. Jie neliko įsipainioję istoriniuose nesutarimuose ir drąsiai žvelgė į ateitį, įveikdami tarpusavio įtarinėjimų ir baimės barjerus. „Mes esame paveldėtojai tikėjimo, meilės ir vilties tų, kurie neprievartine Evangelijos galia rado drąsos pasukti istorijos eigą, kuri buvo atvedusi į nepasitikėjimo ir atsiribojimo aklavietę, palaikydama velnišką skaldymosi spiralę“, – aiškino Šventasis Tėvas. Jis nurodė maloningą Šventosios Dvasios poveikį, nes Ji – tikroji ekumeninės kelionės įkvėpėja ir vadovė į neatšaukiamą bendrystę ir regimą broliškumą – jungia visus tikinčiuosius. (Žinoma, šis susitaikymas nereiškia savojo tapatumo atsisakymo ir pasidavimo teologiniam vadinamojo irenizmo (gr. eirene – taika) paklydimui, kada būtų bandoma dirbtinai likviduoti konfesijų skirtumus, darant nepamatuotas nuolaidas katalikiškos doktrinos srityje. Beje, Vatikano II Susirinkimo dekretas apie ekumenizmą „Unitatis Redintegratio“ perspėja, kad „nieko nėra svetimesnio ekumenizmui kaip tas klaidingas irenizmas, dėl kurio gali nukentėti katalikiško mokymo grynumas bei būtų užtemdyta pirminė ir tikroji prasmė“.)

Popiežius Pranciškus savo pranešime nurodė dar vieną evangelinį epizodą, kuriame kalbama apie simbolinę skaičiaus „70“ reikšmę. Tai – Jėzaus siunčiamas mokinių kiekis didžiajai misijų veiklai „į visus miestus ir vietoves, kur Jis pats ketino vykti“ (plg Lk 10, 1). Be to, Biblijos pradžioje (plg Pr 10) išvardijama tuo metu pasaulyje žinomų 70 tautų. Taigi krikščioniška misija yra skirta visoms pasaulio tautoms ir ši užduotis svarbi kiekvienam Jėzaus mokiniui, kiekvienam krikštytam asmeniui, kuris savo aplinkoje turi veikti kaip apaštalas, Evangelijos skelbėjas ir liudytojas.

Prisimenant istorines PBT ištakas, galima patvirtinti, kad šis ekumeninis sąjūdis kaip tik gimė iš misijų paskatų. 1910 metais Škotijos sostinėje Edinburge buvo sušaukta pirmoji tarptautinė Misijų konferencija ir joje visu aktualumu iškilo klausimas, ar gali krikščionys patikimai skelbti Evangeliją pasauliui, jeigu jie yra tarpusavyje susiskaldę į konfesijas. Šis rūpestis, pasak popiežiaus Pranciškaus, ir toliau mus lydi ekumeninėje kelionėje kaip ir minėtas Viešpaties prašymas vienybės, „kad pasaulis įtikėtų“ (Jn 17, 21). Jis dabar tapo dar reikšmingesnis, kadangi susidaro įspūdis, jog misijų pastangos susilpnėjo (kartais juntama netgi neviltis šioje srityje) ir tapo abejingos vienybės tikslams. Šventasis Tėvas pastebėjo, jog dabar daug kalbama apie bendras humanitarinės paramos pastangas, tačiau misijų užduotis yra platesnė ir gilesnė už įprastą karitatyvinę veiklą, kuri irgi yra svarbi. Evangelijos skelbimas „iki žemės pakraščių“ apibrėžia krikščionišką tapatumą, Kristaus išpažinėjų egzistenciją. Kita vertus, reikia nuolat prisiminti, ir tai patvirtina istorinė patirtis, kad krikščionybė negali būti siūloma kaip kokia ideologija, kad Kristaus Bažnyčia pirmiausia auga savojo mokymo ir liudijimo patrauklumu. Popiežius Pranciškus pabrėžė, kad tas patrauklumas nėra kokios nors strategijos ar programos įgyvendinimo vaisius, kadangi Dievo tauta nėra nevyriausybinė organizacija ar sąjūdis. Patrauklumo jėgą turi ta aukščiausioji dovana, kuri žavėjo ir didiesiems evangelizavimo darbams skatino tautų apaštalą šv. Paulių, rašiusį apie troškimą „pažinti Kristų, Jo prisikėlimo galybę ir bendravimą jo kentėjimuose“ (Fil 3, 10), „pažinti Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide“ (2 Kor 4, 6). Būtent šį dievišką lobį mes privalome siūlyti mylimam, bet daug rūpesčių keliančiam pasauliui.

Artumas Viešpačiui ir brolybė

Kalbėdamas apie naujojo evangelizavimo proveržio sekuliarizuotoje visuomenėje poreikį ir minėdamas, kad tai – irgi ekumeninė užduotis, Šventasis Tėvas perspėjo, jog tai nėra grynojo humanizmo sklaida, prisitaikius prie laiko madų. „Esame pašaukti būti žmonėmis, kurie gyvena ir dalijasi Evangelijos džiaugsmu, šlovina Viešpatį, tarnauja broliams ir seserims, kurių širdys liepsnoja troškimu atverti neįsivaizduojamo gėrio ir grožio horizontus tiems, kurie dar nebuvo palaiminti tikru Jėzaus pažinimu“, – sakė popiežius Pranciškus. Jis reiškė tvirtą įsitikinimą, kad tokia misijų veikla ves į dar didesnį vieningumą ir evangelizavimo proveržis ženklins „naują ekumenizmo pavasarį“. Reikia visiems burtis apie savo Mokytoją kaip anomis, entuziazmo kupinomis ankstyvosios krikščionybės dienomis, nuoširdžiai atsiliepiant, kaip anuomet apaštalas šv. Petras: „Viešpatie, pas ką mes eisime? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6, 68). Šventasis Tėvas pabrėžė, kad asmenišku dalyvavimu, minint Pasaulinės Bažnyčių Tarybos sukaktį, jis norėjo patvirtinti šį Katalikų Bažnyčios įsipareigojimą krikščionių vienybės reikalui ir padrąsinti bendradarbiavimą su ekumeniniais partneriais. Tai atspindi ir pats šio įvykio devizas: „Kartu keliauti, melstis ir darbuotis“. Pasak Popiežiaus, ekumeninė kelionė turi vykti dviem kryptimis – išeinant į pasaulio egzistencines periferijas ir į centrą, artėjant prie Viešpaties, pripažįstant, jog visi esame to paties vynmedžio, kuris yra Jėzus, šakelės (Plg Jn 13, 1–8). Išganytojas tuo palyginimu labai aiškiai mokinius perspėjo: „Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs būsite bevaisiai, nepasilikdami manyje“. Ir tas artėjimo prie Viešpačiui siekis turi būti visapusiškas, tikrai ekumeninis, padedant ir paskatinant vieniems kitus ištikimai laikytis Evangelijos mokymo socialinėje ir moralinėje srityje, paremiant varginguosius, ginant gyvybę, palaikant sakramentine santuoka grindžiamą šeimos tvirtumą. O išėjimą į egzistencines šiandienos pasaulio periferijas turi skatinti siekis nešti evangelinio išgydymo malonę medžiagiškai ir dvasiškai kenčiantiems broliams ir seserims. Ir eiti reikia ne žodžiais, bet realiais darbais, pristatant pasauliui Viešpatį, besirūpinant ne savaisiais interesais, bet bendrąja gerove.

Panašiai kaip ekumeninėje kelionėje turi būti ir jungtinėje maldoje, kadangi Dievo malonę reikia pritaikyti ne kiekvienam individualiai, bet paskleisti tarp visų tikinčiųjų, kurie myli vienas kitą. Šventasis Tėvas priminė, jog kada Viešpaties išmokytoje maldoje kreipiamės „Tėve mūsų“, jaučiamės ne tik esantys Jo sūnūs ir dukros, bet ir broliai bei seserys tarpusavyje. Todėl bendra malda yra „ekumenizmo deguonis“, kadangi be tokio „oro“ užkertamas kelias Šventosios Dvasios veikimui ir negali būti pažangos siekiant vienybės. Popiežius Pranciškus retoriškai klausė: „Kaip dažnai skirtingų konfesijų krikščionys meldžiasi vieni už kitus? Pats Viešpats meldėsi, kad visi būtų viena, ir mes, nuolat kalbėdami, kad reikia sekti Jo pavyzdžiu, ar darome tai maldoje?“ Bendri darbai vienybės labui kartu su ekumenine malda irgi turi vykti nuolatos, be pertrūkio. Šventasis Tėvas sakė, kad labai vertina Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos bendradarbiavimą su PBT specialiose komisijose, dalyvaujant kvalifikuotiems teologams. Ypač svarbu, kad toje veikloje būtų formuojama ekleziologinė vizija, nurodant vienijančią apaštalo šv. Petro tarnystę, sakramentinio gyvenimo principus, dvasinių šventimų esmę. Reikia spręsti ir moralinius bei etinius klausimus, kurie yra reikšmingi ekumenizmo ateičiai, ypač žinant vis didėjantį protestantizmo liberalumą šioje srityje, ir tai tampa rimta kliūtimi siekiant vienybės. Popiežius Pranciškus patvirtino, kad vertina PBT priklausančio Bosi ekumeninio instituto, įsikūrusio už 25 kilometrų nuo Ženevos, kurį aplankė vizito metu, veiklą, ugdant pastoracinius ir akademinius kadrus įvairioms krikščionių Bažnyčioms ir konfesijoms. Katalikų Bažnyčia nuo seno dalyvauja šiame ekumeninio švietimo projekte, siunčia į Bosi savo dėstytojus, o studijuojančių grupės nuolat lankosi Romoje. Popiežius Pranciškus pripažino, kad taip bendradarbiaujant vyrauja „ekumeninės komandos dvasia“, ypač kada teologinis dialogas palydimas bendros maldos už taiką ir kūriniją, už persekiojamų kenčiančių tikėjimo brolių ir seserų laisvę.

Atjauta ir pagalba kenčiantiems

Šventasis Tėvas kalbėjo ekumeninėms pastangoms svarbia socialinės tarnystės tema, primindamas tradicinę diakonijos (gr. k. diakonas – tarnas) prasmę. Ši veikla irgi yra sekimas Mokytojo, kuris „atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti“ (Mt 20, 28), pavyzdžiu. Popiežius Pranciškus pastebėjo, kad PBT šią veiklą iškalbingai vadina Teisingumo ir taikos piligrimyste, skatindama atitinkamas vertybes ir darbus solidarumo kultūros įtvirtinimui. Tai daro ir Katalikų Bažnyčia plačiai žinomame socialiniame mokyme ir karitatyvinėje veikloje, todėl šias pastangas galima ir reikia dar labiau ekumeniškai sutelkti. Atsiliepimas į visose pasaulio dalyse esančių gausybės vargšų pagalbos šauksmą yra tikras išbandymas Evangelijos sklaidos patikrinimui, aiškino Šventasis Tėvas, nes pažeidžiamieji vis labiau marginalizuojami, kenčia duonos kasdienės, oraus darbo ir viltingos ateities stygių (netgi kai kuriose Vakarų šalyse nyksta gerovę ženklinusi vidurinioji klasė), o turtingieji patiria beprecedentinį perteklių, ir šis netoleruotinas kontrastas brandina aštrius visuomeninius konfliktus.

Atjauta tiems, kurie kentėdami šaukiasi pagalbos, turi būti tikras ekumeninis iššūkis, nes „krikščioniška programa yra matanti širdis“, kaip rašo popiežius Benediktas XVI savo socialinėje enciklikoje „Deus Caritras est“. Reikia įgyvendinti konkrečius paramos projektus, o ne beviltiškai nusiteikti, kad nieko negalima padaryti. Kviesdamas pagelbėti vargstantiems broliams ir seserims įvairiose pasaulio dalyse, popiežius Pranciškus ypač paminėjo Artimųjų Rytų, mūsų tikėjimo lopšio, krikščionis, kurie neretai kenčia išnaudojimą ir įvairius pavojus dėl to, kad yra Kristaus išpažinėjai. „Būkime jiems artimi ir niekada nepamirškime, kad mūsų vienybės kelionę pradeda ir joje lydi „kraujo ekumenizmas“, kuris suteikia jėgų ir skatina žengti pirmyn“, – sakė Šventasis Tėvas. Jo iniciatyva, netrukus, liepos 7 dieną, įvairių konfesijų lyderiai rinksis į Bario miestą pietinėje Italijos dalyje prie ten saugomų šv. Mikalojaus relikvijų ekumeninei maldai už taiką Artimuosiuose Rytuose.

Baigdamas istorinį susitikimą popiežius Pranciškus ragino ekumeninius partnerius vienybės kelyje įveikti pasitaikančias pagundas, kai suabsoliutinamos kai kurios kultūrinės paradigmos, ir nepakliūti į dalinių interesų spąstus. „Padėkime geros valios vyrams ir moterims vis labiau rūpintis tais svarbiais dalykais ir situacijomis, kurios, deja, retai atspindimos pirmuosiuose spaudos puslapiuose“, – kvietė Šventasis Tėvas, matyt, turėdamas galvoje gamtosaugos problemas, negimusio kūdikio gyvybės apsaugą, prigimtinės šeimos padėtį. Krikščionys negali likti abejingi pasaulio vargšams ir savąją gerovę pristatyti kaip Dievo palankumo ženklą, nesirūpindami visos žmonijos šeimos ir kūrinijos problemomis. Paminėjęs evangelinį pasakojimą apie Gerojo Samariečio parodytą gailestingumą (plg Lk 10, 29–37) popiežius Pranciškus priminė Viešpaties pažadą laikų pabaigoje ištirti kiekvieno mūsų parodytą meilę artimui, ypač labiausiai kenčiančiam ir stokojančiam (plg Mt, 25, 31–46). Taigi, turime klausti savęs: ką galime padaryti kartu? Jeigu įmanoma individuali tarnystė, kodėl šių darbų nesuplanavus ir efektyviai neatlikus ekumeninėje bendrystėje tuo dar intensyviau patiriant brolybę konkrečiuose artimo meilės pasiekimuose.

* * *

Vienos dienos vizito, kurį galima būtų pavadinti ekumenine piligrimyste, metu be susitikimų, skirtų PBT jubiliejui, Šventasis Tėvas turėjo privatų pokalbį su Šveicarijos Konfederacijos prezidentu Alenu Berse (Alain Berset) bei vietos katalikams aukojo šv. Mišias, kuriose dalyvavo 40 tūkstančių tikinčiųjų. Šveicarijoje, turinčioje 7,5 milijonus gyventojų, katalikai ir protestantai (kalvinistai) pasiskirstę maždaug po lygiai. Ženeva nuo Reformacijos pradžios buvo tradicinis kalvinizmo centras, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais dėl daugybės migrantų iš Pietų Europos daugiau kaip pusę miesto gyventojų jau sudaro katalikai. Užbaigdamas šv. Mišias „Polexpo“ arenoje popiežius Pranciškus dėkojo vietiniam vyskupui Šarliui Morero (Charles Morerod) ir kitiems kelionės organizatoriams už priėmimą ir linkėjo, kad Ženeva liktų svetingu daugelio tarptautinių institucijų ir susitikimų centru ir išlaikytų ekumeninės brolybės nuostatas.

© 2018 „XXI amžius“