2018 m. rugpjūčio 17 d.
Nr. 30 (2297)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

100 metų – tūkstančiai žygių...


XXI Amžius


Spaudos, televizijos ir radijo rėmimo fondas 2018 metams „XXI amžiui“ skyrė 6000 € paramą projektui „100 metų – tūkstančiai žygių...“ vykdyti. Rubrikos: Akistata su Tėvyne; Atmintis; Dezinformacijos labirintuose; Eterio balsai iš anapus; Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas; Kova be taisyklių; Laikas ir žmonės; Laisvės daigai nelaisvės tamsoje; Nelietuviai – Lietuvai; Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje; Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius; Valstybės kūrėjai; Žaizdos; Žmogaus dvasia – neįveikiama.


Žmogaus dvasia – neįveikiama

Sąjūdis: mintys po 30 metų

Seimas 2018 metus paskelbė Sąjūdžio 30-ųjų metinių minėjimo metais. 1988 m. birželio 3 d. Lietuvos Mokslų akademijoje, Vilniuje, buvo renkama Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Paskui jos buvo steigiamos bene visuose Lietuvos rajonuose, o 1988 m. spalio 22 d. jau vyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamasis suvažiavimas. Sąjūdžio 30-mečio metais „XXI amžius“ tęsia pokalbius su įvairių Lietuvos rajonų iniciatyvinių grupių 1988 metais nariais.

Irena Ruginienė

Irena RUGINIENĖ (tuomet ŠIMANAUSKIENĖ), 1988 metais dirbusi Mažeikių 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazija) lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, – Mažeikių Sąjūdžio iniciatyvinės grupės įkūrėja, pirmoji Mažeikių Sąjūdžio skyriaus pirmininkė ir 1988–1992 metų Sąjūdžio Seimo narė, dabar – Mažeikių rajono savivaldybės Archyvų skyriaus vedėja.

Kas, kada ir kokiose pareigose būnant Jus atvedė į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio rajono iniciatyvinę grupę? Kaip buvote išrinkta? Kas buvo Jūsų bendražygiai ir bendraminčiai?

Tada dirbau Mažeikių 1-ojoje vidurinėje mokykloje lietuvių kalbos mokytoja. Visą 1988 metų vasarą, nes mokytojams – atostogos, praleidau Vilniuje gaudydama įvykius, lakstydama po įvairius mitingus, haidparkus, akcijas, stebėdavau Dailininkų sąjungoje vykstančius pasitarimus. Stengiausi būti visur. Ar Laisvės lyga susibūrimus organizavo, ar Sąjūdis – dalyvavau. Tą rudenį grįžusi į Mažeikius dalyvaudama rajoninėje mokytojų konferencijoje nustėrau dėl baisaus atotrūkio provincijoje. Mažeikiuose tvyrojo ledynmetis. Po vieno pranešėjo pamokymų, kaip teisingai elgtis su separatistais, jei ir čia tokių atsirastų, nebeištvėriau ir pratrūkau... Kalbėjau apie badaujančius, apie visą laisvės vasarą. Niekas man neprieštaravo, nestabdė. Konferencijai baigiantis, priėjo Mažeikių kompartijos sekretorius Romanas Songaila ir pasakė, kad kitą dieną esu kviečiama į partijos komitetą. Kadangi pas kagėbistus saugume studijų metais Šiauliuose jau buvo tekę pabuvoti (tada pašalino iš komjaunimo ir tik per plauką, už mane laidavus dėstytojams, neišlėkiau iš instituto), tad ne juokais išsigandau. Vaikų tada neturėjau, taigi nebuvo dėl ko labai rizikuoti. Kitą dieną partijos komitete buvau mandagiai ir maloniai priimta. Pasakiau, kad rengiuosi kurti Sąjūdį. R. Songaila neprieštaravo, tik pasakė, kad Kompresorių gamykloje jau yra besiburianti 25 žmonių grupė, o jai vadovauja gamyklos partinės organizacijos sekretorius... Sužinojau, kad Sąjūdį ruošiasi kurti ir neeilinė Švietimo skyriaus darbuotoja... Pasijutau komunistų rėmuose. Reikėjo per labai trumpą laiką suburti tikrą Sąjūdį, be nomenklatūrininkų ir kagėbistų.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija