Fotografijos riteris
Tarptautinį pripažinimą fotografijoje
pelnę broliai Černiauskai gyvena tolokai vienas nuo kito. Algimantas
įsikūrė gražiojoje Dzūkijoje, Merkinėje. Mindaugas šeimos lizdą
susuko Giedraičiuose, netoli Vilniaus. Jis vengia susitikimų su
žurnalistais. "XXI amžiaus" žurnalistui vis dėlto pavyko
prakalbinti fotomenininką Mindaugą ČERNIAUSKĄ.
Leidinuke "Broliai Černiauskai"
perskaičiau tokius jūsų žodžius: "Rašyti nemokam, tad fotografuojam.
Kaimo žmones. Pagyvenusius, nuėjusius ilgą, sunkų, nepakartojamą
gyvenimo kelią. Stengiamės pažvelgti į jų akis, veidą, rankas..."
Kodėl jums brangus sodžius ir jo žmonės?
Aš esu iš sodžiaus kilęs. Mano gimtinė
- netoli Želvos, Gruoblių kaime. Iš ten mane, šešerių metų vaiką,
su tėvais ištrėmė į Sibirą. Svetimame krašte gimė brolis Algimantas.
Po tremties negalėjom grįžti į savo namus.
Ir visas pasaulis nuo kaimo prasidėjo. Vis mažiau jo grynuolių.
Galbūt kai kam pasirodys, kad esu senoviškas žmogus, tačiau man
skaudu dėl išdraskytų vienkiemių. Žmonės kėlė ir gulė su Dievu
lūpose ir širdyse - tai buvo tikras gyvenimas. Kiekvieną dieną
jie matė saulėtekį ir saulėlydį, girdėjo paukščių balsus, glostė
savo gyvulius, dirbo nuo aušros iki sutemos. Gyveno prasmingai,
nes žinojo, ką darys rytoj, ką veiks po metų kitų. Ant žemės jie
stovėjo tvirtai. Dabar žmonės ieško lengvos duonos. Per valandą
nori užsidirbti visiems metams, per dieną - visam gyvenimui.
Kaip renkatės žmones fotografuoti?
Žmogaus veidas - kaip baltas popieriaus
lapas. Jeigu jis tuščias ir švarus, apie tokį negali nieko pasakyti.
Norint žmogų fotografuoti kaip asmenybę, jis turi būti nepaprastas,
išdidus, truputį pakylėtas.
Dabar mažai fotografuoju. Prie to prisidėjo tėvo netektis. Kažkoks
sunkumas guli ant krūtinės. Tėveliui buvo likusi savaitė iki išėjimo
į Amžinybę, kai jis pradėjo prašyti mamos, kad atneštų jam kelnes
ir batus. Tėvas rengėsi eiti padėti man dirbti.
Koks tėvelis jums buvo?
Jūs galite tik įsivaizduoti, kokie
mes buvome artimi! Dvasiškai palaikė ir finansiškai rėmė. Tėvas
buvo nepaprastai geras, sakyčiau, šventas žmogus. Negirdėjau,
kad jis susikeiktų, nemačiau jo girto. Nebuvo nė vieno apkalbėjęs
ar kam piktą žodį pasakęs. Turėjo auksines rankas. Jis padarė
paaukštinimą bažnyčioje prie altoriaus ir Dievo stalą. Pastatė
ne vieną savo darbo kryžių. Drįstu tvirtinti: norint padaryti
kažką gero, reikia Aukščiausiojo palaiminimo.
Kas jus paskatino fotografuoti?
Tai atėjo iš giminių šaknų. Prieškario
metais tėvas pasidarė medinį dviratį, tinkamą važiuoti į pakalnę,
pirmasis kaime pasidarė slides. Jis ir fotografavo.
Kai buvau gal 14 metų, tėvelis paklausė, ko norėčiau - kelnių
ar fotoaparato. Žinoma, fotoaparato, atsakiau. Taip įsigijau "Smeną".
Pats pasidariau fotodidintuvą. Gaila, bet iš tų laikų mažai fotokadrų
išsaugojau.
Kaip sekdavosi dirbti dviese,
fotografuojant su broliu Algimantu?
Ilgus metus dirbau kartu su Algimantu.
Dviračiais ar pėsčiomis aplankėm nemažai kaimų. Apėjom Dzūkiją.
Mes vienodai matome, mus kažkas vienija, nors nesame dvyniai.
Padarėme keletą nuotraukų užsukę į Paberžę, pas tėvą Stanislovą.
Buvau juo sužavėtas. Tai nepaprastų gabumų, didis žmogus. Išsaugojau
ten darytų nuotraukų montažą: tėvo Stanislovo galva, gaidos ir
varpas, kviečiantis į Paberžę sukilėlius.
Esate pripažintas fotomenininkas,
turite apdovanojimų. Kuris iš jų - pats brangiausias?
Kaip vaikas džiaugiausi, kai kartu
su kitų Lietuvos fotomenininkų darbais į parodą Australijoje iškeliavo
ir mano nuotraukų. Tai kėlė ūpą darbuotis. Kartu su Algimantu
tapome Tarptautinės fotomenininkų asociacijos (AFIAP) nariais.
Šiaip niekuo neišsiskiriu iš kitų. Nepaprastai darbšti lietuvių
tauta: kas trečias lietuvis - vos ne Leonardas da Vinčis.
Ne pirmą dešimtmetį fotografuojate.
Ar sunkus fotografo darbas?
Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad
fotoaparatas yra negyvas daiktas. Gyvenu 60-us metus, tačiau jį
į rankas imu virpėdamas. Kažkas nepaprasta, kai, žiūrėdamas pro
fotoaparato vaizdo ieškiklį, matai žmogaus veidą. Tas veidas -
pats gražiausias ir nuostabiausias.
Kuris iš fotomenininkų jums arčiausiai
širdies?
Pažįstu vieną fotografą. parodė savo
darbų kolekciją, joje - šimtai kryžių. Atrodo gražiai, ryškiai
ir spalvingai. Tačiau kiekviename darbe - ar tai būtų fotografija,
ar paveikslas - turi būti dvasia. Toje kolekcijoje šito neregėjau.
Jaudina R.Dichavičiaus darbai. Moters kūnas - tai gamtos stebuklas.
Pranokti R.Dichavičių sunku. Tam reikia dvasinio nusiteikimo.
Sutikau vieną, kuris, nusipirkęs ypač gerą fotoaparatą, gyrėsi,
jog geresnes nei R.Dichavičiaus nuotraukas darysiąs. Juokas suėmė:
Dieve, koks jis naivus, su tokia aparatūra galima padaryti nepaprastų
dalykų, tačiau tai priklauso ir nuo paties žmogaus.
Prie Giedraičių ir Želvos kelių
sankryžos stovi kryžius. Kokia intencija jį pastatėte?
Jis - kaip atminties ženklas kaimynams,
mano tėvui ir protėviams, išėjusiems į Amžinybę. Jis įprasmina
ir mano Sibire gimusio brolio Algimanto kančių kelią, kuris tęsėsi
nuo Igarkos per Krasnojarską iki Lietuvos. Pastatyti tokį kryžių
buvo galvota daugelį metų, pripiešta daugybė jo variantų. Prieš
12 metų tėvas padarė lentą kryžiui su prasmingu užrašu: "Budėk".
Tai ne prisakymas budėti kryžiui, bet žmogui: budėk, žvėris čia
pat, jeigu užsimerksi, jis tuoj išlįs.
Neįprasto metalinio kryžiaus aukštis - kokie aštuoni metrai. Jis
sveria apie 800 kilogramų. Vienas nebūčiau įveikęs tokio pastatyti.
Iš Merkinės atvyko brolis Algimantas. Surinkti akmenis bei pastatyti
kryžių geranoriškai padėjo paprašyti giedraitiškiai.
Į kryžiaus šventinimą gausiai susirinko žmonių. Jie giedojo ir
dainavo. Prie kryžiaus jaunieji šauliai davė priesaiką. Pagaliau
mano darbas padarytas, smagu pačiam į kryžių žiūrėti, nors gal
kam jis ir nepatinka.
Ar šiandien sunku morališkai išgyventi
menininkui?
Mūsų šeimoje nebuvo gobšuolių pinigams.
Jeigu tavo širdis šaukia veikti, tą ir darai. Jeigu negauni įkvėpimo
iš aukščiau, tai ir apipiltas pinigais nieko nepadarysi.
Kurie suprato, mus gyrė. Didieji menininkai gyrė, tačiau negaliu
teigti, kad buvome gerbiami. Bet reikėjo daryti. Ne dėl pinigų
dirbome. Kitaip su broliu negalėjome elgtis. Mes nejuodinome kaimo,
bet fotografavome tai, ką matėme. Tik po daugelio metų sužinojome,
kad galiojo toks įstatymas: nerodyti kaimo gyvenimo tokio, koks
jis buvo iš tikrųjų.
Tų žmonių, kurie anksčiau gyveno kaimuose, kaulai liko Sibire,
pokario Lietuvos šuliniuose, pelkėse, ežeruose, duobėse. Juos
pakeitė kiti, bet dvasiškai daug silpnesni žmonės. Mes nebeturime
dvasingumo, esame silpni. Tai ir yra didžiausia nelaimė.
Man nepatinka, kai tyčiojamasi iš žmogaus. Tai mane skaudina,
tai baisu. Kai parodo nupuolusį žmogų, mes nežinome, kas jo širdyje
dedasi. Kam rodyti tą purvą? Tas, kuris tyčiojasi, yra pats nelaimingas,
jaučia malonumą žemindamas kitą. Žmogus yra Dievo kūrinys.
Kalbėjosi Bronius VERTELKA
Giedraičiai, Molėtų rajonas
© 2002 "XXI amžius"