Iš praeities

Kaimo kriaučiai

Siuvėjas liaudyje dažnai buvo vadinamas kriaučiumi. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje siuvėjai buvo plačiai žinomi amatininkai. Šalia kitų specialybių Lietuvos kunigaikštystės dvaro žmonių žinomi ir siuvėjai, kurių pagrindinis darbas buvo siūti valdovo dvare.
Jau pirmasis Lietuvos Statutas (1529 m.) numatė už siuvėjo, kaip ir už kito specializuoto amatininko, nužudymą 12 rublių baudą.
XVI amžiaus inventoriai rodo, kad siuvėjo, arba kriaučiaus, amatas Lietuvos miestuose ir miesteliuose jau buvo gerokai išplitęs. Štai 1571 metais Tauragėje ir 1592-aisiais Kražiuose buvo du siuvėjai, Naujojoje Valioje (Virbalyje) 1561 metais buvo net aštuoni siuvėjai. Kai kurie iš jų dar laikė smukles ar turėjo savo pievų ganiavai.

Medžiagos - iš užsienio

XVI amžiaus inventoriuose įvairių audinių ir skirtingų medžiagų pavadinimų užtinkama per 40. Pradedant nuo adamaško, aksomų, čekiškų, turkiškų, olandiškų, itališkų ir kitų, baigiant paprastais vietinio audimo gaminiais. Jau nuo XIII amžiaus galo į Lietuvą importuotos vilnonės ir kitos medžiagos. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kazimiero vadinamosios dovanojimų knygos rodo, jog XV a. antroje pusėje iždo sandėliuose ir muitinėse (Kauno, Minsko ir kt.) būta įvairių medžiagų iš Anglijos, Nyderlandų, Italijos ir kt.
Kai pasekusi lenkų pavyzdžiu bajorija pradėjo labiau vaikytis pompastiškesnio stiliaus ir asmeniniame gyvenime, XVII-XVIII amžiuje drabužiai darėsi vis puošnesni. Tad ir siuvėjai dvaruose turėdavo tenkinti vis labiau didėjančius reikalavimus.

Būrėsi į brolijas

Žymesniuose Lietuvos miestuose siuvėjai būrėsi krūvon. Jau 1495 metais Vilniuje susiorganizavo dvi seniausios amato brolijos: auksakaliai ir siuvėjai. Sostinės siuvėjai nusiskundė, kad jų amate buvo daug netvarkos, nes "iš bet kur atvyksta nemokšos, nesugebantieji ir nepatikrinti".
Išskyrus Didžiojo Lietuvos kunigaikščio, kilmingųjų ir dvasininkų siuvėjus, niekas kitas Vilniuje, be siuvėjų brolijos narių, negalėjo verstis siuvimo amatu.

Siuvimo cechai kūrėsi miestuose

Jų būta Kaune, Kėdainiuose. Siuvimo cechas buvo Mogiliove, kuris Lietuvos kunigaikštystės ekonominiame gyvenime po Vilniaus vaidino svarbiausią vaidmenį.
Prieš 1700 metus Vilniuje suskaičiuota 90 amato rūšių su apie 400 amatininkų, kurių dauguma buvo namų savininkai. Vilniuje tada daugiausia buvo kurpių - 58 ir siuvėjų - 41. 1795 metais Vilniuje siuvimo meistrų buvo 38, pameistrių - 22 ir mokinių - 22. Siuvimo cechas siuvo ne tik pagal užsakymus, bet ir parduodavo gaminius.
Po Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės padalijimų siuvimo cechų klestėjimo laikotarpis jau buvo pasibaigęs. Jį nuskurdino vadinamieji "partačai", pigiau dirbą amatininkai, kurių dauguma buvo žydai. XIX amžiuje žydai apskritai užvaldė siuvimo amatą: pavyzdžiui, Varniuose buvo 11 žydų siuvėjų ir vienas katalikas siuvėjas.

Garbingiausias amatininkas - siuvėjas

Tarp negausių Lietuvos kaimo amatininkų siuvėjas buvo pats garbingiausias jau nuo XIX amžiaus vidurio. Todėl siuvėjo amato mokydavo savo vaikus ne tik mažažemiai, bet ir vienas kitas gausios šeimos ūkininkas. Kriaučius buvo dažnas svečias valstiečio namuose. Apsilankydavo kiekvienais metais ir stambesnio valstiečio ūkyje išbūdavo nuo dviejų iki šešių savaičių, kol apsiūdavo visą šeimyną. Pagal paprotį samdiniai kiekvienais metais išsiderėdavo sau po milo kostiumą.
XIX a. pradžioje Lietuvos kaime siuvėjas tebebuvo labai retas svečias, nes ūkininkas pats siūdavosi kailinius ir rudinę bei kitus viršutinius drabužius. Vaikus ir paauglius paprastai apsiūdavo pati motina ar kita moteriškė. Išeiginius tuomet siūdinosi tik vadinamasis činšininkas ar kitas turtingesnis ūkininkas. Vienas geresnis siuvėjas apsiūdavo gana didelę apylinkę.
Geresnis apylinkės siuvėjas buvo grobstomas. Kartais tekdavo jo laukti po gerą pusmetį. Šiaip apylinkes apsiūdavo jau menkesni siuvėjai - tai mažiau kaip dvejus metus pasimokę pas geresnį siuvėją, kurie dažnai patys, maišelin susidėję žirkles, mastą bei laidynę, keliaudavo ieškodamiesi darbo.
XIX a. pabaigoje geresni siuvėjai įsigijo siuvamąsias rankines, o vėliau ir kojines siuvimo mašinas.

Buvo geriausi piršliai

Siuvėjai pas ūkininkus buvo laukiami svečiai. Juos valgydino geresniu maistu, pavyzdžiui, kiaušiniais, dešromis, sviestu. Ypač siuvėjai buvo svetinami dukterų turinčiuose namuose, nes siuvėjai buvo patys geriausi piršliai.
Apskritai visi siuvėjai buvo dideli išdaigininkai ir geri pasakotojai. Jų pasiklausyti vakarais susirinkdavo viso kaimo vyrai. Be to, jie dažnai mokėdavo groti smuiku ar kitu instrumentu, tad grodavo jaunimo pasilinksminimuose.
Jie taip pat turėjo didelės įtakos mūsų tautiniam atgimimui. Daugelis siuvėjų turėjo įsigiję draudžiamosios spaudos ir ją dažnai platindavo. Keliaujantys siuvėjai susilaukė ne vieno rašytojo dėmesio. Pavyzdžiui, vyskupo Motiejaus Valančiaus knygos personažas - keliaujantis siuvėjas Palangos Juzė - pasakoja apie žemaičius ir Lietuvą. Šis kurinys tapo svarbiu lietuvių tautotyros šaltiniu.

Valdas SASNAUSKAS

© 2002 "XXI amžius"