Derybų laikrodis skaičiuoja paskutines savaites

Praėjusią savaitę Europos Komisija (EK) rekomendavo Lietuvai derybas dėl narystės Europos Sąjungoje (ES) baigti iki šių metų pradžios siekiant 2003 m. pavasarį pasirašyti stojimo sutartį. Komisija mano, kad Lietuva ir dar devynios Vidurio bei Rytų Europos valstybės bus pasirengusios narystei ES nuo 2004 m. pradžios.
Lietuvos derybininkai neslepia, kad tikėjosi Lietuvai palankų Komisijos strateginių sprendimų, tad jie derybų eigos iš esmės nepakeitė. Tačiau dabar svarbiausias laiko faktorius – kaip suplanuoti darbus, kad Lietuva neliktų ceitnote. Iki Naujųjų metų laiko liko nedaug, o bene sudėtingiausi derybų klausimai kol kas neišspręsti.
Kokios taktikos derybose su ES laikysis mūsų diplomatai, „XXI amžiui“ pasakojo Užsienio reikalų ministerijos Europos integracijos departamento direktorius Žygimantas Pavilionis.

Ar tai, kad Lietuva pakviesta narystei su anksčiau derybas pradėjusiomis kandidatėmis, yra mūsų pastangų ar labiau ES strateginių sprendimų rezultatas?
Manau, kad tai yra mūsų pastarųjų metų pažangos įrodymas, kadangi 1987–1988 metais, kai derybų buvo pakviestos tik šešios šalys kandidatės, Lietuvos jų tarpe nebuvo, ir ji atrodė kaip viena silpniausių valstybių. Tai, ką mes padarėme derybose ir rengdamiesi narystei ES perimdami įstatymus, yra vienas didžiausių šuolių tarp šalių kandidačių. Žinoma, mūsų startinės pozicijos nėra žymiai pagerėjusios – mums dar toli iki tokių šalių kaip Slovėnija ar Čekija, kurių ekonomika labiau išsivysčiusi, bet pažanga akivaizdi. Manau, jog EK raportas yra tam tikras Lietuvos nuopelnų pripažinimas.
Iki derybų pabaigos liko aštuonios savaitės. Kokius sunkiausius uždavinius teks išspręsti čia, Lietuvoje, ir prie derybų stalo Briuselyje?
Klausimų paketą suskirstyčiau į dvi grupes: specifinius Lietuvai ir horizontalius visoms šalims kandidatėms. Specifiniai Lietuvai yra Ignalinos AE uždarymo finansavimas, kvotos Žemės ūkio skyriuje, galbūt tranzito iš Kaliningrado srities klausimas bei tam tikrų garantijų įtvirtinimas sutartyje, taip pat žemės ūkio paskirties žemės pardavimas užsieniečiams. Nors horizontaliai šį pereinamąjį laikotarpį gavo daugelis šalių kandidačių, mes esame priversti iš naujo derėtis dėl Laisvojo kapitalo judėjimo skyrių, o tai jau specifinė situacija, nes peržiūrime anksčiau prisiimtus įsipareigojimus ir sukeliame pavojų, kad kitos šalys kandidatės paseks mūsų pavyzdžiu.
Šalia šių yra horizontalūs klausimai, „sunkūs“ daugeliui kandidačių. Tai įmokos į bendrijos biudžetą bei tiesioginės išmokos žemės ūkyje. Be to, dar lieka ir institucijų klausimas. Po to, kai Briuselio viršūnių taryba įtvirtins Komisijos rekomendaciją pakviesti narystei ES ne dvylika, o tik dešimt besiderančių šalių (Bulgarijos ir Rumunijos priėmimas į ES atidėtas iki 2007 m. – red.), turi būti perstumdytas sprendimų priėmimo mechanizmas Institucijų skyriuje. Jį turėsime formaliai patvirtinti.
Iki derybų pabaigos liko du ministrų lygio susitikimai. Kokios taktikos laikysis Lietuva: sunkiausius klausimus sieks išspręsti pradžioje ar paliks pabaigai? Kaip apskritai planuojate derybas?
Užsienio reikalų ministras Antanas Valionis derybų delegacijos nariams ne kartą yra sakęs (ir tai greit pakartos Vyriausybėje), kad laiko iš tikrųjų liko labai mažai, o derybų klausimai – labai sudėtingi. Todėl jeigu mes aiškiai neplanuosime, kaip spręsime tuos klausimus, turėsime problemą, kadangi „paskutinę derybų naktį“ gali tekti nemažai šitų klausimų aukoti. Viena vertus, reikia aiškiai susiplanuoti sprendimų datas. Kita vertus, visuose derybų skyriuose padaryti aiškius sprendimus, pavyzdžiui, kokių konkrečių cukraus ar pieno kvotų mes norime. Žinome maksimalius mūsų reikalavimus, minimalius ES siūlymus, bet mums reikia „kirsti“ kažkur per vidurį ir sakyti, kad tai yra kompromisas.
Siūlome jau lapkričio mėnesį visuose skyriuose specifinius klausimus iš derybų eliminuoti. Pavyzdžiui, žemės ūkio paskirties žemės pardavimo užsieniečiams klausimą norėtume išspręsti lapkričio, o ne gruodžio mėnesį. Ignalinos AE uždarymo finansavimo esminiai elementai turėtų būti aptarti taip pat lapkrtį, mažiau reikšmingos kvotos Žemės ūkio skyriuje – taip pat lapkritį. Šiame etape taip pat turėtų būti išspręsti ir mažiau reikšmingi horizontalūs klausimai, pavyzdžiui, institucijų. Lietuva yra visiškai patenkinta Nicos sutartimi, vietų skaičiumi, kurį gavome įvairiose ES institucijose, todėl, ne taip kaip kitos šalys kandidatės, galime ramiai dėl šio skyriaus baigti derėtis jau lapkričio mėnesį.
Taip „atkirsime“ dalį sudėtingų klausimų, kad nereikėtų jų aukoti metų gale. Tikėkimės, kad tai pavyks padaryti, o derybų pabaigai pasiliksime tiesiogines išmokas žemės ūkyje, įmokas į ES biudžetą; jei reikės, Kaliningrado klausimą. Galų gale net nežinome, kaip šis klausimas bus sprendžiamas lapkričio 11 d. ES ir Rusijos viršūnių susitikime. O sureaguoti per savaitę iki lapkričio 18 d. būtų per mažai laiko. Todėl tikėtina, kad Kaliningradas gali tapti „paskutinės nakties“ klausimu.
Derybų grafikas gana aiškus, bet jam įtakos turi ir politiniai Seimo sprendimai. Konstitucijos 47 str. pataisa dėl žemės pardavimo užsieniečiams kol kas nepriimta, Seimas neseniai priėmė kontroversišką sprendimą dėl Ignalinos jėgainės uždarymo. Ar nuotaikų kaita Seime nesutrukdys suplanuotos derybų spartos?
Tiek žemės pardavimas, tiek mūsų Nacionalinė energetikos strategija bei įsipareigojimai uždaryti Ignalinos AE gali būti išspręsti po to, kai derybose susitarsime dėl tam tikrų principų. Todėl didžiulio skubėjimo Seime nėra. Aišku, Seimas jau balsavo dėl Nacionalinės energetikos strategijos ir, duok Dieve, jos nereikės peržiūrėti. Tačiau mes derybose su ES galime vienų ar kitų sprendimų padaryti, bet neaišku, ar jie mūsų parlamentarams patiks.
Kitaip sakant, jūs Seimo nelauksite?
Taip, eisime savo eiga. Galų gale, tiek Seimas, tiek visa tauta referendume balsuos už derybų rezultatus. Aišku, juos darydami atsiklausiame visų institucijų, bet manau, kad visi ratifikavimai ir pritarimai turi vykti po derybų, o ne prieš jas.
Komisijos nuomone, Lietuva visiškai atitinka politinius narystės kriterijus. Kitose srityse, pavyzdžiui, administravimo, teismų sistemos, pensijų reformos, kovos su korupcija, pasiekta tik didesnė ar mažesnė pažanga. Kada turėsime atitikti reikalavus šiose srityse?
Komisija išreiškia viltį, kad Lietuva ir kitos šalys kandidatės ekonominius ir kitus narystės kriterijus atitiks įstojusios į ES, t.y. 2004 metų pradžioje. Mes tą ir darome. Kai kuriose srityse negalėsime visiškai perimti dabartinių ES teisės reikalavimų, bet jose išsiderėsime pereinamuosius laikotarpius, kurie bus įtvirtinti stojimo sutartyje.
Ar bus taikomos sankcijos, jeigu Lietuva iki 2004 m. (ar išsiderėto pereinamojo laikotarpio) neįvykdys prisiimtų narystės įsipareigojimų? Pavyzdžiui, bylos teismuose ir toliau bus sprendžiamos lėtai, teismų sprendimai neįgyvendinami, korupcija nesumažėjusi, nedarbo lygis aukštas. Komisijos raporte pažymima, kad šios sritys kelia susirūpinimą.
ES turi pakankamai mechanizmų tikrinti, kaip mūsų įsipareigojimai bus vykdomi. Šešis mėnesius iki narystės Komisija parengs dar vieną raportą, kur aiškiai nurodys (kaip ir dabar), kuriose srityse Lietuva įsipareigojimus vykdo ne iki galo. Netgi įstojus į ES numatytas laikotarpis, kai kas jį vadina „karantino“ laikotarpiu, per kurį ES šalys aktyviai stebės, kaip vykdome prisiimtus pažadus. Jeigu jų nevykdysime, labai tikėtina, kad laisvo prekių, laisvo asmenų judėjimo ar kitose srityse ES šalys gali imti taikyti tam tikras sankcijas. ES šalyse įprasta žodžio laikytis, todėl didelis darbas, susijęs su įsipareigojimų įgyvendinimu, dar laukia. Ir Komisijos raportas, ir derybų pabaiga yra džiaugsmingi istorijos etapai, bet jie reiškia didžiulio darbo pradžią.
ES plėtros komisaras Günteris Verheugenas yra pareiškęs, kad šalys kandidatės nebus paliktos ramybėje ir deryboms pasibaigus. Vadinasi, laukia ilgas gyvenimas po padidinamuoju stiklu, nuolat tikrinamiems ES pareigūnų?
Taip, laukia nuolatinis tikrinimas. Ir mes turėsime nuolat raportuoti apie nuveiktus darbus. Beje, tai daro ir ES šalys narės, o Komisija turi nuolatinius naujai priimamų ES teisės aktų monitoringo mechanizmus. Komisija nuolat tikrina, kaip vykdoma ES teisė. Tai įprastas reiškinys, bet politiškai išskirtinis dėmesys naujai įstojusioms ES šalims bus padidintas. Į mus vis dar žiūrima su nepasitikėjimu, todėl atsipalaiduoti jokiu būdu negalima.
Komisija kaip „sarginis šuo“ seks kiekvieną mūsų žingsnį. Įsipareigojimus turėsime vykdyti. Priešingu atveju anksčiau ar vėliau nepasitenkinimas ES šalyse gali susikaupti ir mums bus pradėti taikyti įvairūs apribojimai: tam tikros šalys gali atsisakyti pripažinti mūsų diplomus, neleisti įsidarbinti tam tikrose srityse, jeigu nevykdysime tam tikrų švietimo programų. Pagal suderėtą Laisvo asmenų judėjimo skyrių žinome, kad kai kurios šalys narės atidarys mums savo darbo rinkas, ir mūsų žmonės galės jose dirbti nuo pat įstojimo. Bet tai grynai nacionalinis tų šalių sprendimas. Ir jeigu mes vienoje ar kitoje srityje kažko ypatingai svarbaus neįvykdysime, tokios šalys kaip Danija, Švedija, Airija ar Olandija, kurios iki šiol deklaravo norą atverti savo darbo rinkas, gali nuspręsti kitaip. Tad bet koks mūsų Vyriausybės ar žinybos neatsakingas žingsnis gali galų gale atsiliepti mūsų žmonių laisvei.
Spalio 19 d. Airijoje vyks referendumas dėl pritarimo Nicos sutarčiai. Ar ES plėtra nesustos, jeigu airiai antrą kartą referendumą sužlugdys?
Mes vis dar tikimės, kad referendumas vyks sėkmingai, nes parama yra didesnė nei pasisakančių prieš. Bet aišku, jeigu rezultatas bus kitoks nei tikimės, tai gali sulėtinti Lietuvos ir kitų kandidačių stojimo į ES procesą. Tikėkimės, kad taip nebus, ir kad airiams nereikės balsuoti trečią kartą. Tai nėra vien Lietuvos ar kitų šalių kandidačių rūpestis. Nicos nuostatoms pritarė visos ES šalys narės, savo ruožtu mes joms pritarėme baigdami derybas dėl Institucijų skyriaus. Vadinasi, gali būti, kad airiai bus paprašyti balsuoti trečią kartą, nes turbūt sunkiau yra peržiūrėti visą Nicos sutartį ir sustabdyti ES plėtros procesą, nei savo tautai išaiškinti referendumo svarbą ir pasekmes Europai.
Stojimo sutartyje nenumatytas išstojimo iš ES mechanizmas. Bet, tarkime, lietuviai po penkerių metų persigalvos ir vėl užsimanys gyventi „savarankiškai“. SSRS konstitucijoje bent teoriškai buvo įtvirtinta galimybė pasitraukti. O kaip būtų ES atveju?
Suverenumo iš mūsų niekas neatims, mes jį tik sustiprinsime įstodami į ES. Yra įvairių būdų tą suverenumą ES reikšti. Jeigu mums vienas ar kitas sprendimas nepatiks, turime didžiulių galimybių tiems sprendimams daryti įtaką ar juos blokuoti. Nemanau, kad mūsų žmonių nepasitenkinimas bus toks didelis, kad reikės nutraukti visus įmanomus ryšius su ES. Tikiu, kad bus sričių, kur ne viskas patiks, bet galėsime daryti įtaką. Tuo tarpu būdami už ES ribų turėsime tik paklusti ES politikai, nes jau dabar esame labai susisaistę tiek prekybiniais, tiek kitokiais ryšiais. Buvimas ES leistų tas politikas ne tik tobulinti, bet kartais ir blokuoti, jeigu tai grės mūsų nacionaliniams interesams. Tokiu atveju išstojimas atneštų didesnę žalą, negu buvimas viduje ir bandymas globalinę politiką taisyti. Būdami už ES ribų būtume tik maža trečioji valstybė, glaudžiai susijusi su regionu, kur dominuoja Europos Sąjunga.
Bet kodėl sutartyje iš viso nėra apibrėžta išstojimo galimybė? Ar todėl, kad ES istorijoje tokio precedento nebuvo?
Turbūt kad taip. Žmonės pamatė, kad nėra reikalo išstoti, žymiai geriau ES viduje iš savo, kad ir mažos, valstybės daryti įtaką Briuselio sprendimams. Išstojus iš ES jos įtaka kaip tik padidėtų. Kai kas iš radikalių teoretikų sakydavo, kad dabar, kol derasi, šalys kandidatės yra nelyginant okupuotos teritorijos. Mes neturime savo balso, turime priimti tai, ką siūlo ES pusė, tik dėl kai kurių esminių dalykų galime išsiderėti kai kurias nuolaidas. Bet jeigu būtume viduje ir kiekvieną ES aktą galėtume patys peržiūrėti, patys siūlyti jį keisti, tada taptume pilnateise sprendimus priimančia valstybe. Todėl, manau, ir nekyla niekam minčių iš ES išstoti. Išstodami savo valstybei padarytume žymiai didesnę žalą negu darydami įtaką sprendimams mums naudinga linkme. Manau, jei kas panorėtų išstoti, galėtų savo laisvą sprendimą įgyvendinti, bet ES istorija rodo, kad tokia mintis dar niekam nebuvo šovusi į galvą.

Kalbėjosi Arvydas Jockus

© 2002 "XXI amžius"