Sprendimai, teikiantys viltį

Praėjusį trečiadienį iš Briuselio atėjo džiugi žinia, kad Europos Komisija palyginti labai gerai įvertino Lietuvos pasirengimą įsilieti į laisvos demokratiškos Europos tautų šeimą. Tokiu būdu Lietuva atsidūrė prie pat ES slenksčio ir, jeigu nieko neatsitiks, durys labai greitai atsivers. Tačiau – „jeigu nieko neatsitiks“. Štai kur esmė. Tačiau teisėtai galima kelti klausimą, ar visas vadinamasis politinis elitas, kurį žinomas politikos apžvalgininkas Rimvydas Valatka suskirstė į kelias kategorijas, yra už stojimą į ES. Štai tokie politikai, likus metams iki galimo priėmimo į ES, ir gali pridaryti bėdų. Ir ne tik jie. Už nugaros stovi Maskva ir net Airija. Jau šią savaitę čia įvyks referendumas dėl Nicos sutarties. Ir jeigu dauguma airių pasisakys prieš ES plėtrą, Lietuvos, kaip ir kitų kandidačių priėmimas gali būti atidėtas mažiausiai trejiems metams.
Europos Komisijos kandidačių pažangos ataskaitos raporto dalyje, skirtoje Lietuvai, pažymima, kad Lietuva pasiekė makroekonominį stabilumą, paspartino reformas. Ji įvardijama kaip viena iš kandidačių lyderių, nes jau baigė 28 derybinius skyrius iš 31. Tačiau likusieji skyriai ir yra patys sunkiausi ir sudėtingiausi: dėl žemės ūkio, biudžeto ir finansų, o svarbiausia – dėl Ignalinos atominės elektrinės uždarymo. Tiksliau – to uždarymo kaštų padengimo. Nors atsakingas už Europos Sąjungos plėtrą komisaras Giunteris Ferhoigenas tuoj po EK raporto pristatymo pažymėjo, kad su Lietuva jau susiderėta dėl Ignalinos AE uždarymo terminų ir pareiškė tikįs, kad tų terminų bus laikomasi. Taigi aiškiai duota suprasti, kad ES į jokius kompromisus tuo klausimu nesileis.

Nacionalinio būdo skirtybės ir jų prasmė

„…Laisvajame pasaulyje mes turėtume mokėti duona iššluostyti savo lėkštę kaip prancūzai, atsikrenkšti ir nusispjauti kaip mongolai, raugėti kaip fidžiai, negyvai nusigerti kaip suomiai, reikšti nepopuliarią nuomonę kaip vokiečiai, vėluoti kaip ispanai, niekinti kitus kaip anglai ir Saudo Arabijoje valgyti kaire ranka. Teoriškai nėra tokio dalyko kaip tarptautinis etiketas, tačiau kai kurie įpročiai leistini tik tėvynėje“, – štai tokiais taikliais pastebėjimais apibūdina kai kuriuos skirtingų tautų nacionalinio būdo bruožus tautinių, nacionalinių kultūrų tyrinėtojas Richardas D.Lewis.
Suvokimas, kas yra gerai ir blogai elgesyje žmogaus, priklausančio tai ar kitai tautinei bendruomenei, kas yra garbinga, o kas smerktina, atsiranda ir tampa įmanomu tik lyginimo su kitais keliu. Intensyvėjant transnacionalinei integracijai ir tautų ryšiams toks suvokimas tampa mūsų pačių savivokos ir pasaulėžvalgos elementu. Mes, verčiami naujųjų aplinkybių, priversti „inventorizuoti“, kritiškai apmąstyti tas normas, tuos mąstymo ir elgsenos etalonus, kurie buvo būdingi ne tik mūsų tėvams, seneliams, bet dar vakar ir mums patiems. Taip pat egzistuoja aplinkybės, kurios prieš mūsų valią ir įsitikinimus verčia mus elgtis taip, kad nepasmerktų, neizoliuotų mūsų kiti: šeimos nariai, bičiuliai, bendradarbiai, bendratautiečiai. Taip elgiamės skatinami savisaugos jausmo, o dabar, t. y. mūsų dienomis, – dar ir apčiuopiamos naudos siekio. Kitais žodžiais tariant, mūsų tautiniame, nacionaliniame būde glūdi tarsi du sluoksniai: įgimtas, „su motinos pienu“ perteikiamas, sakytume, genetiškai paveldimas, ir tas, apie, kurį ką tik užsiminėme – kurį diktuoja aplinkybės, tarp jų ir socialinė genetika. Pastarosios „vaisiai“ pasireiškia pačiais įvairiausiais pavidalais: žmonių įpročiais ir elgesio maniera, mąstymo stereotipais ir buities, darbo bei gyvenamosios aplinkos organizavimo ypatumais ir t.t. Kadaise Sokratui priskirtas, o dabar savaip perfrazuotas populiarus posakis, jog amerikiečiai valgo tam, kad gyventų, o prancūzai gyvena tam, kad valgytų, metaforiška forma nusako esminį šių tautų nacionalinio būdo skirtumą. Palietę „valgio problemą“ čia pat galėtume ir mes pastebėti, kad lietuvių šeimininkėms, skirtingai nuo jų kolegių vokiečių, iki šiol būdinga kuo sparčiau ir gausiau nukrauti kad ir paprasčiausių vaišių stalą.

Derybų laikrodis skaičiuoja paskutines savaites

Praėjusią savaitę Europos Komisija (EK) rekomendavo Lietuvai derybas dėl narystės Europos Sąjungoje (ES) baigti iki šių metų pradžios siekiant 2003 m. pavasarį pasirašyti stojimo sutartį. Komisija mano, kad Lietuva ir dar devynios Vidurio bei Rytų Europos valstybės bus pasirengusios narystei ES nuo 2004 m. pradžios.
Lietuvos derybininkai neslepia, kad tikėjosi Lietuvai palankų Komisijos strateginių sprendimų, tad jie derybų eigos iš esmės nepakeitė. Tačiau dabar svarbiausias laiko faktorius – kaip suplanuoti darbus, kad Lietuva neliktų ceitnote. Iki Naujųjų metų laiko liko nedaug, o bene sudėtingiausi derybų klausimai kol kas neišspręsti.
Kokios taktikos derybose su ES laikysis mūsų diplomatai, „XXI amžiui“ pasakojo Užsienio reikalų ministerijos Europos integracijos departamento direktorius Žygimantas Pavilionis.

Apie ekonominę Europos Sąjungos paramą

Dabar Europos Sąjunga vienija penkiolika valstybių narių (Airiją, Austriją, Belgiją, Daniją, Didžiąją Britaniją, Graikiją, Ispaniją, Italiją, Liuksemburgą, Olandiją, Portugaliją, Prancūziją, Suomiją, Švediją ir Vokietiją). Jose gyvena 6 proc. mūsų planetos gyventojų; ES teritorija beveik pusantro karto didesnė už JAV. ES paslaugų eksporto ir importo dalis pasaulyje yra 25 proc., prekių – 19 proc.; ES bendrojo vidaus produkto dalis pasaulio ekonomikoje sudaro 20 proc.; kasmetinis biudžetas – per 90 mlrd. eurų; didžiausią jo dalį sudaro Vokietijos įnašas (vos ne penktadalį). Keturios ES valstybės – Vokietija, Prancūzija, Italija, Didžioji Britanija – priskiriamos ekonomiškai stipriausių pasaulio valstybių aštuonetui. Šalis nares jungia bendra rinka, kurioje nėra kliūčių laisvam asmenų, prekių, paslaugų, kapitalo judėjimui. Bendroji rinka galutinai įsigalėjo neseniai – tik 1993 metais. Šį darinį, kai galioja bendri ir visiems privalomi teisės aktai, ekspertai vertina kaip toliausiai pažengusio ekonominio vienijimosi modelį. Tai skatina ES vienytis ir politiškai, šalis kandidates siekti šios narystės. 1998 metais prasidėjo derybos su Kipru, Vengrija, Lenkija, Estija, Čekija ir Slovėnija, 2000 metais – su Lietuva, Latvija, Bulgarija, Rumunija, Slovakija ir Malta.

Kylanti Europos galia
Kur, po Amerikos, susikurs kita ekonominė supergalybė? „Newsweek“ nuomone, vieningos Europos iškilimas – labiausiai neįvertintas mūsų laikų įvykis.

Tikėjimas Amerika neblėsta

Amerikos supergalybės pagrindas – jos stebuklinga ekonomika – viešpatavo pasaulyje dešimtmetį, kol stebuklas pasirodė esąs tik miražas. Akcijos nuvertėjo. Milijardinės investicijos, pakilimo laikais kėlusios nuostabą ir susižavėjimą, pasirodė iššvaistytos. Turtus susikrovę korporacijų vadovai, neseniai garbinti lyg popdievaičiai, sėdo į kaltinamųjų suolą. Neprilygstama bankininkų ir verslininkų brolija, kadaise laikyta nacijos stiprybės šaltiniu, dabar kaltinama korupcija. Tačiau ekonomistai ir toliau tiki, kad ši šalis ir kitą dešimtmetį dominuos pasaulyje. Šiandien supergalybė neabejotinai yra Amerika ir kiek silpnesnė nei prieš dešimtmetį – Japonija.
Ekonomistai iš JAV federalinio rezervų banko ir Volstrito investicijų bankų praėjusią vasarą praleido ginčydamiesi, ar Jungtinės Valstijos gali kaip Japonija nusiristi į stagnacijos ir defliacijos periodą, ir dažniausiai į šį klausimą atsakydavo neigiamai. Egzistuoja tvirtas tikėjimas Amerikos pajėgumu greitai persiorientuoti ir keistis, tad mažai kas tiki, kad ją gali apimti japoniška panika. Tačiau daugelis nesutaria, ar Amerika ir ateityje dominuos pasaulyje. Šiaip ar taip, ekonomistai nenuspėjo ne tik JAV iškilimo paskutinįjį XX a. dešimtmetį ir Japonijos devintąjį, bet ir OPEC aštuntąjį ar Vokietijos – septintąjį.

Gyvybės elementų kilmė

Niekas neatsiranda be priežasties (Volteras)

Žmogus yra visatos kūrinys ir jos dalis. Jis sudarytas iš tų pačių elementų kaip ir augalai, gyvuliai ir oras, kuriuo kvėpuojame.
Kada ir kaip tie elementai atsirado visatoje? Iš ko visatos evoliucijoje buvo sukurtas žmogus? Apie 10 proc. mūsų kūno svorio sudaro vandenilis, kurio branduoliai nepasikeitė nuo to laiko, kai atsirado tuoj po Didžiojo Sprogimo maždaug prieš 14 milijardų metų. Ir dabar vandenilis yra pagrindinė visatos medžiaga. Apie 60 proc. mūsų kūno svorio sudaro deguonis, apie 20 proc. – anglis ir apie 3-5 proc. – azotas. Šie elementai atsirado visatoje gerokai vėliau po to keisto ir nuostabaus sprogimo – visatos gimimo – branduolinių reakcijų žvaigždėse metu.
Fizika yra fundamentalus mokslas apie pasaulį. Ji duoda atsakymą į kertinius klausimus, be kitų, – ir į visatos gimimą bei gyvybės atsiradimą. Tad pažvelkime, ką fizika atskleidžia mums apie šių svarbiausių gyvybės elementų atsiradimą ir kaip jie pateko į galaktiką, išauginusią žmogų pagal nuostabų Kūrėjo algoritmą.

Dviguba kiaulystė

„Williams“ pasielgė kiauliškai. Į tai aštriai sureagavo tik Prezidentas. Jis vienintelis iš valstybės vadovų rimtai sunerimo dėl nacionalinio saugumo ir ūkinio savarankiškumo. Ministras Pirmininkas ir Seimo dauguma mano, kad viskas vyksta pagal planą. Intensyvios pastangos galiausiai davė vaisių: amerikiečiai išguiti, grįžta su tokia nostalgija laukti seni draugai.
Truputis istorijos. Mūsų „didieji“ kaimynai nuo amžių veržiasi prie Baltijos jūros. Tas beveik pasisekė Ivanui Žiauriajam. Galiausiai pavyko Petrui Pirmajam, kuris įsitvirtino siaurame ruoželyje prie Suomių įlankos. Už tai jis labiausiai ir gerbiamas – „iškirto langą“ į Europą. Buvo daug karų, kuriuose lietuviams teko ginti savo žemes prie Baltijos. Vieno jų metu buvo nusiaubtas Vilnius, išplėšti ir sugriauti Valdovų rūmai, kad neliktų net valstybingumo žymės. Taip, tie patys, kuriuos atstačius premjeras tikisi įsiamžinti.