Kylanti Europos galia
Kur, po Amerikos, susikurs kita ekonominė supergalybė? „Newsweek“ nuomone, vieningos Europos iškilimas – labiausiai neįvertintas mūsų laikų įvykis.

Tikėjimas Amerika neblėsta

Amerikos supergalybės pagrindas – jos stebuklinga ekonomika – viešpatavo pasaulyje dešimtmetį, kol stebuklas pasirodė esąs tik miražas. Akcijos nuvertėjo. Milijardinės investicijos, pakilimo laikais kėlusios nuostabą ir susižavėjimą, pasirodė iššvaistytos. Turtus susikrovę korporacijų vadovai, neseniai garbinti lyg popdievaičiai, sėdo į kaltinamųjų suolą. Neprilygstama bankininkų ir verslininkų brolija, kadaise laikyta nacijos stiprybės šaltiniu, dabar kaltinama korupcija. Tačiau ekonomistai ir toliau tiki, kad ši šalis ir kitą dešimtmetį dominuos pasaulyje. Šiandien supergalybė neabejotinai yra Amerika ir kiek silpnesnė nei prieš dešimtmetį – Japonija.
Ekonomistai iš JAV federalinio rezervų banko ir Volstrito investicijų bankų praėjusią vasarą praleido ginčydamiesi, ar Jungtinės Valstijos gali kaip Japonija nusiristi į stagnacijos ir defliacijos periodą, ir dažniausiai į šį klausimą atsakydavo neigiamai. Egzistuoja tvirtas tikėjimas Amerikos pajėgumu greitai persiorientuoti ir keistis, tad mažai kas tiki, kad ją gali apimti japoniška panika. Tačiau daugelis nesutaria, ar Amerika ir ateityje dominuos pasaulyje. Šiaip ar taip, ekonomistai nenuspėjo ne tik JAV iškilimo paskutinįjį XX a. dešimtmetį ir Japonijos devintąjį, bet ir OPEC aštuntąjį ar Vokietijos – septintąjį.

Dinamiškiausias pasaulio regionas

Dabar, rašo „Newsweek“, tarp didelio triukšmo nepastebimai kyla kita ekonomika – gausesnė gyventojais nei JAV, beveik tokia pat turtinga ir mažiau kankinama „sprogusio burbulo“ pagirių. „Kodėl ne Europa?“, – klausia Vokietijos „Hypo Vereinsbank“ vyriausiasis ekonomistas Martinas Hufneris. Kai jis prieš dvejus metus Vašingtone skaitė paskaitą „Europa ateinančiame dešimtmetyje“, į jį daugelis žiūrėjo kaip į pamišusį. Šiandien į jo žodžius įsiklausoma.
Europa, tvirtina Hufneris, praėjusį dešimtmetį buvo dinamiškiausias pasaulio regionas. 1992 metais mažai kas tikėjo, kad europiečiai taip greitai paklus vieno centrinio banko taisyklėms ar iškeis savo nacionalines valiutas į naujai nukaltą eurą. Kasdieniai politiniai kivirčai Europoje nustelbia faktą, kad kiekviena diena artina istorinį tikslą: buvusiems antagonistams susivienijus į Jungtines Europos Valstijas išnyks pasaulinių karų grėsmė. „Kodėl pasaulis nenori pripažinti šio „Europos stebuklo“? – neseniai klausė Vokietijos diplomatas Klausas Schariothas.

Senų įpročių pančiuose

Vis dėlto permainų tempai Europoje neatitinka jos galimybių dominuoti, teigia „Newsweek“. Niekas neabejoja, kad Europai reikia sulaužyti tūkstančius senų tradicijų ir taisyklių, kad išsiskleistų visas jos ekonominis potencialas. Anglosaksų pasaulyje konservatorių Reagano ir Thatcher eroje pradėtos revoliucinės reformos buvo tęsiamos neoliberalų Billo Clintono ir Tony Blairo laikotarpiu, ir tai padėjo pagrindą XX a. pabaigos ekonominiam stebuklui.
Panašus susitarimas dėl reformų pradeda ryškėti ir žemyne. Per pirmąją socialdemokrato Gerhardo Schröderio valdymo kadenciją Vokietija sumažino mokesčius iki 40 proc., t.y. JAV lygio. Kas dar esminio padaryta be mokesčių? Apklausos rodo, jog ir prancūzai, ir vokiečiai baiminasi reformų, kurios neatitinka „Senosios Europos“ stereotipo, tad vyriausybėms tenka tęsti reformas nepaisant rinkėjų priešiškumo. Valdant socialistui premjerui Lioneliui Jospinui, Prancūzija buvo pradėjusi procesą, kurį kai kas vadino „slaptomis“ reformomis, pavyzdžiui, bandymus privatizuoti „Air France“.

Europa mokosi iš JAV

Nuomonė, kad Europa per lėtai įėjo į interneto amžių ir niekada nepasivys JAV, daugelyje sluoksnių yra tapusi beveik evangeline tiesa. Tačiau kai kurie ekonomistai (pvz., Bradfordas DeLongas iš Kalifornijos universiteto Berklyje) tvirtina, kad Europa daugeliu atžvilgiu panaši į „produktyvumo stebuklui“ pasiruošusią Ameriką 1992-aisiais. Kažkokiu keistu būdu europiečių išlaidos informacinėms technologijoms atspindi Amerikos rodiklius prieš dešimtmetį – ir dabartinį BNP lygį (2,8 proc.), ir ateities planus. Europiečių firmos planuoja iki 2005 m. informacijų technologijų išlaidas padidinti iki 45 proc. (tai panašu į JAV firmų išlaidų didėjimą per pirmuosius ketverius interneto bumo metus). Negana to, Europa turi karčią galimybę mokytis iš Amerikos nesaikingumo klaidų: pinigų iššvaistymo, etatų išpūtimo, piktnaudžiavimo viskuo, įskaitant ir internetą.

Plėtra išeis į naudą

Šiandieninės rūškanos pasaulio rinkos leidžia manyti, kad artėjanti Europos Sąjungos plėtra kažkiek nustekens jos ekonomiką. Vakarų Vokietijos ekonomika sulėtėjo, kai iškart po Berlyno sienos griūties susijungė su pikta ir varginga Rytų Vokietija. Po dešimties metų Vakarų Europa ketina priimti kylančias „tigrų ekonomikas“, kurios auga greičiau nei jos pačios. Vengrija, Čekija, Lenkija per ateinančius dešimt metų tikisi 4-5 proc. ekonomikos augimo. Tai kilstelėtų visos Europos vidurkį. Tiesa, šiose valstybėse netobulai veikia daugelis ekonominių, socialinių, valstybės institucijų mechanizmų. Nieko baisaus, ramina „Newsweek“. Pasaulio ekonomikos forumo Konkurencijos programos direktorius Peteris Cornelius teigia, kad „tigro būsena nebūtinai reiškia, kad viskas gerai; šiuo požiūriu tvarkos trūko ir Azijoje“.

Kinija – ne konkurentas

Ne viskas sklandžiai vyksta ir Kinijoje, kuri, ne vieno eksperto nuomone, per ateinantį dešimtmetį taip pat gali išaugti į supergalybę. Europos Achilo kulnas – silpni bankai ir darbo judėjimo problemos. Bet ir Kinija baiminasi galimo didžiausių bankų žlugimo ir nedarbo sprogimo. Todėl Kinija – ne konkurentas, teigia „Newsweek“. Dar daugiau, ES išsiplėtus nuo 15 nuo 28 narių, gyventojų Europoje padaugės iki 550 milijonų. Tai atsvers Kinijos rinkos dydį ir gyventojų skaičiaus sprogimą Jungtinėse Valstijose, kuriose 550 milijonų bus ne anksčiau kaip 2050 metais.
Dar vienas mitas: dėl globalių rinkų nesutvirtėsiantis euras pranašauja Europai niūrią ateitį. Iš tikrųjų, teigia Hufneris, šiandien eurais atsiskaitoma už trečdalį visų pasaulyje parduodamų obligacijų. Euro plitimą labiausiai varžo centriniai bankai, kurie nepasitiki bet kuria nauja valiuta (eurais laikoma tik 13 proc. visų nacionalinių rezervų). Kai euras bus plačiau pripažintas, įtaigauja Hufneris, dėl supaprastėjusių pasienio procedūrų į Europos rinkas ateis kitos didžiosios pasaulio ekonomikos. Tai užtikrins mažiausiai 1 proc. Europos BNP augimą per metus.

Nenuilstanti Europos dvasia

„Trumpai tariant, įsižiūrėjus atidžiau darosi vis sunkiau tikėti stereotipais, kad Europa yra informacijos amžiaus autsaiderė, kurią slegia amžiaus, plėtros į Rytus, silpno euro ir įsišaknijusio nenoro keistis našta“, – rašo „Newsweek“. Per praėjusius 20 metų Europa buvo užsidariusi savyje, bandė suvienyti karų išdraskytą žemyną. Per ateinančius penkerius metus Europa baigs kurti naują konstituciją, įsteigs naują galingo valstybės vadovo postą, kad tvirtas Europos balsas būtų geriau girdimas pasaulio ekonomikos ginčuose su Jungtinėmis Valstijomis. Naujasis vadovas dar neišrinktas, bet gandų malūne liežuviai mala, kad pagrindinis pretendentas esąs britų premjeras Blairas. Kas nors pasakytų: „Tik per prancūzų lavonus!“ Nereikėtų nuvertinti naujos europiečių mąstysenos, skeptikams atsako „Newsweek“. Europos centriniame banke jo vadovas Wimas Duisenbergas nacionalinius direktorius visada pristato taip: ponas toks ir toks „iš Europos“. Šiemet vykusiame Pasaulio ekonomikos forume tarp jos dalyvių atliktoje apklausoje „Ateities pasaulio lyderiai“ 92 proc. apklaustųjų pareiškė, kad jie visiškai ar iš dalies savo būsimą tapatybę laiko ne nacionaline, bet europietiška. Praėjusį balandį Pasaulio ekonomikos forumas pakvietė į Kopenhagą apie tūkstantį europiečių nuo 18 iki 25 metų pareikšti jaunimo balsą apie naująją Europos konstituciją. Šie pasiūlė įsteigti visus įgaliojimus turinčią „Europos vyriausybę“ su tiesiogiai renkamu prezidentu priešakyje bei priimti į ES visas to norinčias valstybes, įskaitant musulmoniškąją Turkiją. „Jeigu manote, kad Europa vis dar verda savo sultyse, susimąstykite dar kartą“, – siūlo „Newsweek“.
Parengė Arvydas Jockus

Parengė Arvydas JOCKUS

© 2002 "XXI amžius"