Dviguba
kiaulystė
Williams
pasielgė kiauliškai. Į tai aštriai sureagavo tik Prezidentas.
Jis vienintelis iš valstybės vadovų rimtai sunerimo dėl nacionalinio
saugumo ir ūkinio savarankiškumo. Ministras Pirmininkas ir Seimo
dauguma mano, kad viskas vyksta pagal planą. Intensyvios pastangos
galiausiai davė vaisių: amerikiečiai išguiti, grįžta su tokia
nostalgija laukti seni draugai.
Truputis istorijos. Mūsų didieji kaimynai nuo amžių veržiasi
prie Baltijos jūros. Tas beveik pasisekė Ivanui Žiauriajam. Galiausiai
pavyko Petrui Pirmajam, kuris įsitvirtino siaurame ruoželyje prie
Suomių įlankos. Už tai jis labiausiai ir gerbiamas iškirto
langą į Europą. Buvo daug karų, kuriuose lietuviams teko ginti
savo žemes prie Baltijos. Vieno jų metu buvo nusiaubtas Vilnius,
išplėšti ir sugriauti Valdovų rūmai, kad neliktų net valstybingumo
žymės. Taip, tie patys, kuriuos atstačius premjeras tikisi įsiamžinti.
Baltijos valstybėms vėl atgavus nepriklausomybę, kaimynai prarado
didžiąją dalį jūros pakrantės. Su tuo susitaikyti nėra taip paprasta.
Atgauti jėga, kaip parodė Čečėnijos įvykiai, per didelė kaina
ir nepalanki tarptautinė situacija. Tenka ieškoti kitų būdų.
Banali tiesa: kas valdo energetiką, tas valdo valstybę. Williams
ir Vyriausybės sutartyje Lietuvai buvo numatyta teisė išpirkti
visas amerikiečių bendrovės akcijas bei įpareigojimas perduoti
įmonės valdymą tik euroatlantinius kriterijus atitinkančiai bendrovei.
Šių metų birželio mėnesį Williams, Jukos ir dabartinės Vyriausybės
derybose šie straipsniai iš sutarčių dingo. Taip buvo atvertas
kelias draugų sugrįžimui. Netgi dabar, pasprukus iš Lietuvos
Williams, buvo likusi galimybė premjero A.Brazausko Vyriausybei
grąžinti Lietuvai šio strateginio objekto kontrolę ir taip įrodyti
žmonėms, kad valstybės interesai yra aukščiau už partinius ir
asmeninius. Tiek ekonomistai, tiek teisininkai siūlė keletą variantų,
kaip tą padaryti. Tačiau ponas premjeras rimtu veidu tautai pareiškė,
kad jis kitų alternatyvų nemato. Kyla klausimas, ar Ministras
Pirmininkas dėl amžiaus ir pablogėjusios sveikatos jų neįžiūri
ar yra ir kitos, svarbesnės priežastys.
Valdant šiai Vyriausybei, kurią mūru remia į Seimo daugumą susispietusi
buvusi partinė nomenklatūra, perspektyva atrodo liūdna. Atidavusi
į kaimynų rankas Mažeikių naftą ir prie to pridėjusi dar dujų
ūkį, Lietuva sparčiai žengia ekonominės (o per ją ir politinės)
nepriklausomybės praradimo link.
Bronislovas
Prižginiškis
© 2002 "XXI amžius"