"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį, 2002 m. spalio 23 d., Nr. 38 (38)

PRIEDAI







Kur teka Merkys

Dar visai neseniai tokių sodybų Dzūkijoje buvo gana daug
Dzūkai su sermėgomis

Ošia dzūkų šilai, regėdami didingą Nemuno juostą, dalijančią šį kraštą pusiau. Tai lyg didžioji tautos kraujagyslė, surenkanti visas vandenijas ir dovanojanti jas kitoms žemėms. Įsiklausyk – šventvakario tyloje pasigirs partizanų dainos ir močiutės giliamintės raudos ir dejonės. Vingiuoti vieškeliai šokteli į pakilumėles ir vėlei strimagalviais veržiasi į žemumas pro jaukias sodybas, upeliukų kilpokšnius, pro vienišus kryžius, pro išlakius berželius ir kuplias liepas. Netoliese gal pasigirs skambi ir sodri suvalkiečių šneka, dar tolėliau girdėsis gudų žodis, o dzūkiškas ciksėjimas ir dziksėjimas – tai nuolatė širdies atgaiva, jausmų kraitelė, mąstymo spalvynas, kalbėsenos pajautos ir pasaulio jausenos grožis.
Dzūkų gerumas, kaip visiems žinoma, eina iš prigimties, iš žmogiškumo sampratos, o dosnumas – iš tos pačios neplačios saujelės, kur veša grikis ir lubinas, bulvelė ir rugys, spalgena ir grybas, kur didis girių ošimas ir dangaus skaidris. Čia gražiai bičiuliaujamasi, nes kasdien reikia glaustis vienam prie kito, pasigelbėti, užjausti ir paguosti, pasidžiaugti ir kartu paliūdėti. Čia ir šiandien dar bičkopiai kilsta į pušų dreveles ir kalbasi su Dievo skrajūnėlėmis. Čia grybų karalystė, kai ruduo nubobvasarėja ir pasipila pilnutėliai krepšiai ir krepšeliai, nešmenės ir nešuliai, terbos ir visokie maišeliokai – vis skubomis, vis su ryto pazarėliais, su savo žinomomis baravykų augimvietėmis.
Ir kaip nepraeiti M.K.Čiurlionio keliais, V.Krėvės–Mickevičiaus vieškeliais ir A.Žmuidzinavičiaus takumynais. Ir šiandien didingasis Raigardas driekiasi akipločiais, o į esperanto tėvo L.Zamenhofo tėviškę vis dar atvyksta keliauninkai ir kalbos smalsuoliai.
Ne visa pasimiršo. Gamtininkai vis dar pavaikšto po Čepkelių raistynus, kur žalčių šliaužės išsivinguriuoja, kur auga mažai kam pažįstamos kalerijos ir saidros. Dar, rodosi, yra galimybė įkopti į aukščiausią Lietuvos eglę Punios šile, o užvirtavus ant senolio piliakalnio – pasidairyti po panemunes, kur garsaus baroko epochos poeto Motiejaus Sarbievijaus vaikščiota, kur garsieji Merkinės, Alytaus, Simno ir Daugų bromai su istorijos reliktais. Perlojoje tebestovi paminklas Vytautui Didžiajam, išsaugotas ir prižiūrėtas per sovietinius smurtlaikius bei kultūros naikinimus. Ataidi 1863 metų sukilėlių dalgių žvangesys iš Dubičių pavieto. Miela pereiti senuosius gatvinius kaimus, kurių sauga ir apsauga kelia vis daugiau rūpesčių rūpestėlių. Tiek jų šeimininkams, tiek paminklosaugininkams.
Neužmatomi darbai laukia archeologų tyrinėjant senkapius, kasinėjant piliakalnius, senąsias pirmykštės bendruomenės gyvenvietes pamerkiuose ir panemuniuose. Kiekvienas moksleivis noriai stabteli mokytojo kraštotyrininko Algirdo Volungevičiaus muziejuje Leipalingyje, kur visi eksponatai liudija gyvąją istoriją ir jos vingius. O pastarieji metai pažymėti naujais paminklais aikštėse, skveruose, kryžkelėse, memorialinėse vietose. Antai 1990 metais Lazdijuose atidengtas Nepriklausomybės paminklas, nes jo liekanos buvo išsaugotos. Birštone iškilo vienuolikos skulptūrų atminimo takas Žalgiriui, sukilimams, stalinizmo aukoms. Merkinėje dangopi kyla Kryžių kalnelis, kur pokaryje enkavedistai nužudė šimtus nekaltų gyventojų. Tad ir maga dar kartą pavaikščioti takais ir istorijos keliais, kur dzūkų augta ir gyventa, kur jų seniai būta ir iki šiolei išlikta.
Kiekvienas kraštas – tai gamtos stichija. Kas nelankė ir neregėjo Dusios, Metelio ir Obelijos ežerynų, kas nesigrožėjo šilais ir šilojais, kas nevažiavo šešiais keliais iš Seirijų – į Alytų, Leipalingį, Seinus, Lazdijus, Metelius ir Miroslavą. Ir gintaro dar galima rasti, ir balų vėžliai pavakarėmis paslankioja kai kurių ežerų pakrantėse, ir vilkai beveik išnyko, kai 1960 metais miškininkas P.Vasiliauskas paklojo paskutinį šių kraštų grobuonį. O paskutinis lokys nukautas apie 1883 metus. Nemunas šoktelėjo keliais metrais aukštyn, kai buvo pastatyta Kauno hidroelektrinė. Dar galima surasti žymėtųjų akmenų su neįskaitomais rašmenimis; tikėta gamta, ji garbinta ir jai melstasi šventvietėse – prie upelių, kalvų, akmenų, medžių.
Druskininkai garsėja net nuo XVIII amžiaus, o 1837 metais caras patvirtino šio miesto kurorto steigimo projektą. Gamtovaizdžiai buvo didžioji dailininko realisto A.Žmuidzinavičiaus stichija, jų čionais galima semtis pilnomis rieškėmis. Reta nuo kur atsiveria stebuklingieji vaizdai. Tokių mūsų krašte nedaug. Vienas iš jų – Merkinės piliakalnis. Nemuno ir Merkio santaka kaip ant delno, pušynai išsibėgioja į visas puses, o debesis galima kone ranka siekti ir pagainioti. Gudų girios pakraščiais driekiasi kaimų virtinėlės su karštančiais senoliais, su senoviniais daiktais, su audimo marguotėmis, kalvių įrankynais ir bitininkų skanskoniais. Būti Dzūkijoje ir nelankyti garsiojo nacionalinio parko ir dviejų – Metelių ir Veisiejų – regioninių parkų, tai būti krašte ir daug ko nepatirti. Čia savaima kiekviename žingsnyje, čia upių ir kelelių kilpelės, medžių guotai, kalnelių kepurėlės, nuošalios sodybos, gerų žmonių darbų paliktys. Eini ir negali atsistebėti krašto spalvomis, garsais, erdvėmis ir dermėmis. Rodosi, pati gamta atsidėkojo už dirvožemio nederlą, už smėlelio ir molynėlio lopinėlius, kur derlius nedidis, sotis menkokas.
Dzūkijos nacionalinis parkas – didžiausia saugoma teritorija Lietuvoje – 55 900 hektarų. Čia dešimt girininkijų, 79 kaimai ir Merkinės miestelis. Marcinkonys, Musteika, Margionys – tai žemės, kur visa natūralu ir tikra, išsaugota ir tebesaugoma. Subartonių miško draustinyje saugomi parke retai tesutinkami Dzūkijos aukštumoms būdingi eglynai su ąžuolų priemaiša ir turtinga žoline augalija. Kultūriniai draustiniai parke užima 860 hektarų. Parke saugoma 20 akmens amžiaus stovyklų, 10 architektūros, daugiau nei 40 dailės paminklų. Kai kuriuose kaimuose iškilo kryžiai 1944 metų gruodžio 24 dienos (Kūčios!) tragedijai įamžinti, kai enkavedistai baudėjai sudegino 70 sodybų, nužudė 37 žmones.
Kalbėti apie Metelių regioninį parką – tai kalbėti apie unikalų gamtinį kompleksą: ežerai, kloniai, atabradai, paežerių kopos, terasos, kalvagūbriai, mišrių miškų augmenija ir gyvūnija, pelkutės ir dzūkų sodai, piliakalnių kompleksai ir poilsiavietės. Ir komercinėms medžioklėms laiko pakanka, ir grybynai su uogynais stulbinte apstulbina atvykėlį iš Vidurio Lietuvos lygumynų.
Veisiejų regioniniame parke nei daugiau, nei mažiau kaip 37 ežerai. Retųjų augalų augavietės, dubakloniai, ančiasnapiniai ir juodieji pesliai, vapsvaėdžiai, ereliai rėksniai ne daug kam matyta, pažinta ar žinoma. Snaigyno ežere, apie kurį tiek daug rašė šių vietų gentainis poetas Sigitas Geda, prasideda 30 kilometrų ilgio valčių maršrutas devyniais ežerais ir juos jungiančiais upeliais. Ir poilsis, ir pažinimas, ir gamtos žavesys – tai visetas, kai siela atsigauna, širdis prisipildo naujų pajautų, o protas blaivėja, giedrėja, bėgdamas nuo buities smulkmenų; artėjama prie pirmapradžių gamtos ypatingumų, kas būdinga tiktai šiems kraštams.
Istorija vis pasakoja ir primena tas dienas, kai kūrėsi valstybė, kai klestėjo tautosaka, kai plėtėsi kultūros ribos. Bėgo 1336 metai; tai Pilėnų žūties metai, kai kunigaikštis Margiris, nenorėdamas pasiduoti kryžiuočiams, susidegina kartu su sava gentimi. Visa tai savo metraštyje užfiksavo Vygandas Marburgietis. Iš šios istorijos peno sėmėsi poetas L.Sirokomlė, kompozitorius V.Klova.
Alytus istoriniuose šaltiniuose jau paminimas 1384 metais. Čia jau būta pilies, kurią kryžeiviai naikino 1382 ir 1392 metais. Merkinė – viena seniausių panemunės gyvenviečių, kaip sakoma, Stelmužės ąžuolo vienmetė. Pirmas paminėjimas – 1377 metai. Vėliau baroko poetas M.Sarbievijus aprašė Lietuvos valdovų medžiokles. „Miškų žaidimuose“ (poemoje) jis nemažai eilių paskiria Merkiui. Kaip reta, šioje vietovėje jau 1676 metais įsteigiama mokykla, veikusi iki 1831-ųjų sukilimo. Garsusis istorikas romantikas Teodoras Narbutas manė, kad Liškiavos pilyje karūnavęsis ir karaliavęs Mindaugas. Tiesa, vėlesni istorikai šito fakto nepatvirtina; remiamasi, suprantama, konkrečiais duomenimis, o ne poetine išmone. Kunigaikščio Kęstučio žudiko Liškos vardas įėjo į šį vietovardį. Vietinė pilis statyta dar prieš Žalgirio mūšį, nors ir nebuvo baigta. Būta nemažai įvairių giminystės ryšių: 1678 metais Seirijų žemių valdytojo Boguslavo Radvilos dukra ištekėjo už Brandenburgo kurfiursto sūnaus Liudviko; dukra savo turtus užrašė būsimam vyrui, todėl čia atsirado vokiečių kolonizatorių. Meilė turėjo nemalonių pasekmių.
Apie karžygės Emilijos Pliaterytės žygius visi žino, o Liškiavos vienuolyne 1836 metais buvo įsteigti kunigų pataisos namai. Čia patekdavo nusilaidokavę dvasininkai, laisvamaniai, netgi nusikaltėliai. Senoje Nemunaičio gyvenvietėje 1877 metais įkuriama vandens lygio matavimo stotis, o nuo Rumbonių piliakalnio pažvelgus kalvotame horizonte matyti Raižiai, Lietuvos totorių religinis centras.
Ko nematė garsioji Dainava! Čia vingiavo knygnešių keliai, XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje daugelyje vietų vyko slapti lietuviški vakarai su dainomis, vaidinimais, deklamacijomis, labdaromis, gyvaisiais paveikslais. Išsivadavimo kovose, gindamas Lietuvos nepriklausomybę, Alytuje žuvo pulko vadas karininkas Antanas Juozapavičius (1919 02 13), o garsiosios dzūkų senovės dienos dar prisimenamos iki šiol. Tai buvo parodos, susitikimai, mugės ir pramogavimai; deja, ilgainiui ši tradicija išblėso ir mūsų laikų nebepasiekė. Yra galimybės visa tai atnaujinti, bet reikia nemažų kultūrininkų pastangų.
Kultūros ženklai nenyksta, bet kaskart įgyja naujų spalvų ir atspalvių. Kiekvienos vietovės savaimingumas – tai senovės ir dabarties dermių sąskambis, veiklos paveikslai, mėgėjų meninės kūrybos atspindžiai. Nuo vakaronės iki Dainų šventės, nuo susiėjimo iki regioninio festivalio – didelių darbų išklotinės ir rūpestingo kasdienio triūso rezultatas. Senieji kultūros reliktai – savaimingas šio pietryčių Lietuvos krašto peizažas. Kas buvo Zervynose, tas pajautė senoviškumo dvasią; kas dainavo dzūkų partizanų dainas, tas suvokė jų gilią prasmę ir istorijos šauksmą. Jauku Subartonyse, restauruotoje V.Krėvės–Mickevičiaus memorialinėje sodyboje. Galbūt ne kiekvienas, būdamas Druskininkuose, sužino, kad čia lankėsi lenkų kompozitorius S.Moniuška, rašytojas istorikas I.Kraševskis, poetas romantikas V.Sirokomlė. Ne kiekvienam etnografui žinoma, kad kažkada Simno bažnyčia (pastatyta 1760 m.) buvo dengta šiaudais, o dešiniajame Ūlos krante, netoli Marcinkonių, surasta daug akmens ir titnaginių dirbinių. Čia 1953–1954 metais ištirtos keturios pirmykštės bendruomenės genčių stovyklos, buvusios gyvenamosios vietos. Prisimintina, kad Rudnioje iš vieno centnerio geležies rūdos (esančios raistynuose) buvo išgaunama apie dvylika kilogramų geležies.
Kraštotyrininkai Dzūkijos žemėje vis dar randa tautosakos ir kalbos turtų, senosios gyvensenos pavyzdžių, kurie vis paliudija nepakartojamą tradicijų tąsą, dabarties ieškojimų aistrą. Tegul šiandien nebūna tokių dainininkių kaip Anelė Čepukienė ir Rožė Sabaliauskienė, kurios mokėjo per 500 dainų, bet šiandien yra folkloro ansambliai, kurie dainuoja iš šių garsingų moterų užrašytas dainas. Tarkime, Varėnos rajone yra per trisdešimt folkloro grupių, kurios seka senolių pėdomis, atlieka jų buvusį repertuarą, kuris formavosi šimtmečiais. Kalbėti galima būtų apie raudotojas, kurių kituose Lietuvos kraštuose nebuvo ir nėra. Kalbėti galima apie eiliuotojus, kurių kūryba tapo populiari pastaraisiais metais (leidžiamos rinktinės, almanachai, vyksta sambūriai, literatūros vakarai). Ir giesmininkai pasiekė aukštesnį dainavimo ir giedojimo lygį, ir tautodailininkai vis suranda naujų savo kūrybos spalvų. Į paminklų sąrašus įtraukti tokie objektai kaip Nemunaičio bažnyčios stacijos, Ratnyčios bažnyčios sietynas ir Leipalingio bažnyčios klausyklos. Atstatomi ar naujai statomi kryžiai taip pat nušvinta dzūkų kraštui būdingomis išorinėmis ornamentavimo ypatybėmis. Ir profesionalai kūrėjai neatsisako tėvų pirkios dūmo, duonos skonio, kiemo švaros, darželio jaukumos. Sigitas Geda, europinio masto poetas, ne kartą rašė apie savo gimtųjų Lazdijų krašto vaizdus, gamtos grožį, žmonių santykių jaukumą.
Praeitis nepamirštama, nes jos gelmenyse subrendo tarmė, dainos skambesys, pasakos ir legendos pasakojimo stilius, mįslės išradingumas, eiliuoto teksto lyrinis audinys. Visa išlieka, kas žmonėse buvo dora ir gražu, kas sukelia aukštas dvasios pajautas ir iškilnios būties esmę.

Aleksandras Šidlauskas

© 2002 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija