Geopolitinio mąstymo ir
atsakomybės stygius Lietuvos energetinėje strategijoje
|
Doc. Lilijana Astra
|
Teisės universiteto docentės,
Lietuvos kultūros ir filosofijos instituto vyr. mokslinės darbuotojos,
demokratinio judėjimo Lietuvos kelias tarybos pirmininkės Lilijanos
Astros teigimu, staiga didinama Rusijos kapitalo įtaka visam šalies
energetikos ūkiui kelia grėsmę Lietuvos ekonominiam savarankiškumui
ir valstybingumui.
Kokie reikšmingi Lietuvos
strateginių energijos šaltinių valdymo pokyčiai įvyko pastaruoju
metu?
Šių metų rugpjūtį JAV bendrovei
Williams staiga pranešus apie savo akcijų pardavimą ir Mažeikių
naftos valdymo teisių perdavimą Rusijos bendrovei Jukos, Lietuvos
Vyriausybei atsirado puiki proga nekartoti buvusių klaidų ir,
pasinaudojus Williams pasitraukimu iš Lietuvos, pačiai perimti
strategiškai vienos svarbiausių Lietuvos įmonių kontrolinį akcijų
paketą. Juo labiau kad pagal šių metų birželio 18 dienos Vyriausybės,
Williams ir Jukos sutartį Vyriausybė turėjo teisę pirkti 60
proc. parduodamų akcijų paketo, t.y. 16,17 proc. naftos bendrovės
akcijų. Taigi nors amerikiečiai paliko Mažeikių naftą dar labiau
nuostolingą ir prasiskolinusią (paskolos su Vyriausybės garantija),
o patys virtuoziškai pasitraukė išsivežę pelną, atsirado ilgai
laukta galimybė mūsų valstybei savarankiškai tvarkyti komercinius
naftos bendrovės reikalus. Juk pastaraisiais metais buvo akivaizdžiai
įsitikinta, kad vienvaldis to paties Williams atėjimas į Lietuvos
naftos kompleksą (specialiai būtent šiai JAV bendrovei padarius
nemažai nuolaidų įstatymuose), nepasiteisino. Amerikiečių verslininkų
valdymo laikotarpiu nuo 1990 metų Mažeikių nafta, kartu ir mūsų
valstybė, jos žmonės patyrė net 750 mln. litų nuostolį.
Ekspertų vertinimu, akivaizdu, kad Lietuva jokiu būdu negali suteikti
naujam investuotojui teisę įsigyti Mažeikių naftos akcijas pagal
buvusias Williams sutarčių sąlygas. Juk net sėkmingos Mažeikių
naftos veiklos atveju (tai galėtų būti po 23 metų) mūsų valstybės
ekonomika vis tiek galėtų patirti nemažų nuostolių. Pavyzdžiui,
Jukos jau dabar gali skaičiuoti pelną, gautą iš tos pačios Mažeikių
naftos, nes, suteikę įmonei dolerinę paskolą su 10 proc. palūkanomis
(tarptautinėje rinkoje tokia paskola kainuoja 45 proc.), rusai
kasmet nieko nedarydami užsidirbs apie 4 mln. dolerių. O dengdami
patirtus nuostolius ir vėl šiuos pinigus sumokėsime visi mes,
Lietuvos gyventojai.
Ekspertų siūlymu, Lietuvai būtų buvę nesunku palankiomis sąlygomis
perfinansuoti Mažeikių naftos perimtas paskolas, tokiu būdu
sudaryti sąlygas įmonės pertvarkai ir pardavimui, tik jau be jokių
išskirtinių sąlygų Jukos ar kitiems galimiems investuotojams.
Vieno žymiausių Lietuvoje nacionalinio saugumo ir gynybos ekspertų
Algirdo V. Kanaukos manymu, skubotas Jukos ir Lietuvos Vyriausybės
sandoris jau artimoje ateityje pavers visus Lietuvos strateginės
energijos šaltinius priklausomais tik nuo vienos kaimyninės ir,
deja, pototalitarinės valstybės, suteiks jai trokštamą neribotą
laisvę reguliuojant Lietuvos ūkio, prekybos ir finansų plėtrą.
Šis Lietuvos nacionaliniams interesams žalingas sandoris prieštarauja
pamatinėms Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo energetikos
srityje nuostatoms, numatančioms net dvejopo pobūdžio pavojus:
tai Lietuvos energetikos priklausomybė nuo vienos šalies ar vienos
grupės šalių išteklių, taip pat kapitalo investicijų, vykdomų
politiniais tikslais, t.y. siekiant perimti energetikos nuosavybės
ar valdymo kontrolę.
Galiausiai, šis neracionalus Jukos ir Lietuvos Vyriausybės sandoris
prieštarauja net ir šių metų gegužės 28 dieną LR Seimo patvirtintai
Lietuvos nacionalinio saugumo strategijai, kurioje aiškiai pasakyta,
kad Lietuvos Respublikos saugumas grindžiamas nacionalinių interesų
apsauga (3.1) ir kad yra būtinas strategiškai svarbių žaliavų
ir alternatyvinių energijos tiekimo šaltinių užtikrinimas (3.2.4).
Prieš Lietuvos energetikos įmonių pardavimą Rusijos bendrovėms
protestavo ir buvę rezistencijos kovų dalyviai, politiniai kaliniai
ir tremtiniai, surengę protesto žygį ir mitingą prie Seimo. Lietuvos
politinių tremtinių ir kalinių bendrijos bei sąjungos, Lietuvos
laisvės kovotojų sąjungos ir kitų organizacijų dalyvių nuomone,
staiga didinama Rusijos kapitalo įtaka visam šalies energetikos
ūkiui kelia grėsmę Lietuvos savarankiškumui ir valstybingumui.
Tačiau A. Brazausko vadovaujama Vyriausybė atmetė visus, net ir
racionaliausius ekspertų siūlymus, nacionalinio saugumo strategijos
logiką, visuomenės nuomonę ir skubiai nutarė leisti Rusijos bendrovei
Jukos perimti Lietuvos naftos komplekso valdymą. Taigi Jukos,
nusipirkęs visas Williams parduodamas akcijas (už 85 mln. JAV
dolerių), padvigubino savo valdomą Mažeikių naftos akcijų paketą
iki 53,7 proc. Lietuvos Vyriausybei beliko 40,66 proc. akcijų.
Kartu Jukos perėmė ir 75 mln. JAV dolerių paskolą, kurią Mažeikių
naftai už 10 proc. metinių palūkanų suteikė Williams.
Geopolitiniu požiūriu Rusijos kapitalo interesus Lietuvoje galima
suprasti nesunkiai: kaimyninės valstybės politikai suinteresuoti
kontroliuoti ekonominius mūsų valstybės svertus ir dėl senų imperinių
ambicijų, ir todėl, kad per Lietuvą eina kelias į Kaliningradą,
ir todėl, kad Mažeikių nafta reikalinga kaip patogus placdarmas
užkariauti Vakarų rinkas.
Tad privalu vertinti Rusijos kapitalo valdomo naftos giganto Jukos
atėjimą į Lietuvos energetikos sektorių žymiai platesniu kontekstu:
Rusijos dujų koncernas Gazprom jau perka Lietuvos dujas, taip
pat Gazprom vadovaujamas konsorciumas laimėjo konkursą dėl Kauno
elektrinės privatizavimo, į tą pačią Rytų energetinę erdvę patenka
ir Kaišiadorių hidroakumuliacinė elektrinė, Lietuvos valstybinė
elektrinė, Mažeikių elektrinė, taip pat dalis skirstomųjų tinklų.
Rusija kontruoliuoja ir visą Lietuvos elektros energijos eksportą.
O jau artimiausiais metais uždarius Ignalinos atomine jėgainę,
visa (!) mūsų valstybės elektros energijos gamyba taps visiškai
priklausoma nuo žaliavų, vežamų iš tos pačios pototalitarinės
Rusijos.
Tačiau kaip galima tokia geopolitinė beprotybė, jei gerai žinoma:
kas valdo ekonomiką, tas valdo ir valstybę. Nepasimokyta net iš
kaimyninės Lenkijos, kurios dujų tinklai sujungti su Europos dujų
tinklais Šiaurės Vokietijoje. Lietuva net nesistengė išnaudoti
nors minimalių galimybių turėti garantuotą dujų, naftos tiekimą
iš kelių šaltinių.
Kokie racionalūs sprendimai
valdant strateginius energijos šaltinius atitiktų LR saugumo interesus?
Šiuo metu situacija yra gana
komplikuota, nes Rusijos naftos koncernas Jukos, prieš tris
savaites perėmęs koncerno Mažeikių nafta valdymą, turi ryškių
interesų įmonėje Klaipėdos nafta. Jis siekia jau artimiausioje
ateityje įsigyti šį labai modernų naftos produktų terminalą. Rusijos
naftos bendrovei Jukos perėmus Mažeikių naftos ir Būtingės
terminalo valdymą, Klaipėdos nafta lieka vienintelė įmonė, kuri
užtikrina alternatyvią naftos produktų gavimo galimybę. Ši galimybė
įtvirtinta jau minėtoje Lietuvos nacionalinio saugumo strategijoje.
Todėl reikia būtinai siekti, kad sprendimas geopolitiškai svarbių
įmonių valdyme būtų įgyvendintas realiai. Šiuo metu padėtis labai
prieštaringa, nes Seime jau pusė metų svarstomas Ūkio ministerijos
parengtas strateginę reikšmę šalies saugumui turinčių įmonių sąrašas.
Į jį planuojama įtraukti bendrovę Klaipėdos nafta. Tada dalį
įmonės akcijų galės valdyti Vakarų investuotojai, bet kontrolinis
akcijų paketas ir valdymo teisė priklausys Lietuvos Vyriausybei.
O tuo tarpu Vyriausybės rengiamame nacionalinės energetikos strategijos
projekte teigiama, kad reikėtų tęsti naftos perdirbimo ir transportavimo
įmonių privatizavimą. Taigi atsiranda labai pavojingas precedentas,
pažeidžiantis mano minėtą geopolitinį balansą. Didžiulę atsakomybę
turėtų jausti valdančioji socialdemokratų ir socialliberalų koalicija.
Vis dėlto negali būti, kad Lietuvos naftos ūkyje įsigalėtų rusiškas
kapitalas, todėl būtina išlaikyti kontrolę Klaipėdos naftoje.
Tam reikalingas įstatymas.
Kokios yra Lietuvos tęstinumo
išliekant branduolinės energetikos valstybe perspektyvos?
Šias perspektyvas taip pat lemia
gilus geopolitinis mąstymas. Todėl, kad Lietuva turi moderniomis
technologijomis pagrįstą stambią gamybos šaką ir galimybę plėtoti
branduolinę energetiką ir pažangias technologijas. Pavyzdžiu gali
būti Čekijos, Suomijos valstybės. Čekija neseniai pasistatė atominę
jėgainę netoli Austrijos sienos. Suomija taip pat. Vis dėlto tikslinga
ieškoti variantų, kaip panaudoti milijardinį Ignalinos atominės
jėgainės turtą lietuviškai branduolinei energetikai vystyti. Čia
kyla problemos. Pirmiausia turiu galvoje Lietuvos pramonininkų
konfederacijos pareiškimą, kur siūlomas labai komplikuotas šios
problemos sprendimo variantas. Jame kalbama apie Ignalinos atominės
jėgainės pardavimą amerikiečių, vokiečių, prancūzų ar kitų Vakarų
šalių branduolinės energetikos kompanijoms už vieną dolerį su
įvairiomis sąlygomis: kad modernizuotų, pastatytų saugius branduolinius
reaktorius ar blokus ir t.t. Bet užtenka paskaityti Seimo Antikorupcinės
komisijos pirmininkės Nijolės Steiblienės tyrimų medžiagą apie
Lietuvos kuro pardavimą už vieną litą. Kaip teigia komisijos
pirmininkė, tai buvo korupcinė afera, kurioje tarytum nėra kaltų
asmenų, tačiau valstybė patyrė milžiniškus nuostolius. Tai rodo
mūsų visišką nepilnavertiškumą geopolitinės strategijos srityje.
Šiuos klausimus reikia spręsti savarankiškai, remiantis Lietuvos
nacionaline saugumo strategija.
Kalbino Elona GUBAVIČIŪTĖ
© 2002 "XXI amžius"