Terorizmas ar tautinis išsivadavimas?

Po tragiškai pasibaigusios 57 valandas trukusios Maskvos teatro apgulties, kai prieš pusantros savatės, ankstyvą šeštadienio rytą, čia buvo nukauti ir dujomis nunuodyti 42 čečėnų kovotojai, žuvusių Čečėnijos kare tautiečių našlės bei apie 120 įkaitų, aš vėl vartau nedidelę dar 1994-aisiais Grozne pirktą knygelę „Čečėnija ir čečėnai“, kurią parašė ir 1859 m. Tiflisyje išleido Imperatoriškosios rusų geografijos draugijos Kaukazo skyriaus reikalų valdytojas A.P.Beržė (A.P.Bergais).

Istorinės terorizmo ištakos

Žinoma, tai gerokai cenzūros iškarpytas carinės Rusijos mokslininko darbas, ir jame politinės to meto situacijos, tuo labiau I Kaukazo karo peripetijų nerasime ir su žiburiu. Tačiau šen bei ten prasikiša tai negatyvus, tai geras čečėnų papročių, islamo normų, charakterio įvertinimas, žinoma, šlovinant carinės imperatoriškosios kariuomenės žygį į Kaukazą, kuriuo buvo nuslopintas Šamilio nacionalinis judėjimas.
Leidinyje teigiama, kad tik sutramdžius ir užkariavus Rytų Kaukazą čečėnams „ateis naujo gyvenimo era, šviesiausia jų ateitis, kurios negalėjo būti gyvenant nuolatiniame pavojuje, kai kraujas liejosi upeliais…“ (p. 71). Taip ir norisi tikėti, kad tokius tekstus į mokslinį darbą įrašė carinė cenzūra…
A.P.Beržė tvirtina, kad XVIII šimtmetyje Kaukaze įsitvirtinęs islamas buvo netikras: čia nebuvo kruopščiai laikomasi Korano, šariatas rengė teismus pagal laukinius atskirų kalniečių genčių papročius, kuriuose vyravo žiaurus kraujo kerštas, prievarta, beteisiškumas. Paprotinė teisė buvo viršesnė už visokius religinius kanonus, teigia mokslininkas.
Štai kodėl carinė Rusija nutarė įvesti tvarką nuo pat 1791 m. generolo Jermolovo žygių bruzdančiose Kaukazo tautose. 1840 metais imamo Šamilio vadovaujami būriai paskelbė nepaklusią Rusijai. Caras pasiuntė galingą baudėjų armiją, kad ši „atverstų barbarus į tikėjimą“. Nelygus karas tęsėsi iki 1859 metų. Maždaug 3 tūkst. savanorių Šamilio būriai buvo išsklaidyti, pats imamas mirė kažkur Pietų Rusijoje, čečėnų žemės buvo išdalytos caro armijos karininkams, kazokams ir kitiems kolonistams. Daugelis kalniečių buvo ištremti į Sibirą, apie 20 tūkst. čečėnų, ingušų, karakalpakų persikėlė į Turkiją.
Valdant tiek Aleksandrui II (1855-1881), kuris save laikė liberalu, tiek Aleksandrui III ir Nikolajui II čečėnų tauta buvo naikinama ir rusinama. Jau tada, nors terorizmo sąvoka dar nebuvo atsiradusi, čečėnai buvo apibūdinami kaip kraugeriai, laukiniai barbarai, žemos kultūros ir patriarchalinės paprotinės santvarkos atstovai.
Čečėnijos padėtis dar labiau komplikavosi po bolševikų pergalės Rusijoje. Bolševikai kaltino juos 1917-1920 m. kariavus pietuose veikusio baltagvardiečių generolo Denikino pusėje. 1922 metais susikūrus Sovietų Sąjungai, darbininkų ir valstiečių klasė Kaukaze vykdė kolektyvizaciją, kuri neatitiko čečėnų gimininės santvarkos papročių. Buvo suduotas stiprus smūgis ir čečėnų kultūrai: iki 1926 m. naudotus arabų ir lotynų rašmenis pakeitė kirilica.
Kaltę už visas nesėkmes karuose Maskva suversdavo kolonijiniams pakraščiams. Kaip ir Baltijos bei kitas į SSRS inkorporuotas tautas, čečėnus su ingušais (šios respublikos sujungtos 1936 metais) stalininės represijos užgriuvo Antrajam pasauliniam karui baigiantis. Įtaręs bendradarbiavimu su vokiečiais, J.Stalinas įsakė išnaikinti visą čečėnų tautą. Per vieną naktį ir dieną 1944-ųjų vasario 23-iąją (Raudonosios Armijos šventė) iš maždaug milijono čečėnų į atšiaurius Vidurinės Azijos, Kazachstano, Altajaus, Sibiro rajonus buvo deportuota apie pusė milijono žmonių, kaip liudijo Aukščiausiosios tarybos prezidiumo įsakas, „amžiams, be teisės grįžti į anksčiau gyventas vietas“. Tuomet Kaukaze spigino beveik 40 laipsnių šaltis… Daug čečėnų buvo sunaikinta arba mirė iš bado ir nuo šalčio. Pavyzdžiui, Chaibadros gyvenvietėje už nepaklusnumą buvo sušaudyta 700 čečėnų… Iš viso per 13 masinės deportacijos metų žuvo apie 60 proc. čečėnų.
Tik pernai Maskva paskelbė istorinius dokumentus apie deportaciją. Per savaitę iki 1944-ųjų vasario 29 dienos, kaip rodo operacijai vadovavusio Lavrentijaus Berijos telegrama, į vagonus buvo susodinti 478 479 čečėnai, o iki tremties vietos nuvyko 405 900 žmonės – 15 proc. neatlaikė košmariškų transportavimo sąlygų. Kitus, ypač senelius, nėščias moteris, vaikus, kurie buvo per silpni gabenti, šaudydavo dar prie vagonų…
1957 metais liberaliomis reformomis pagarsėjęs N.Chruščiovas leido grįžti į savo aulus, tačiau čia jie rado apsigyvenusius kolonistus, sovietų nustatytą tvarką, daugybę registracijos, apsigyvenimo, įsidarbinimo apribojimų. Kremlius tebeskiepijo mintį, kad, anot A.Puškino, už kiekvieno kampo laukia čečėnas su kinžalu rankoje…

***

Visa ši istorinė įžanga – tam, kad paklaustume: kas iš tikrųjų vykdo valstybinį terorizmą?

Šių dienų valstybinis smurtas

1991 metų rugsėjo 6 d. per televiziją galėjai stebėti, kaip Grozne džiūgauja minios čečėnų, nutarusių Baltijos šalių pavyzdžiui paskelbti savo respublikos nepriklausomybę. Tą dieną buvo išvaikyta Čečėnijos – Ingušijos aukščiausioji taryba, o jos pirmininkas, vėliau Maskvos statytinis Čečėnijoje Doku Zavgajevas paspruko į Rusiją. Spalio 27 dieną čečėnai išrinko pirmąjį savo prezidentą – išėjusį į atsargą sovietinės aviacijos eskadrilės vadą Estijoje generolą majorą Džocharą Dudajevą.
atkelta iš 1 p.
Tris kartus Kaukaze teko stebėti, kaip čečėnai džiaugiasi ir didžiuojasi savo apsisprendimu, kaip uoliai jie renčia jaunutės demokratijos pamatus, kokių idėjų pilnas pats prezidentas. Neužmiršiu trykštančio čečėnų entuziazmo, noro užmegzti normalius valstybinius santykius su Lietuva, Europos šalimis, ta pačia Rusija.
Tačiau Maskva negalėjo leisti, kad pradėtų irti imperijos pakraščiai. Nepriklausoma Čečėnija egzistavo neilgai. Jau būdamas Grozne 1994-ųjų rugsėjį girdėjau iš Rusijos griaudžiančią būsimo karo kanonadą. Maskvos remiama opozicija rengė diversijas, teroro aktus. Dž.Dudajevas, trečiųjų nepriklausomybės paskelbimo metinių proga savo kabinete priėmęs Lietuvos delegaciją, užsieniečiams patarė jo šalyje neužsibūti…
Gruodžio 11-ąją buvo įvesta Rusijos kariuomenė. Prasidėjo beveik dvejus metus trukęs II Kaukazo karas. 21 mėnesį reguliarioji Rusijos kariuomenė ir saugumo pajėgos triuškino „nelegalias teroristines formuotes“. Teroristais buvo paskelbti kone visas milijonas Čečėnijos gyventojų. Beveik pusė jų per tuos metus buvo išnaikinta arba pasirinko pabėgėlių statusą. Graudu buvo žiūrėti į suniokotą Grozno centrą, modernizuotą viešbutį „Kavkaz“, kuriame mus kaip garbingiausius svečius iš Lietuvos apgyvendino, pirmąją vakarietiškai įrengtą kavinę, kurioje vaišindavo (lietuvius – dažnai nemokamai) „normalia“ kava…
Dž.Dudajevas nesulaukė taikos prošvaistės: 1996 m. balandžio 21 d. jis žuvo nuo rusų raketos. Čečėnų lauko vadų bei vadovų medžioklė ir naikinimas tapo teroristinės Rusijos taktikos priemone. Kalbama, kad pirmasis Čečėnijos prezidentas žuvo rusų kariškiams bendradarbiaujant su Amerikos karine žvalgyba, kuri palydoviniu ryšiu padėjo nustatyti tikslią Dž. Dudajevo buvimo vietą…
Tų pačių metų rugpjūčio 31 dieną buvo pasirašytas Chasavjurto taikos susitarimas. Tiesa, tuometinis prezidentas B.Jelcinas neskubėjo pritarti karo pabaigai, tačiau niekas negali paneigti, kad būtent jo vadovavimo laikais Čečėnijai buvo leista tęsti savarankiškos respublikos kūrimą. Tuometiniai Rusijos saugumo tarybos sekretorius A.Lebedis ir Čečėnijos armijos štabo viršininkas A.Maschadovas, 1997-ųjų sausio 27 d. išrinktas prezidentu, paskelbė ir politinį pareiškimą dėl pagrindinių taikos įvedimo Čečėnijoje principų ir respublikos statuso.
Tačiau ši viltis ruseno tik trejus metus. 1999-ųjų rugpjūtį laikinuoju Rusijos premjeru tapęs žvalgybininkas V.Putinas po trijų nežinia kieno užsakymu įvykdytų teroro aktų Rusijoje įtikino ligotą ir valdžios ketinantį atsisakyti B.Jelciną vėl ieškoti teroristų Čečėnijoje. Tų metų rugsėjį prasidėjo Trečiasis Kaukazo karas, nesiliaująs iki šiol ir nusinešęs apie 10 tūkstančių gyvybių…
Karų statistika žiauri: per II karą Čečėnijoje žuvo apie 120 tūkst. žmonių, atsirado apie 800 tūkst. pabėgėlių, sunaikinta apie 80 proc. krašto ekonomikos. III kare žuvo dar apie 100 tūkst. Čečėnijos gyventojų, pusė milijono turėjo palikti savo būstus. Dabar respublikoje teliko apie 300 tūkstančių gyventojų, nors 1991 m. jų buvę per milijoną.
Maža pasakyti, kad tai išdidžios tautos tragedija. Ne tik jos. Pati Rusija, sėdama genocidą svetimoje žemėje, nevertina savo žmonių. Tūkstančiai jaunų rusų padėjo galvas Čečėnijos žemėje. Jų nesulauks motinos, mylimosios, žmonos. Čečėnams jie yra teroristai.
Kas tai – ne terorizmo politika?

Terorizmas terorizmui nelygu

Lotyniškai „terror“ – baimė, siaubas. Tarptautinių žodžių žodyne rašoma, kad tai klasinių ir politinių priešininkų slopinimo politika, vykdoma smurto ir prievartos priemonėmis. Mūsuose irgi sakoma „terioti“ – naikinti.
Terorizmo atmainų yra daugybė. Nužudyti politinį veikėją nekeliant jokių reikalavimų, užgrobti įkaitus atstovaujant kokios nors grupuotės interesas, imtis demonstratyvių prievartos veiksmų siekiant atkreipti visuomenės dėmesį į neišsprendžiamą problemą – tai skirtingi dalykai. Dažnai masinį prievartos aktą sunku ir pavadinti teroristiniu. Tuo labiau jei dėl jos organizatorių kaltės nežūsta ar nenukenčia žmonės, nepridaroma materialinės žalos.
Į teroristų išpuolius žmonija pradėjo reaguoti po 2001 m. rugsėjo 11-osios tragedijos Niujorke ir Vašingtone. Suprantama, beveik 3 tūkst. nekaltų amerikiečių žūtis, didžiuliai sugriovimai – nepateisinama. Siekę įbauginti Ameriką ir pasaulį teroro aktais, jų organizatoriai turėjo savo motyvų. Nustatyta, kad tai padarė islamiškoji „Al Qaeda“ – organizacija, kurios lyderius buvo priglaudę Afganistano talibai. Pats Osama bin Ladenas šito neneigė.
Koks gi jų motyvas? Pamokyti Ameriką ir jų partnerį Artimuosiuose Rytuose Izraelį, kad Vakarai nutrauktų nepaskelbtą karą prieš musulmoniškąjį pasaulį. Galima tik spėti, ką konkrečiai turėjo galvoje teroristų lyderiai. Greičiausiai nesibaigiančią palestiniečių žemių okupaciją, JAV remiamą Izraelio kovą prieš arabus, Vašingtono kėslus nubausti S.Huseiną ir pan. Labai norint teroristus galima ir pateisinti: Amerika, vadovaudama „naujajai pasaulinei tvarkai“, kuri susideda vien tik iš Izraelio rėmimo, globalizmo politikos propagavimo, savo interesų gynimo, peržengė tam tikrą ribą. Bet protestas tokiomis priemonėmis, kokios buvo panaudotos pernai JAV, vargu tuos teroro aktus pateisins. Bent jau todėl, kad kiekvienas žmogus savo ar artimo, savo tėvynės tragediją suvokia kaip niekuo nepateisinamą, kaip didžiausią skriaudą. Globalios problemos tuomet nustumiamos į kažkelintą vietą.
Kai kas stengiasi įžvelgti amžiną tikėjimų – islamo ir krikščionybės – priešpriešą. Kiti tai vadina savotiško trečiojo pasaulinio karo pradžia arba net pranašauja civilizacijos žlugimą. Štai laikraštis „Nezavisimaja gazeta“ įrodinėja, kad teroristai pasaulį jau įbaugina. Teroro aktų JAV pasekmes Amerika pajuto iškart: jau per mėnesį vadinamasis vartojimo pasitikėjimo indeksas nukrito 12 vienetų (nuo 95 rugsėjį iki 85,5 spalį), nuo 4,9 proc. iki 5,5 proc. šoktelėjo nedarbas. 2001 m. JAV ekonomikos nuostoliai dėl įvykdytų teroro aktų sudarė 639 milijardus dolerių, buvo prarasta 2 mln. darbo vietų.
Terorizmas to ir siekė – parodyti Amerikai ir visam pasauliui, koks jis galingas.
Minėtas laikraštis dar kelis įvykius suveria ant vieno siūlo: pernykščius teroro aktus Niujorke ir Vašingtone (ataką prieš Pasaulio prekybos centrą ir Amerikos dominavimą), spalio 6 d. prie Jemeno krantų susprogdintą prancūzų tanklaivį „Limburg“, pervežusį iš Saudo Arabijos į Rytų Aziją 400 tūkst. barelių naftos žaliavos (teroristai siekė pakirsti strateginius naftos pervežimo maršrutus iš Persijos įlankos; naftos kaina už barelį šoktelėjo per 30 dolerių), 200 turistų žūtį Balio saloje Indonezijoje spalio 12-ąją (sukeltas nepasitikėjimas pasauliniu turizmo rojumi).
Šie faktai parodo vieną dėsningumą: kuo abstraktesni, globalesni prievartos ir smurto motyvai, tuo sunkiau teroro organizatoriams įrodyti savo tikslų pagrįstumą.
Tačiau spalio pabaigos įvykių Maskvoje sunku neįrašyti į bendrą teroro aktų sąrašą. Kodėl?

Yra dujos, bet nėra derybų…

Užgrobę beveik tūkstantį spektaklio žiūrovų, muzikantų, aktorių, kito rūmų personalo, čečėnai iš karto iškėlė pagrindinį reikalavimą – nutraukti Rusijos karą Čečėnijoje ir išvesti kariuomenę. Per išlaisvintus įkaitus grobikai net pateikė raštišką ultimatumą, jį ne kartą reiškė į teatrą įleistiems politikams, kitiems žmonėms, siekusiems derybų. Tokį kreipimąsi, surašytą ant mokyklinio popieriaus lapo užgrobtųjų vardu, perskaitė viena iš to pragaro išsprūdusi moteris.
Tačiau oficiali Maskva buvo kurčia. Ji ignoravo visus grobikų reikalavimus. V.Putinas pareiškė, kad jokių derybų su teroristais nebus. Tai išgirdę iš teatro salėje pastatyto televizoriaus ekrano įkaitai suprato, kas jų laukia. Čečėnai irgi pajuto, kad „Alfa“ gali šturmuoti rūmus, ir susierzinę pranešė, jog galutinė galimų derybų data – šešta valanda ryto šeštadienį, antraip…
Tačiau Federalinė saugumo tarnyba jau buvo apsisprendusi: šturmas!
Nežmoniškos rusiškojo „specnazo“ atakos rezultatas – beveik 200 žuvusių, iš jų apie 120 saviškių, niekuo nekaltų žmonių. Šimtai pateko į ligonines, dešimtys mirė ant gydytojų ir artimųjų rankų, nes Rusijos valdžia, nuodydama savo žmones, net nepasirūpino priešnuodžiais. Nežinomos dujos pakenkė šimtams, dešimtys vėl kreipiasi į gydytojus, o kiek bus invalidų – niekas nežino…
Tereikėjo menkutės V.Putino užuominos apie galimybę taikiai išspręsti Čečėnijos krizę, pradėti derybas su čečėnų lyderiais, tegul ir nelegitimiais, „nusikaltėliais“, „teroristais“, ir nukentėjusių tebūtų vienas kitas. Tačiau Kremlius tylėjo, nes žinojo: „specnazas“ jo nepaves… Dabar aiškėja, kad tą naktį oficialioji Maskva žinojo, jog čečėnų grobikai ultimatumo terminą perkels į 11 valandą ryto.
Tokiu būdu savo kolonijines ambicijas V.Putinas apmokėjo šimtų tėvynainių krauju, suluošinta sveikata, beprasmiško genocido Kaukaze perspektyva. Taigi dar kartą tas pats klausimas – kas tikrieji teroristai?

Antras Europos užkariavimas

Įsidrąsinusi Maskva tęsia pergalingą, kaip jai atrodo, žygį: Čečėnijoje šukuojamos gyvenvietės, šaudomi įtartini gyventojai, dar nuožmiau gaudžia rusiškieji „Mig“ Kaukazo danguje. Įžūlūs Rusijos reikalavimai apstulbina sutrikusią Daniją, ir Kopenhaga, išdrįsusi surengti Pasaulio čečėnų kongresą, nusileidžia Maskvai: lapkričio 11-ąją Kopenhagoje numatytą ES bei Rusijos viršūnių susitikimą perkelia į Briuselį. Pagrindinis susitikimo klausimas – Kaliningrado srities ateitis. Taigi sėkmės apsvaigintos Rusijos reikalavimai ateinantį pirmadienį gali nuskambėti kaip ultimatumas ES, Vilniui ir Varšuvai. Paskui Rusijos reikalavimu Danijos policija suima A.Maschadovo atstovą A.Zakajevą, tiesa, kol kas neišduoda Maskvai.
Vakarai pasimetę. Jie tarsi užhipnotizuoti šturmo Maskvoje vis kartoja remią tokią akciją prieš teroristus. Katarsį pajutęs V.Putinas veržiasi kuo greičiau susitikti su JAV prezidentu Dž. Bušu, ir dėl to gali būti atidėtas Amerikos vadovo vizitas į Vilnių lapkričio 22-23 dienomis.
Vašingtonas, ruošdamasis smogti Irakui, savo ruožtu tikisi patraukti V.Putiną savo pusėn. Šiam antiteroristiniam duetui uoliai pritaria Izraelis…

***

Globalinio terorizmo akivaizdoje pasaulis praranda sugebėjimą objektyviai vertinti, kas yra terorizmas ir kas yra tautinis išsivadavimas bei laisvės troškimas. Nuo terorizmo nukentėjusios valstybės pačios tampa arba nuo seno yra to paties terorizmo viruso platintojos.
Rusija jau keletą šimtmečių vykdo valstybinio terorizmo politiką, naikina ištisas tautas, pakerta jų genofondą. Lietuva tai pergyveno. Lietuva tai patyrė. Lietuva atsilaikė. Todėl ji geriau supranta čečėnus.

Česlovas IŠKAUSKAS

© 2002 "XXI amžius"