"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį, 2002 m. lapkričio 6 d., Nr. 39 (39)

PRIEDAI







Lietuvių tauta ir Lietuvos valstybė šiandienos Europoje (7)

Mūsų pasakojime dar liko neaptartos kelios mažos, tačiau geopolitiškai svarbios mažumos. Be ukrainiečių ir kitų tradiciškai rusakalbiams priskiriamų buvusios SSRS tautų, būtina paminėti ir vokiečius, beveik 750 metų buvusius mūsų kaimynus Vakaruose. Potsdamo konferencija, nutarusi grąžinti Lenkijai „istorines lenkų žemes“ iki Oderio, kažkodėl užmiršo Lietuvą. Išnykus Rytprūsiams, suiro ir Rytų–Vakarų pusiausvyra, kuria naudojomės daugiau nei pusę tūkstančio metų. Dabar Lietuva tapo ne šalimi tarp Rusijos ir Vokietijos, o kraštu, įspraustu tarp naujai rusiško Kaliningrado krašto ir kryžkelėje tebestovinčios Baltarusijos. Bet pati naujoji Vokietija, po 1945 metų sunaikinus nacizmą ir pažabojus jos militarinį ekspansyvumą, greitai pakilo iš griuvėsių ir tapo trečiąja pasaulio ekonomine jėga. Europos Sąjungos viduje Vokietijos ekonomika bus neabejotinas hegemonas. Todėl Lietuvai ypač svarbu bendradarbiauti su vokiečių kapitalu. O čia būtų naudingi ir istoriniai sentimentai, nors atiduoti Vokietijai Klaipėdos kraštą visai nebūtina.
Kitos negausios tautinės grupės, apie kurias beveik neužsiminta, yra Lietuvos totoriai ir karaimai. Nors abi šios etninės grupės neturi savo istorinę tėvynę atstovaujančių etnosų (jas iš dabartinio Krymo teritorijos, tuometinio totoriškojo Krymo chanato, į LDK atkeldino Vytautas XIV a. pabaigoje), bet Lietuvai svarbus pats jų egzistavimo faktas. Mat ir karaimai (kalbiškai), ir totoriai (konfesiškai) orientuojasi į civilizuočiausią musulmoniškojo pasaulio valstybę – Turkiją, kuri, be to, dar yra ir NATO narė. Todėl kalbant apie islamą ir iš jo daromą fundamentalizmo šmėklą galima net pasigirti, kad Lietuva turi seną krikščionių ir musulmonų taikaus sugyvenimo tradiciją. Tuo metu, kai XVI ir XVII a. Europoje kilo žiaurūs karai tarp katalikų ir protestantų, LDK jau du šimtus metų taikiai sugyveno karaimai su totoriais ir katalikai su stačiatikiais.

***

Apibendrinant tai, kas pasakyta reikia pripažinti, kad mūsų istorija yra turtinga ne tik karų, aneksijų ir okupacijų epopėjų, bet ir etnokultūrinio bendradarbiavimo tradicijų. Nesinori kalbėti apie dabar taip mėgiamą kartoti ir net nuvalkiotą Lietuvos – tilto tarp Vakarų ir Rytų krikščionybės – štampą. Šis teiginys tinka arba istorinei Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, arba šiandienos Baltarusijai (būtent šis kraštas teritoriškai dalijasi į rytinę stačiatikišką ir vakarinę katalikiškąją dalį). Mes esame Vakarų krikščioniškosios civilizacijos erdvėje. Terminas pakraštys čia yra teisingas, bet neturi mūsų bauginti. Reikia kalbėti ne apie tiltus (taip kalba rusų diplomatai, norintys paversti Lietuvą geležinkelio tarpustote į Kaliningrado sritį), o apie Lietuvai kylančias kultūrinio, ekonominio, karinio ir psichologinio integravimosi (arba sugrįžimo) į Vakarų civilizacijos erdvę problemas. Dabar labai madinga kalbėti apie iššūkius.
Šiandien tokio sugrįžimo būtinybė dar galutinai neįsisąmoninta. Nors valdžios vyrai iš inercijos ir kalba apie „būtinybę“ kuo greičiau integruotis į ES (ekonomiškai) ir į NATO (kariškai), eiliniai piliečiai tebegyvena vos ne sovietinio stagnacijos laikotarpio tęsinį. Tik pasakas apie neišvengiamą komunizmo pergalę (tokia N.Chruščiovo laikais buvo pažadėta dar 1980-siems) pakeitė monotoniški pažadai, kad įstojus į ES mus užplūs finansinė parama (ji bus tokia didelė, kad net neaišku, ar sugebėsime ją visą pasidalinti, atsiprašau, įsisavinti), o su naryste NATO atkris bet kokia savo karinio pajėgumo didinimo būtinybė (o ir kam, juk visada mus išgelbės sąjungininkų kariuomenė).
Eilinis Lietuvos gyventojas tokias kalbas vertina arba atsargiai, arba skeptiškai. Prie nepasitikėjimo prisideda ne tik mūsų valdiškų įstaigų korupcija, bet ir įsitikinimas, kad gali būti dar blogiau. Tiesa, narystė ES lyg ir žada sočią buitį (1940 metais į Lietuvą buvo atvežta tik Stalino saulė), bet žmonės žino, kad nesutramdžius žemiausios ir viduriniosios grandies klerkų savivalės, net geriausi Lietuvos vadovų norai gali likti tik svajonėmis. Norite pavyzdžių? Jų daugiau negu pakankamai. Juk jau šiandien didelė dalis europiečių paramos mūsų žemės ūkiui ne tik nusėda administravimo reikmėms, bet ir pasidalijama tarp „savų“ – giminių ir pažįstamų. Pinigus, skirtus paremti ūkininkams, pasidalija stambieji ūkininkai arba (tai dar blogiau) stambiosios perdirbimo įmonės. O verslo „inkubatoriai“ ir panašūs projektai dažnai tampa pinigų perdalijimo tarp saviškių forma.
Neigiamą integravimosi įspūdį sustiprina ir „nepriklausoma“ žiniasklaida, dažnai turinti rusiško kapitalo prieskonį. Euroderybininkai tik paskutiniaisiais metais susigriebė, kad būtina populiarinti savo pastangas. Bet jų vizualioji reklama (per spaudą ir radijo bei TV kanalus) yra tik lašas antivakarietiškos propagandos jūroje. Jei didieji žiniasklaidos banginiai („Lietuvos rytas“, „Respublika“) tai daro subtiliai, pasitelkdami įvairių „ekspertų“ (dažniausiai jais būna buvę komjaunuoliai ir komunistai, stebuklingai atvirtę į liberalizmo ir laisvosios rinkos gerbėjus) „analizes“, tai tokie laikraščiai kaip, pavyzdžiui, „Litovskij kurjer“, einantis rusų kalba, nesivargindamas persispausdina rusiškų laikraščių straipsnius. Ir parinkti jie akivaizdžiai tendencingai, dažnai pasijunti skaitąs vos ne žirinovskines teorijas. Pavyzdžiui, rusų ir gruzinų konflikto dėl čečėnų pabėgėlių metu ten buvo tekštelėtas straipsnis apie „niekšą“ E.Ševardnadzę, kuris trukdo ne tik Rusijos ir Gruzijos draugystei, bet ir pačiai Gruzijai. Skaitytojams galime priminti, kad Rusijai dabartinis Gruzijos vadovas pradėjo netikti tik tada, kai ėmė draugauti su JAV, o vienas iš nepasisekusių pasikėsinimų į E.Ševardnadzės gyvybę (tų pasikėsinimų buvo keletas) organizatorių ir šiandien ramiausiai gyvena Maskvoje, tačiau rusai jo vis neranda...
Vis dėlto integravimasis į ES ir NATO dažnai piešiamas niūriomis spalvomis. Rusijos žvalgybos skirti milijonai dolerių pradeda duoti vaisius. Neseniai sukelta antiamerikietiška isterija po „Williams“ išėjimo buvo sumaniai priklijuota prie JAV įvaizdžio. Kas kad kompanija buvo ne valstybinė, o privati. Dar prieš kylant skandalui žmonėms jau buvo įteigta, kad „ją remia JAV vyriausybė“ ir panašiai. Nėra jokios abejonės, kad jei ateityje „Jukos“ pridarys dar daugiau skolų, mūsų žiniasklaida tylės arba tebekaltins amerikiečius.
Svarbiausia Lietuvai įstoti į NATO. Įėjus į karines euroatlantinės sąjungos struktūras, su laiku bus galima įgauti ir naują ekonomikos kvėpavimą. Ekonomika šiandien atsiduria antroje vietoje, ją galima puikiai valdyti su „prichvatizacijos“ pagalba. Tą puikiai suvokia ir priešnatinio referendumo iniciatoriai, desperatiškai bandydami surinkti rėmėjų balsus. Prieš NATO pasitelktas ir mūsų savanorių dalyvavimo Afganistano operacijoje faktas. Žiniasklaida sucypė: ir vėl mūsų vaikinus veža į Afganistaną! Nejuokinkite žmonių, „draugai“ žurnalistai! Juk į Afganistaną brežnevinėje epochoje aštuoniolikmečius vežė prievarta, o dabar tik savanorius ir dar mokės jiems nemažus pinigus. Ar sovietiniai lietuvių rekrūtai, ne savo noru atsidūrę socialistiniame Afganistane, lygintini su specialiai treniruotais savanoriais, sąmoningai pasirinkusiais riziką? Kaip sakoma, nereikia lyginti piršto su kulkosvaidžiu...
Kai nėra pusiausvyros tarp agitacijos už ir agitacijos prieš ES ir NATO, kartais pasigirsta ir neutralų balsai. Deja, jų argumentacija irgi neįtikinama. Išlikti neutraliai šiuo metu Lietuvai nėra jokių galimybių. Net Antrojo pasaulinio karo pradžioje, laviruodami tarp dviejų agresorių, Vokietijos ir SSRS, mes turėjome didesnį šansą išlikti neutralūs (kaip žinome, tada mūsų likimą nulėmė Molotovo–Ribentropo paktas) negu dabar. Turime galvoje tą patį Kaliningrado kraštą – jis griauna bet kokias iliuzijas dėl neutralumo. Aiškinti, kad galima sekti Albanijos pavyzdžiu, būtų daugiau negu nekorektiška. Albanija kelis dešimtmečius išliko nepriklausoma tik todėl, kad sugebėjo išlaviruoti tarp susikivirčijusių socialistinių „draugų“ (draugavo iš pradžių su SSRS, po to su Kinija, dar vėliau su Jugoslavija ir pagaliau susipyko su visomis). Už savanorišką saviizoliaciją albanai brangiai sumokėjo – šiandien jie laikomi skurdžiausia Europos valstybe. Švedijos ar Šveicarijos pavyzdys mums irgi netinka, nes jų neutralumas sąlygotas tų pačių geografinių aplinkybių (arba žemyno pakraštyje, arba tarp kelių pakankamai didelių demokratinių valstybių).
Orientacija į Rytus kol kas nežada nieko, išskyrus ekonominę stagnaciją ir konservuotą žemą pragyvenimo lygį. Net ir ekonomiškai kylanti Rusija yra visai nepanaši į normalią rinkos ekonomikos šalį – ji virto „dviejų Rusijų“ (saujelės turčių ir likusių vargšų) šalimi. Teoriniai pasamprotavimai, kad mes galime būti tiltu (tarpininkavimas) tarp Rusijos ir Vakarų Europos, pavirto sarkastiška antiteze – atrodo, kad mes virstame Rusijos tiltu (pereinamuoju kiemu) į Vakarus...

***

Bet apie tai bus kalbama vėliau. Stabtelėkime dar kartą prie kaimynų ir mūsų sambūvio galimybių. Latviai ir estai žada mus pralenkti kelyje į Europą. Tą rodo ir ekonominiai tų šalių augimo rodikliai, ir bendra laikysena. Atsilikę nuo bendro Baltijos šalių traukinio į Vakarus, rizikuojame patekti į NVS erdvę. Tikėtis, kad latviai ir estai dėl savo geopolitinės padėties nebus pakviesti į ES ar NATO be mūsų, yra naivu. Kiekvienas stengiasi šiose lenktynėse būti pirmas. Į jokius sentimentus čia nekreipiama dėmesio. Ir tai nėra joks gąsdinimas, o tik vienos iš ateities galimybių konstatavimas.
Lietuvių mažumos Latvijoje ir Estijoje, kaip latviai ir estai Lietuvoje, nėra pakankamai gausūs, kad galėtų kaip nors veikti vieni kitų tarpusavio santykius ar tų valstybių vidaus gyvenimą. O ir jokių didesnių trinčių ir konfliktų tarp jų nebuvo. Mus jungia siekių bendrumas.
Kur kas daugiau problemų kyla su kaimynais baltarusiais. Ši valstybė tebetrypčioja ten, kur buvo palikta 1991 metų pabaigoje. Jiems labiausiai gaila suirusios SSRS, ir jie norėtų draugystės su istorine sese Rusija. Bet kartu ir nepriklausomybės atsisakyti nesinori (to dabar nenori net A.Lukašenka suvokdamas, kad Baltarusijai tapus Rusijos gubernija jam teks grįžti vadovauti gimtajam sovchozui). Politinė kultūra čia žemo lygio, opozicija negausi ir susiskaidžiusi, o aršiausi prezidento oponentai dingę kalėjimuose arba emigracijoje. Tautinis sąmoningumas tik bunda, jį bandoma „sužadinti“ klaidingomis teorijomis, paremtomis faktų neišmanymu arba jų ignoravimu. Tenka sutikti su ekstravagantiškojo N.Davieso mintimi, kad „baltarusiai – tai slavai su silpna tautine savimone“. Visai neaišku, kuo taps Baltarusija ateityje. Nežinia, ar tai bus tik kelios Rusijos gubernijos, ar atvirkščiai – karinga ir agresyvi tautinė valstybė, reiškianti istorines ar net teritorines pretenzijas kaimynams (apie kvailas ir net agresyvias baltarusių „istorines“ teorijas jau kalbėjome). Tenka pripažinti, kad A.Lukašenkos režimas šiuo metu yra pats priimtiniausias Lietuvai (tegul neįsižeidžia baltarusių demokratai), nes jis sąlyginai konservuoja agresyvųjį baltarusių nacionalizmą ir jo kraštutines, šovinistines formas. Įnešus istorinės draugystės su Rusija motyvą, kiek atslūgsta pretenzijų mums, lietuvisams (žmudzinams), aštrumas. Bent valstybiniu lygmeniu beveik nesigirdi „litviniškų“ baltarusių kilmės teorijų. Bet tas priešiškumas rusena. Kartais jis įgyja kvailiausias formas. Štai vienoje tarptautinėje konferencijoje Minske svečiams koncertavo etnografinis ansamblis... „Licvini“, t.y. lietuviai. Neteko girdėti, kad Lietuvoje koks nors etnografinis lietuvių ansamblis vadintųsi „Gudai“ arba „Baltarusiai“!
Žinoma, Lietuvai būtų geriau Rytuose ribotis ne su kokia Rusijos gubernija, o su Baltarusijos Respublika, kad ir kokia ji būtų. Beje, iš tų pačių baltarusių kartais pasigirsta, kad vienintelis būdas atsilaikyti prieš „rusiškąjį imperializmą“ jiems – vėl jungtis su Lietuva į bendrą valstybę… Opozicionieriai vis skelbia artėjantį A.Lukašenkos režimo krachą (pavyzdžiui, 1998 m. buvo viešai sakoma, kad „režimas žlugs per artimiausius dvejus metus“), tačiau baltarusių tauta lieka patenkinta savo vadovu. Sakoma, kad A.Lukašenką gali pakeisti tik Rusija, bet ir ji, matyt, dar nerado tinkamo įpėdinio.
Taigi išlieka visai realus baltarusiškojo šovinizmo atgimimo pavojus. Į tai nekreipia dėmesio mūsų intelektualai, laikydami tai nerimtomis kalbomis. Bet visi mitai, net ir klaidingiausi, gali grėsmingai realizuotis, jeigu jie įsitvirtina pasąmonės lygmenyje ir tampa stereotipais. Kad tai gali tapti visiškai klaidingu, bet nediskutuotinu įsitikinimu, mums įrodo ir šiandienos Lietuvos lenkų pavyzdys. Juk ši tautinė grupė nepriklauso etniniams lenkams, o yra tik ilgalaikio baltarusių (iš dalies ir lietuvių) lenkinimo per bažnyčias ir mokyklas rezultatas. Nors visi mokslininkai, net ir kalbininkai pripažįsta šį faktą kaip neginčytiną aksiomą, eilinis Lietuvos lenkas (dažnai baltarusiška ar net lietuviška pavarde) nė girdėti nenori apie tai, kas buvo jo protėviai. Jis net pasiryžęs paaukoti gyvybę už savo lenkiškumą, kaip su nuostaba konstatuoja etnologai, ištyrę tokių pseudolenkų tautinę savimonę.
Tokio nemalonaus laikmečio „iššūkio“ galimybę galėtų sušvelninti Lietuvos baltarusiai ir Baltarusijos lietuviai. Bet ir čia mūsų valdžios vyrai nesugeba spręsti jiems paskirtų uždavinių. Štai po dešimties metų statybos pagaliau baigta kultūros centro Gervėčių lietuvių saloje statyba. Ji Lietuvos valstybei kainavo 12 mln. litų! Net laikraščiai ir spauda, šiaip tuo nesidomintys, iškilmingai paminėjo tą faktą. Bet niekas neužsiminė, kad atidarymo iškilmėse lietuviškai buvo sugiedotas tik „Gervėčių krašto himnas“, o visa kita programa sudaryta tik iš rajkomo vadovų pranešimų apie eilinį įvykdytą metų planą ir rusiškų etnografinių ansamblių koncerto. Niekas neprisimena, kad tame kultūros centre glaudžiasi lietuvių ir baltarusių mokykla, o baltarusių mokykla jau lenkia savo dydžiu lietuviškąją, nes ir lietuviukų ten jau beveik neliko... Kam reikėjo statyti tokį monstrą? Gal už tuos pinigus buvo galima pastatyti 12 mažų lietuviškų mokyklėlių kitų Baltarusijos lietuviškų salelių vaikams?
Kas kaltas? Ogi niekas! Buvęs Tautinių mažumų ir išeivijos departamento vadovas tapo diplomatu (tai galima suprasti kaip pakėlimą) ir išvyko dirbti į Briuselį. Visi lyg ir patenkinti. O lietuvybė Baltarusijoje (sako, kad iki karo tose teritorijose lietuvių gyveno apie 50 tūkst., dabar liko tik keli tūkstančiai) atgaivinama tik tada, kai ten nuvyksta kokia „Vilnijos“ entuziastų ar etnologų ekspedicija. Išvykus svečiams užgęsta ir lietuvybė... Iki kito karto.
Būtina vėl kyštelėti trigrašį lenkų klausimu. Kaip tik nūdienos lenkų tautinis atgimimas sietinas su Rytų Lietuvos baltarusiais. Susidūrus vienai dinamiškiausių (lenkai) Europos tautų istorine tradicija su viena jauniausių Europos tautų (baltarusiai), nugali pirmoji. Galima net tvirtinti, kad lenkų atgimimas Rytų Lietuvoje paremtas baltarusių–katalikų, gyvenančių šioje teritorijoje, tautiniu nesusipratimu. Apie lenkus, Lenkiją ir lietuvių padėtį Lenkijoje jau daug kalbėjome. Pasakyta ir apie grėsmes, kurias gali atnešti nelygiavertė strateginė partnerystė. Iš tikrųjų, labai keista, kad mūsų strateginė partnerė Lenkija įsteigia papildomą pasieniečių įgulą savo bičiulės Lietuvos pasienyje. Toks elgesys nepateisinamas dar ir todėl, kad abi šalys žada tapti ES narėmis. Kalbant be užuolankų išeitų, kad lenkai stiprina sieną tarp dviejų ES valstybių, tarp kurių ateityje sienų visai nebus. Matyt, tikimasi, kad iki narystės ES nelabai liks ir Seinų krašto lietuvių...
Tuo pat metu mūsų valdžios vyrai ir toliau tuščiažodžiauja nematydami problemos esmės. Neseniai Tautinių mažumų ir išeivijos vadovas, duodamas interviu vienam spalvotam žurnalui pripažino, kad santykius su Lenkija dėl tautinių mažumų reikia grįsti pariteto principu ir net cituoja A.Brazauską: reikia palyginti, ką turi lenkai pas mus ir lietuviai Lenkijoje. Deja, pripažinęs, kad Lietuvos lenkai turi puikias sąlygas plėtoti savo kultūrą, švietimą ir kalbą, departamento vadovas neįstengia pasakyti, kokia yra lietuvių padėtis Lenkijoje. Apsiribota teisingu pasakymu, kad daugelį Lietuvos lenkų problemų „susikuria“ vietiniai lenkų politikieriai, mintantys melu ir provokacijomis. Bet juk tokių teiginių tikrai per maža norint aiškiau suprasti problemą...
Negalima nepaminėti ir mūsų valdžios institucijų abejingumo Seinų krašto lietuvių reikalams. Netgi toks neeilinis įvykis, kai Lietuvos istorijos institute buvo ginama unikali mokslinė jaunos tyrinėtojos V.Stravinskienės disertacija „Lenkijos lietuviai 1944–2000 m.“ nesusilaukė nei Tautinių mažumų ir išeivijos departamento (buvo išsiuntinėti kvietimai), nei Užsienio reikalų ministerijos ar Seimo narių dėmesio. Toks mūsų valdininkų elgesys ne glumina, o piktina. Kas iš tos strateginės partnerystės, jei eilinių lenkų pažiūra į lietuvių mažumą savo šalyje pastoviai nekinta ir nėra labai panaši į oficialiąją. Tą patvirtina reguliariai grasinimais išterliojamos tvoros ir daužomi lietuviški skelbimai (paskutinis atsitikimas su sudaužytu ir ištepliotu Lietuvių kultūros centro stendu visiškai šviežias). Tą požiūrį remia reguliarios „badaujančių lenkų mokinių Lietuvoje“ šelpimo akcijos. Gal ir mums reikėtų pradėti rengti Seinų krašto dzūkų rėmimo akcijas? Įsivaizduojate, koks tokiu atveju kiltų triukšmas Varšuvoje?
Be lenkų, dar turime ir rusų tautinę mažumą. Ji irgi pakankamai gausi, be to, gana glaudžiai susijusi su Rusijos kapitalu. Sociologai pripažįsta, kad rusai Lietuvoje nepaisant jų sumažėjimo (iki 6,3 proc.) išlieka menkiausiai integruota ir labiausiai susiskaldžiusia tautine mažuma Lietuvoje. Negalima teigti, kad visi rusai yra penktoji Kremliaus kolona, atliekanti destruktyvią misiją mūsų valstybėje. Yra nemažai rusų, kurie nuoširdžiai nori būti Lietuvos piliečiais. Todėl reikia sudaryti visas sąlygas jiems integruotis į šalies gyvenimą, o ne palikti laukti grįžtančios praeities. Rusakalbių partijos sėkmė parlamento rinkimuose Latvijoje rodo, kad dar galima žaisti žmonių nostalgija „sočiam“ sovietmečiui.
Ar Lietuva sugebės paversti savo tautines mažumas, pirmiausia rusus ir lenkus, nuoširdžiais savo valstybės piliečiais? Kad mes šiuo metu einame teisinga kryptimi, drąsiai tvirtinti negalima. O juk istorija tokioms valstybingumo pamokoms niekad neduoda daug laiko. Neužmirškime, kad Lietuvos pašonėje kaip akmuo po kaklu riogso Kaliningrado kraštas... Šiandien apie problemas kalba diplomatai, bet kas bus rytoj?

(Bus daugiau)

Darius VILIMAS

© 2002 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija