Globalizacija be pagražinimo
2001-ųjų metų pabaigoje Rusijoje
išleisti pirmieji trys tomai didžiulio dokumentų rinkinio, pavadinto
Visiškai slaptai: Lubianka Stalinui apie padėtį šalyje (1922-1934
metai). Tai Rusijos federalinės saugumo tarnybos ir Rusijos mokslų
akademijos Rusijos istorijos instituto bendras projektas, pagal
kurį bus parašyta ir visuomenei pateikta totalitarinio režimo
sukurto represinio aparato dokumentai. Jais remiantis buvo vykdoma
didžiausios tuometinės pasaulio imperijos vidaus ir užsienio politika.
Į rinkinį bus sudėtos anksčiau visiškai slaptos mėnesinės apžvalgos
apie padėtį valstybės viduje ir už jos ribų (ypač rusų emigracijoje).
Jas saugumo tarnybos (OGPU ir kt.) pateikdavo sovietinei vadovybei.
Apžvalgos tai tik didžiulės piramidės viršūnė, nes jos parengtos
pagal vietose (gubernijose, valsčiuose ir pan.) surinktą agentūrinę
medžiagą apie visuomenės nuotaikas, pasipriešinimą, represijų
mastą. Tačiau mažai tikėtina, kad dešimties planuojamų tomų Lubiankos
apžvalgų rinkinyje galima būtų rasti nors tūkstantąją ar net milijoninę
dalį atskirų imperijos gyventojų sluoksnių, luomų, klasių, šeimų
ir asmenų likimą, kurį jie išgyveno didžiausioje pasaulyje komunistinio
diktatoriaus išpuoselėtoje mėsmalėje. Dokumentų rinkinys bent
iš dalies turėtų atspindėti tuos prievartinius metodus, kurie
buvo taikomi prieš tuometinės globalizmo viršūnės Sovietų Sąjungos
imperijos, jungusios per dešimt respublikų (į jų tarpą netruko
patekti ir Lietuva, Latvija bei Estija) keliasdešimt tautų.
Išties, tos vienos pirmiausių ir ryškiausių globalistinės imperijos,
netrukus po Antrojo pasaulinio karo apėmusios, kaip buvo giriamasi,
penktadalį Žemės rutulio, vienas svarbiausių tikslų pajungti
okupuotas tautas, luomus, klases, gyventojų sluoksnius ir atskirus
individus vieningai ideologijai, t.y. įgyvendinti pasaulyje idealiausios
santvarkos, įkūnijusios visuotinio sulyginimo (aišku, tariamo)
modelį. Jis turėjo tapti pavyzdžiu ir siekiu viso Žemės rutulio
gyventojams.
Reikia pasakyti, kad jau nuo pirmųjų naujosios (bolševikinės)
Rusijos valdžios žingsnių ta kryptimi gyventojai reiškė nepasitenkinimą,
nepaisydami propagandos tvirtinimų, jog naujoji santvarka atspindi
visos liaudies interesus. 1922 metų vasario apžvalgoje konstatuojama,
kad pastebėta kai kurių darbininkų prastėjanti nuotaika (...)
To priežastis sustiprėjusi pavasarį, kaip ir praėjusiais metais,
maisto krizė. Tačiau džiaugiamasi, kad nepasitenkinimo ir pasipiktinimo
proveržiai, atsirandantys tai viename, tai kitame pramoniniame
respublikos centre, yra trumpalaikiai ir neturi tendencijos plėstis.
Nurodoma, kad nepasitenkinimų priežastis yra smarkus rinkos kainų
augimas, pinigų krizė (dėl to vėluojama sumokėti darbo atlyginimus).
Kaime nepasitenkinimą kelia priverstinių mokesčių maisto produktais
rinkimas ir negalėjimas tinkamai rengtis pavasario sėjai, nes
jau viską atėmus iš valstiečių ir toliau iš jų atiminėjama, ko
jie nenori ir faktiškai negali duoti. Konstatuojama, kad nekorektiškas
ir netaktiškas (kokie korektiški ir taktiški OGPU terminai vartojami
apžvalgose!) mokesčių maisto produktais rinkėjų elgesys pykina
valstiečius artėjant pavasariui, visada keliančiam nerimą dėl
banditizmo ir maištų. Visa tai yra labai rimta grėsmė respublikos
ramybei.
Netrukus taip ir atsitiko: atskirose Rusijos gubernijose (ypač
Tambovo) prasidėjo valstiečių sukilimai, numalšinti su ypatingu
žiaurumu.
O dar vėlesnėse ataskaitose OGPU rašo ne tik apie neramias nuotaikas,
bet ir išsiveržiantį pyktį bei sukilimus (banditizmą) Šiaurės
Kaukaze, Užkaukazėje, Čečėnijoje, Sibire, Turkestane (tada visos
Vidurinės Azijos respublikos taip buvo pavadintos).
Kaip remiantis panašiomis Lubiankos apžvalgomis ataskaitomis
buvo valdoma didžioji sovietų imperija, netruko patirti ir Lietuva.
Tūkstančiai ir dešimtys tūkstančių žuvo, o šimtai tūkstančių lietuvių
buvo ištremta į negyvenamas ar pusiau gyvenamas imperijos vietoves.
Ne veltui dar prieš prasidedant okupacijai, lyg ją numatydamas,
prof. K.Pakštas iškėlė idėją apie Lietuvos ir jos gyventojų perkėlimą
į saugias kitų žemynų vietas. Tam tikslui jis parinko Madagaskarą,
Angolą, Aliaską, Braziliją ar Britų Hondūrą. 1939 metais tuo tikslu
iš Lietuvos išvykęs profesorius geografas su daug kuo aptarinėjo
ir sprendė šį klausimą. Tik nedaugelis suprato, kokia įžvalgi
profesoriaus idėja. Realizuoti jos nepasisekė ne tik dėl delsimo
ir vangaus atskirų šalių požiūrio kuo greičiau ieškoti išeities,
bet ir dėl tos paprastos priežasties, kad neįmanoma išvežti visos
tautos. Kaip negalima ir visos tautos sunaikinti. Tą parodė mūsų
atsparumas.
Tautiškumas ir prieškary išugdytas patriotiškumas tapo pagrindinė
atspara sovietiniam globalizmui, pasikėsinusiam į mūsų tautinį
identitetą.
© 2002 "XXI amžius"