SAPARD programa skinasi kelią į Lietuvą

SAPARD yra Specialioji žemės ūkio ir kaimo plėtros programa, kurios tikslas – remti narystei Europos Sąjungoje besirengiančių šalių žemės ūkio modernizavimą, konkurencingumą, ES taikomų aplinkosaugos, veterinarinių ir higienos standartų perėmimą, kaimo plėtrą ir alternatyvių pajamų kaimo vietovėse skatinimą. Šią programą inicijavo pati ES, siekdama paspartinti šalių kandidačių pasirengimą narystei.
Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos leidinyje „Parama pagal specialiąją žemės ūkio ir kaimo plėtros programą (SAPARD)“ rašoma: „SAPARD įgyvendinama remiantis Nacionaline žemės ūkio ir kaimo plėtros programa, kuri oficialiai patvirtinta 2000 m. lapkričio 27 d. Europos Komisijos sprendimu Nr. 3329. Šiuo sprendimu Lietuvai kasmet numatoma skirti 29 829 000 eurų (1999 metų kainomis), kiekvienais kitais metais prie šios sumos papildomai pridedant po 1,7 procento“.

Teisėtas karas

2001 m. spalio 5 d., dar neprasidėjus JAV vadovaujamai karinei kampanijai prieš Afganistano talibų režimą ir teroro tinklą „Al Qaida“, Niujorke, Nacionaliniame spaudos klube, įvyko diskusija–konferencija. Pew forume, skirtame religijos ir viešojo gyvenimo tematikai, buvo diskutuojama teisėto karo perspektyvos klausimu. Amerikiečiai iš naujo permąstė karo doktriną rugsėjo 11-osios įvykių ir jų padarinių kontekste, svarstė apie karo tradicijos kilmę bei principus, apie būdus, kaip tuos principus pritaikyti karui su terorizmu.
Šiame „XXI amžiaus horizontų“ numeryje baigiame diskusijos apžvalgą.

Amerikiečiai prisimena rugsėjo 11-osios aukas

Istorijos ir dabarties sūkury

Rusijos prezidentas V.Putinas, praėjusią savaitę, antradienį, trumpam užsukęs į Paryžių ir pasikalbėjęs su Prancūzijos prezidentu Žaku Širaku bei aplenkęs tuo metu Eliziejaus laukuose organizacijos „Reporteriai be sienų“ aktyvistų užimtą „Aerofloto“ būstinę (jie protestavo prieš žurnalisto G.Pasko nuteisimą), prieš pat vidurnaktį atvyko į Varšuvą.
Tai, kad Prancūzijos sostinėje Rusijos vadovas buvo tik keletą valandų, o Lenkijai skyrė dvi dienas, liudija, kokį didelį dėmesį Maskva skiria Lietuvos kaimynei. Kadangi vizitas tiesiogiai liečia ir Lietuvą, jis gali būti įdomus ir mūsų skaitytojui.

V. Putinas glosto A. Kvašnievskio savimeilę ir turi didelių planų dėl buvusios Sovietų Sąjungos satelito Lenkijos

V.Putinas stengiasi „užvirti košę“ Baltijos valstybėse

Vyriausiasis Džeimstauno fondo analitikas, vienas dienraščio "Monitor" leidėjų ir buvusių SSKP narių, politikos apžvalgininkas Vladimiras Socoras straipsnyje žurnalui "Wall Street Journal Europe" klausia: "Ar galite įsivaizduoti Vokietijos kanclerį, televizijos eteryje raginantį elzasiečius ar vokiškai kalbančiuosius reikalauti daugiau teisių Italijoje?"
Daugelis mūsų pasakytų, jog šiandieninėje Europoje tai būtų mažų mažiausia nepriimtina. Dabartinė demokratinė santvarka nepripažįsta tokių priemonių, kokiomis anuomet naudojosi Hitleris ar Slobodanas Miloševičius. Tai kodėl gi dabar Vakarų demokratija turėtų pasyviai stebėti, kaip Rusijos vadovybė stengiasi primesti savo valdžią demokratiškoms Baltijos valstybėms?

Etnokultūrinė bendruomeniškumo prigimtis

Tauta reiškia istoriškai susiformavusią, natūralią žmonių bendruomeninio sugyvenimo, kultūros kūrimo ir jos „vartojimo“ formą, tiksliau – autentiškumu išsiskiriančią tų formų visumą. Tai aksioma, apie kurią tarsi ir nebūtų reikalo atskirai kalbėti. Vis dėlto silpstant natūraliam, dvasine kultūra pagrįstam bendruomeniniam sugyvenimui, pasirodo, ši problema įgauna naujų, aktualizuojančių spalvų. Bendruomeniškumą galėtume suprasti dar ir kaip žmonių gyvensenos, elgsenos būdą, kaip natūralias, vidines žmogaus galias ir savybes. Bendruomeniškumas mums svarbus kaip priemonė, galinti užkirsti kelią dezintegracijai, susiskaldymui, fragmentacijai ir susvetimėjimui – reiškiniams, kurie savaime plūsta įvairiais kanalais ir formomis. Argi nematome, kad kaimynas nebesutaria su kaimynu, kad tėvas nebesusikalba su vaiku, žmona – su vyru? Nesusikalba ir mokiniai klasėje, politikas su politiku...

Globalizacija be pagražinimo

2001-ųjų metų pabaigoje Rusijoje išleisti pirmieji trys tomai didžiulio dokumentų rinkinio, pavadinto „Visiškai slaptai: Lubianka – Stalinui apie padėtį šalyje (1922-1934 metai)“. Tai Rusijos federalinės saugumo tarnybos ir Rusijos mokslų akademijos Rusijos istorijos instituto bendras projektas, pagal kurį bus parašyta ir visuomenei pateikta totalitarinio režimo sukurto represinio aparato dokumentai. Jais remiantis buvo vykdoma didžiausios tuometinės pasaulio imperijos vidaus ir užsienio politika.
Į rinkinį bus sudėtos anksčiau visiškai slaptos mėnesinės apžvalgos apie padėtį valstybės viduje ir už jos ribų (ypač rusų emigracijoje). Jas saugumo tarnybos (OGPU ir kt.) pateikdavo sovietinei vadovybei. Apžvalgos – tai tik didžiulės piramidės viršūnė, nes jos parengtos pagal vietose (gubernijose, valsčiuose ir pan.) surinktą agentūrinę medžiagą apie visuomenės nuotaikas, pasipriešinimą, represijų mastą. Tačiau mažai tikėtina, kad dešimties planuojamų tomų Lubiankos apžvalgų rinkinyje galima būtų rasti nors tūkstantąją ar net milijoninę dalį atskirų imperijos gyventojų sluoksnių, luomų, klasių, šeimų ir asmenų likimą, kurį jie išgyveno didžiausioje pasaulyje komunistinio diktatoriaus išpuoselėtoje mėsmalėje.

Globalizacija be priedangos

Esama įvairių globalizacijos apraiškų. Vyrauja nuomonė, kad globalizmas trokšta valdžios, siekia viską kontroliuoti, nes per finansus ir prekybą valstybės neva susijusios tarsi globalus vienetas. Jame būtų neišvengiama totalitarinė sistema, tolygi sugriuvusiai sovietinei, tik pasauliniu mastu, teigia katalikų filosofas, Vatikano istorikas jėzuitas Malachio Martino. Anot jo, net ir kilniausia, kviečianti nusiginkluoti pasaulinė valdžia turėtų tapti pasauline tironija, ginkluota atominiais ir biologiniais ginklais, prievarta „taikai palaikyti“ ir žmoniją kontroliuoti.

Globalizacija ir lietuviškas tapatumas

Globalizacija ir globalumas kaip reiškinys nėra naujas dalykas. Prisiminkime, kad to link buvo nuolat judama. Ankstyvosios „upių bei jūrų civilizacijos“, Romos imperija, krikščionybės įkvėpti europiečiai savo kultūra bei gyvenimo būdu siekė globalizuoti, t.y. suvienyti ir valdyti (veikti) tuometinį pasaulį. XX amžiaus pasauliniai karai irgi yra ne kas kita kaip globališkos pasaulio raidos, joje atsiradusių prieštaravimų išraiška. O XXI amžiuje pasaulis susijęs tokiais glaudžiais ryšiais, kad bet koks reikšmingesnis įvykis viename Žemės rutulio gale kaip mat atsiliepia likusioms jo dalims.
Kaip niekad sparčiai pasaulį globalizuoja informacinės technologijos. Iki jų tą darbą sėkmingai atliko (ir atlieka) bendra rinka ir multinacionalinis kapitalas bei tolydžio vis tobulėjančios ryšio ir susisiekimo priemonės. Šalys, kultūros, ekonomikos ir gyvensenos nepaliaujamai tampa vis labiau susijusios ir visuotinesnės. Dėl to mūsų planeta vis smarkiau traukiasi.

Konferencijos ydos

Gruodžio 15 dieną, Kauno savivaldybės salėje vykusioje konferencijoje „Globalizacija: lietuvių tauta šiandien ir rytoj“, buvo kalbama aktualiu klausimu – apie nykstantį tautiškumą. Ir nors buvo tikėtasi, kad bus svarstoma, ką daryti, kad tautiškumas nenyktų, tačiau to nebuvo.
Lyg ir buvo žadama (kažkur šio rašinio autorė nugirdo), kad laukiami tik veikimo projektai, o ne aptariama padėtis, kuri ir be sakymo visiems žinoma. Padėtis buvo nusakinėjama. Nusakinėjama ne ta – tikroji, o kaip kas panorėjo.
Norint pateikti projektą, ką daryti, padėtį žinoti būtina. Padėtis – tai fonas, kuriame kažkas vyksta, ir reikia ten tikslingai įsiterpti.
O padėtis mūsų yra tokia, kad pirmiausia tenka sakyti apie tai, ko reikia nedaryti. Tačiau apie tai nebuvo užsiminta.
O reikia paprasto dalyko – nenaikinti tautos. Ji naikinama kai kurių įtakingų rankomis, lyg pagal kažkieno komandą.
Tyčiojamasi iš visko, kas tautiška, o ir pateikiamas tautiškumas taip, kad lengva būtų tyčiotis – primityviai. Iš karto dvi kryptys.

Tūpčiojimas vietoje

Galima neabejoti, kad Maskva dės visas pastangas, norėdama sutrukdyti Lietuvai būti pakviestai į NATO Prahos viršūnių susitikimą. Iki lapkričio dar daug laiko, todėl Kremlius turi įvairių svertų tam pasiekti. Visų pirma Vakarų sostinėse jau beveik atvirai kalbama, kad Rusija pirmiausia spaus Jungtines Valstijas, prisidengdama kova su tarptautiniu terorizmu. Spėjama, jog atėjus laikui, Kremlius atvirai iškels JAV prezidentui Džordžui Bušui savotišką ultimatumą: Rusija rems ir toliau JAV kovą su terorizmu, bet tik su sąlyga, kad Lietuva ir kitos Baltijos šalys nebus pakviestos į NATO. Koją gali pakišti ne tik Maskva, bet ir dabartiniai Lietuvos politikai, iš esmės visiškai nieko nedarantys, kad būtų atsiplėšta nuo Rusijos. Tai ypač susiję su Lietuvos energetika. Juk tai irgi labai svarbu, nors visuomenei teigiama, jog svarbiausias dalykas yra tik kariniai klausimai.