Etnokultūrinė bendruomeniškumo prigimtis
Tauta reiškia istoriškai susiformavusią,
natūralią žmonių bendruomeninio sugyvenimo, kultūros kūrimo ir
jos vartojimo formą, tiksliau autentiškumu išsiskiriančią
tų formų visumą. Tai aksioma, apie kurią tarsi ir nebūtų reikalo
atskirai kalbėti. Vis dėlto silpstant natūraliam, dvasine kultūra
pagrįstam bendruomeniniam sugyvenimui, pasirodo, ši problema įgauna
naujų, aktualizuojančių spalvų. Bendruomeniškumą galėtume suprasti
dar ir kaip žmonių gyvensenos, elgsenos būdą, kaip natūralias,
vidines žmogaus galias ir savybes. Bendruomeniškumas mums svarbus
kaip priemonė, galinti užkirsti kelią dezintegracijai, susiskaldymui,
fragmentacijai ir susvetimėjimui reiškiniams, kurie savaime
plūsta įvairiais kanalais ir formomis. Argi nematome, kad kaimynas
nebesutaria su kaimynu, kad tėvas nebesusikalba su vaiku, žmona
su vyru? Nesusikalba ir mokiniai klasėje, politikas su politiku...
Jeigu gyvenvietėje nunyko bendruomeniškumas, tai pirmiausia pasireikš
nepagarba kitam asmeniui, abejingumas kito nesėkmei, negebėjimas
drauge su kitais užkirsti kelią siautėjančiam chuliganui ar įgrisusiam
vagišiui; pagaliau paprasčiausia nepagarba tvarkai ir švarai.
Jeigu valstybėje nunykęs bendruomeniškumas, eilinis pilietis į
valdžią bus linkęs žiūrėti kaip į savo nedraugą, o ir pati valdžia
(ar valdininkas) bus labiau linkusi klausimus spręsti ne tiek
pagal piliečio interesus, bet pagal savo įgeidžius ar siauragrupinį
supratimą. Jeigu nėra bendros, galinčios visus vienyti kultūros,
bendruomeniškumo, jos dvasinio dorovinio komponento, natūralu,
kad nesusišnekėjimas plinta paskui save formuodamas dar ir civilizacines
negalias.
Aksioma: žmones artinantys simboliai, vertybinės orientacijos,
elgsenos normos gali egzistuoti, jeigu egzistuoja tam tikra juos
maitinanti terpė, pirmiausia bendruomeninis sugyvenimas. Be
jo pati kultūra, ypač tautinė, praranda ją maitinančius šaltinius.
Tautinė kultūra remiasi pirmiausia visiems tautos nariams prieinamų,
priimtinų ir netgi privalomų etnokultūrinių, etnopsichologinių
ir kt. simbolių, elgsenos normų, mitų vartosena.
Nesileisdami į tolesnius samprotavimus apie tautiškumo ir bendruomeniškumo
santykį, pateiksime vieną gana būdingą pavyzdį ir jo sociologinę
interpretaciją. Pavyzdys iš graikų diasporos gyvenimo.
Istorija byloja, kad Juodosios jūros pakrantėse graikai apsigyveno
dar keli šimtmečiai iki Kristaus gimimo. Įkūrę čia keletą miestų-valstybių,
jie ilgainiui užėmė ir apgyvendino gana plačius jūros pakrantės
ruožus (kai kurie vėliau pateko į Rusijos imperijos ir jos tęsėjos
Sovietų Sąjungos sudėtį).
Tarsi visa istorija, prasidėjusi kartu su naujosios eros pradžia
(po Kristaus gimimo), pasisuko prieš graikų kolonistus, kurie
nuo aplinkinių tautų ir genčių skyrėsi specifine etnokultūrine
organizacija. Jie, kaip ir jų bendragenčiai istorinėje tėvynėje,
priėmė Bizantijos krikščionybę, iš esmės pakeitusią dvasinio gyvenimo
sanklodą. Vėliau juos niokojo chazarai, otomanai (turkai). Dar
vėliau kartu su aplinkinėmis teritorijomis juos priglaudė Rusijos
imperija. Jau vėliausios istorijos laikais, valdant bolševikams,
graikų kolonistai, siekdami išsaugoti tautinę kultūrą bei orumą,
išgyveno tikrąjį genocidą. Pokario metais (1949) dalį sovietinių
graikų (Juodosios jūros pakrantėse jų gyventa arti milijono!),
demokratiškiausioji pasaulyje valdžia ištrėmė į Kazachstaną:
siekė pakeisti ne tik to regiono gyventojų demografinę sudėtį,
bet ir palaužti gimtajame krašte likusių graikų etnokultūrinį
bei tautinį užsispyrimą.
Kaip žinome, panašiai elgtasi ne vien su graikais.
Kas šioje dramatiškoje, bet pakankamai trivialioje istorijoje
kelia nuostabą?
Juodosios jūros pakrančių graikai, neturėdami savo valstybės,
išliko! Graikais išliko net ištremtieji! Jie netgi sustiprino
savo tautinę savimonę ir etnokultūrinę organizaciją. Šimtmečių
ir tūkstantmečių negandos, izoliacija nuo istorinės tėvynės jų
nepalaužė, neišblaškė. Antigraikiškos kampanijos stiprino jų susitelkimą
ir tautinį autentiškumą. Tuo tarpu ta pati istorija, ypač vėlyvoji
ir naujausioji, byloja ne apie dešimtis, bet apie šimtus atvejų,
kai toje pačioje Rusijoje rusifikacijos, sovietizacijos, priverstinės
ir savaiminės kosmopolitizacijos katile susimaišė ir išnyko dešimtys
ir šimtai kitų tautų ir tautelių. Žinoma, jos neišnyko be pėdsako
paprasčiausiai papildė rusų tautos gretas, nes be tautybės žmogus
net ir postmoderniajame pasaulyje dar sunkiai įsivaizduojamas.
Kyla natūralus klausimas: kur slypi graikų diasporos, gyvenusios
ir tebegyvenančios Rusijos teritorijoje, gyvybingumas? Kur slypi
jų gebėjimas išsaugoti autentiškumą? Koks yra konkretesnis to
gyvybingumo mechanizmas? Suprantama, išsamesnis atsakymas pareikalautų
išsamesnių studijų. Todėl čia apsiribosime tik kai kuriais teiginiaisaspektais,
grindžiamais sociologine analize bei sociologinės savivokos plėtra.
Pirma. Gyvybingumas aiškinamas senosios Graikijos kultūros
bei socialinės organizacijos palikimu, bendrąja to palikimo dvasia,
maitinusia graikų bendruomenės narių jausenos bei mąstysenos archetipiškumą;
nuo seniausių laikų praktikuoti ir kintančiomis sąlygomis adaptuoti
bendravimo simboliai ir elgsenos stereotipai.
Antra. Esminis senosios Graikijos socialinės organizacijos
imanentinis bruožas yra jos narių gebėjimas savo giminės ir bendruomenės
interesus suvokti kaip labai reikšmingus individualiam išgyvenimui,
išlikimui.
Buvęs sovietinis graikas Anastazas Papanidis, dabar gyvenantis
Atėnuose, 1999 metais papasakojo savo gana gausios giminės istoriją.
1949 metais giminė buvo ištremta iš Abchazijos į Kazachstaną.
Jo šeima pateko į Šiaurės Kazachstaną, kur gyvenimo sąlygos buvo
pakenčiamos. Tuo tarpu tėvo broliai su šeimomis buvo ištremti
į Pietų Kazachstaną pusdykumę, kur jų, kaip ir kitų tautybių
tremtinių, laukė neišvengiama mirtis. Anastazo tėvas, laikydamasis
graikų bendruomenės papročių ir principų, susikvietė visus brolius
su šeimomis ir taip išgelbėjo jų gyvybes. Panašiai elgėsi ir kiti
graikai.
Tas pats A.Papanidis papasakojo ir kitą istoriją.
Vienoje iš arabų šalių, kur itin griežtai laikomasi Korano kanonų,
gyvenantys graikai, susibūrę į bendruomenę oficialiai išsikovojo
teisę gyventi ir viešai linksmintis pagal savo, kur kas laisvesnius,
papročius bei tradicijas. Ir šiuo atveju graikų tautinis bendruomeniškumas
pasitarnavo sprendžiant grynai gyvenimiškas problemas, kurios
savo ruožtu toliau stiprino etnokultūrinį, tautinį susitelkimą.
Trečia. Bizantiškoji, t.y. stačiatikių krikščionybės
atmaina nuo katalikybės skyrėsi ne tik kai kuriais bažnytiniais
kanonais, bet ir ženklesniu adaptacijos prie tautinės savimonės
laipsniu. Ji neturėjo tokio kosmopolitinio centro kaip Roma. Graikams
stačiatikybė padėjo išsaugoti tautinės savimonės, etnokultūrinio
savitumo bruožus. Tą patį ar panašų reiškinį matome ir pas skrupulingai
savo tautiškumą tęsiančius armėnus, gruzinus, rumunus... Rusiją
irgi galime vertinti kaip šalį, kurioje stačiatikybė buvo oficialiai
pajungta ne tik rusų tautiškumui išsaugoti, bet ir kitoms tautoms
ir tautelėms joje sulydyti, t.y. ekspansinėms, imperinėms užmačioms.
Ketvirta. Yra pagrindo tvirtinti, kad paminėti (ir nepaminėti)
graikų tautinės savimonės ir autentiškumo išsaugojimo bei tęstinumo
veiksniai pastebimi (yra akumuliuoti) ne tik jų praktikuojamoje
kultūroje (pasireiškia materializuotu bei idealizuotu pavidalu),
bet ir yra įsirašę į diasporos graiko genetinę (paveldimą) informaciją,
kuri irgi suteikia tam tikrą prigimtinį žmogaus mąstysenos ir
elgsenos kryptingumą. (Kalbama apie reiškinius, kuriuos K.G.Jungas
yra pavadinęs žmogaus pasąmonėje tūnančiais archetipais, laukiančiais
savirealizacijos...)
Apibendrindami šį nedidelį epizodą su graikiškąja diaspora bei
kultūra, galėtume paklausti: kas gali teigti, jog dėl panašių
pastangų žmogus, o ir pasaulis, yra ką nors esmingo pralaimėjęs?
Ar mano pateiktas pavyzdėlis nerodo kur kas didesnio socialinės
organizacijos gyvybingumo, kai ji sustiprinama dar ir tautinio
bendruomeniškumo substratu? Pakankamai akivaizdu, jog pasaulio
integravimasis vis vien vyksta. Ir vyksta su tos ar kitos tautos
civilizuotumu ir su visuotinės civilizacijos evoliucionavimu.
Taip pat akivaizdu, jog modernieji ir postmodernieji integracijos
saitai bei kanalai formuojasi, skleidžiasi ir įsitvirtina nepriklausomai
nuo tautos etnocentrizmo ar etnokultūrinio užsisklendimo (tik
tam tikram istoriniam laikui, tarpsniui palikdami užsispyrėlę
tautą civilizacijos nuošalėje). Ir kad būtent toksai saitų bei
kanalų kosmopolitinis savarankiškumas iš esmės lemia civilizacijos
likimą.
Šiuo atveju paminėtinas žydų tautos pavyzdys.
Ko gero, labiausiai pasitarnavę pasaulio integracijai ir civilizacijos
evoliucionavimui, žydai pasilieka kaip viena iš labiausiai
savyje integruotų ir etnokultūrinį tęstinumą praktikuojančių tautų.
(Tiesa, šis socialinės organizacijos bruožas neišvaduoja
jų nuo nebylaus siekio matyti pasaulį be tautinių, savąjį savitumą
tausojančių ir tęsiančių aptvarų.) Jeigu anksčiau ši tauta didžiausią
integracinį įdirbį pademonstravo per krikščionybės atsiradimą,
tai šiuolaikiniame pasaulyje šis indėlis reiškiasi per tarptautinį
pobūdį įgijusią finansų bei ekonomikos sistemą, per mokslą, meną
ir informatiką. Tačiau tokią pasaulį civilizuojančią misiją žydų
tauta didžiąja dalimi ir gali atlikti būtent dėka išsaugoto ir
akivaizdaus, ir latentiško (užslėpto, pasąmonėje tūnančio) bendruomeniškumo.
Netgi dėka grynai specifinio žydų gyvensenos bei mąstysenos būdo,
jų pačių vadinamo chasidizmu.
Skaitytojas, manau, ir pats susigaudė šie samprotavimai pateikti
ne šiaip sau. Jie provokuoja mūsų savivoką, mūsų mąstymą: kas
mes esame, kodėl tokiais tapome ir kokiais galime tapti.
Prof. Romualdas Grigas
© 2002 "XXI amžius"
|
Ir žydai, ir graikai tiek diasporoje, tiek
savame krašte išlaiko savo tradicijas ir papročius. Nuotraukose:
(kairėje) Vilniuje pernai pavasarį švęstoje Purimo šventėje buvo
skaitomas Esteros laiškas nuostabi dviejų tūkstantmečių senumo
istorija apie žydų išlaisvinimą; (dešinėje) Atėnuose, prieš Graikijos
parlamentą, papuošta kalėdinė eglutė su šimtu tūkstančių lempučių
švietė fejerverkų fone
|