"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį    Nr. 3 (3)

PRIEDAI






Globalizacija be priedangos

Esama įvairių globalizacijos apraiškų. Vyrauja nuomonė, kad globalizmas trokšta valdžios, siekia viską kontroliuoti, nes per finansus ir prekybą valstybės neva susijusios tarsi globalus vienetas. Jame būtų neišvengiama totalitarinė sistema, tolygi sugriuvusiai sovietinei, tik pasauliniu mastu, teigia katalikų filosofas, Vatikano istorikas jėzuitas Malachio Martino. Anot jo, net ir kilniausia, kviečianti nusiginkluoti pasaulinė valdžia turėtų tapti pasauline tironija, ginkluota atominiais ir biologiniais ginklais, prievarta „taikai palaikyti“ ir žmoniją kontroliuoti.
Lietuviams, išėjusiems į atvirą pasaulį ir skubantiems jame pritapti, integruotis, kyla daugybė klausimų. Ar pasirinkome optimalų modernėjimo ir integravimosi variantą? Ar išties mums rūpi turėti „savąjį veidą“, išsaugoti autentiškumą, ugdyti tautinę savimonę ir nacionalinį orumą? Kokiais keliais eidami visa galime padaryti? Ir kiek tai gali lemti mūsų, kaip tautos ir kaip valstybės, likimą? Pagaliau, kas šiandien darosi su žmogumi, jo dorinėmis nuostatomis, su jo dvasiniu pasauliu? Ar pragmatizmo ir individualizmo vyksmo jis nenusviedžiamas į susvetimėjimo ir egocentrizmo kloaką?
Šie klausimai jaudino susirinkusius į konferenciją „Globalizacija: lietuvių tauta šiandien ir rytoj“, vykusią Kaune 2001 gruodžio 15-ąją.

Planuojamas „neišvengiamas“ globalizmas

Žmonijos istorijoje būta didžiulių, pagal tuometinę sampratą, pasaulinių imperijų. Išnyko Babilono, Persijos, Makedonijos, mongolų, ispanų, britų, rusų, Romos, nacių ir sovietų imperijos. Vilius Bražėnas, nagrinėdamas komunizmo, nacizmo ir globalizmo kilmę ir esmę, nurodo, kad tarp carinės Rusijos intelektualų, inteligentų, studentų ir net aristokratų būta „salonbolševikų“ – prie arbatos stiklinės ar degtinės taurelės filosofuojančių apie socialistinę, komunistinę pažangą ir gerovę, ieškančių „teisybės“, „lygybės“ ir „taikos“. Tuo metu leninai, trockiai ir kiti sąmokslininkai konkrečiai planavo ne tik „pažangią sistemą“, bet ir būdus jai įgyvendinti.
Panašiai yra ir dabar – gausu „salonglobalistų“, svajojančių apie „naują pasaulio santvarką“ kaip apie pasaulinę lygybę ir taiką, atsirasiančią, kai ims vadovauti „vieno pasaulio“ (vienvaldė) vyriausybė. Pasak V.Bražėno, tie „salonglobalistai“ nežino, kad už jų nugarų yra konkrečiai planuojamas pasaulinės oligarchijos valdomas „vienas pasaulis“. Jame neišvengiama totalitarinė sistema, tolygi sugriuvusiai sovietinei utopijai. Tik jau pasauliniu mastu.
Ir dabar propagandininkai nesnaudžia – iš Vakarų sklinda nesustabdomas ir neišvengiamas globalizmas, atseit, pamirškite apsisprendimą, savivaldą, pagrindines žmonių ir tautų teises. Globalistai, prariję „vieno pasaulio“ utopijos kabliuką, mano, kad žmogui nereikia laikytis savo šeimos, genties, tautos ir kurti etninės kultūros, stiprinti tautinės valstybės savivaldos.
Globalinės „vienos pasaulio vyriausybės“ idėjos atsirado Europoje. Dabar JAV politikos manipuliatoriai globalizmą propaguoja ir per Tarptautinį valiutos fondą, ir per Pasaulio banką. Tarptautinė Vakarų politika tuoj po Pirmojo pasaulinio karo „suklijavo“ Tautų Lygą, po Antrojo – JAV globalistai įsteigė JTO, NATO ir SEATO, o pagal Maršalo planą buvo nutarta sukurti Europos Sąjungą, tinkančią naujajai pasaulio santvarkai, konferencijoje kalbėjo V.Bražėnas.

Tironijos portretas skaičiais

„Globalizmas, žadamas pasaulinės žmonių gerovės ir tautų lygybės principu, visuomenei yra bene patraukliausia globalinė visuotinės taikos vizija“, – pastebi V.Bražėnas pranešime „Globalizacija be priedangos“. Iš tiesų, nors buvo įkurta Tautų Lyga, JTO, bet nė dienai karai pasaulyje nenutilo. Statistika rodo, kad praėjusiame amžiuje – nuo 1917 metų, nepriklausomai nuo karinių ir kitokių konfliktų, pasaulio vyriausybės išžudė daugmaž 119,4 milijono žmonių. Iš jų 95 milijonus nužudė marksistai, o per tarpvalstybinius ir pilietinius karus kaudamiesi frontuose žuvo 35 milijonai. Pasak Havajų universiteto profesoriaus R.J.Ramelio, sovietų nužudytųjų skaičius yra beveik dvigubai didesnis negu žuvusiųjų visuose XX amžiaus karuose (35 mln. 654 tūkst.) – tarpvalstybiniuose, pilietiniuose, partizaniniuose, rezistenciniuose. Kinijoje Mao Dzedungo valdžia sunaikino 45 milijonus žmonių.
Deja, dėl šių žudynių pasaulio visuomenė neparodė reikiamo pasipiktinimo. Visas dėmesys – pasauliniams karams, kurie nusinešė kur kas mažiau gyvybių. Žinome genocidą, kurį vykdė sovietinės vyriausybės, nevaržomos nei laisvų rinkimų, nei laisvos spaudos. Sovietų Sąjunga, po nerinktos valdžios padu pamynusi per 100 tautų, iš tiesų buvo „vieno pasaulio“ prototipas. Todėl aišku, ko galima tikėtis iš globalistų, jeigu jiems pavyktų sukurti pasaulinę valdžią. Popiežius Jonas Paulius II mano, kad net „didžiausia Dievo bausmė būtų balzamas“ palyginti su tuo, kas ištiktų žmoniją, jei Rytų ar Vakarų materialistai gautų pasaulinę valdžią.

Kaip siekti Lietuvos nacionalinio saugumo?

Globalizacija yra neišvengiamas XXI amžiaus tėkmės procesas. Kiekvienas turime suprasti jo negatyviąją ir pozityviąją pusę, kad neišnyktume kaip tauta, teigė Rimantas Dagys. Akcentuodamas Lietuvos narystę Europos Sąjungoje ir NATO, jis ragino lietuvius geriau susivokti savyje ir forume aiškino psichologinius momentus. Pasak R.Dagio, lietuvius kausto permainų baimė ir nevykėlių kompleksas, bet ateityje atsiras žmonių pasitikėjimas savimi, Vyriausybė ir Seimas taps populiaresni, sustiprės nacionalinis interesas, savisaugos instinktas. Vyriausybė supras, kad reikia remti kultūrą ir švietimą, besigrupuojančiose politinėse partijose dominuos realūs interesai.
Pranešime „Lietuvos nacionalinis saugumas ir globalizacija“ doc. dr. Liliana Astra nurodė, jog Lietuvos valstybės ateitis – su daugybe naujų galimybių stiprėti kaip tautai, bet žvelgiant geopolitiškai – nėra taip paprasta, nes pasaulis tampa vis labiau integruotas, priklausomas nuo įvairių technologijų, keičiasi ir nacionalinės valstybių funkcijos. Ji pateikė kelis Lietuvos scenarijus, numatomus artimiausiai ateičiai. Pirmiausia – Lietuvos stojimą į Europos Sąjungą ir NATO, kad sustiprėtų nacionalinis saugumas.
V.Bražėno nuomone, „Lietuvai reikia stengtis kuo ilgiau išlikti kandidate į ES ir NATO“. Stebėdamas Vakarų geopolitinį lošimą, jis įsitikino, kad Lietuvai būtina turėti kuo daugiau laiko pačiai sutvirtėti, kad niekam netaptų pavaldi bet kuriuo atveju, nepriklausomai nuo ES ir NATO narystės. Prelegentas mano, jog prieš antitautinius globalistus bei kultūrinio marksizmo iš Vakarų ir Rytų vadeivas geriausia barikada yra tautinė ir pilietinė dorovė. To turėtų siekti lietuvis vienoje ir kitoje vandenyno pusėje.

Su platesne įžvalga ir didesne atsakomybe

Civilizacijos istorijoje visuomet svarbų vaidmenį vaidino kultūrinės tradicijos įskiepyti etiniai principai, pareigos jausmas, darbštumas bei kiti žmogiškieji veiksniai. Įstojus Lietuvai į Europos Sąjungą, sukils nacionalumo jausmas, kad būtų pasiekta ekonominė gerovė, – teigia prof. Alfonsas Vaišvila. Todėl svarbu žinoti, kiek ši erdvė yra stabili ir saugi, sakė jis ir retoriškai klausė: „Ar žinome, kur eina Vakarai? Forma aiški, o turinys?“ Tenka pasakyti, kad sociologinis mąstymas ir žinojimas – tai pirmiausia realybės diagnozavimas, kritinis jos įvertinimas, žiūrėjimas į mūsų gyvenimą „pro rakto skylut꓅ Tad ir pastanga, kai į dabartį, juolab į ateitį, žvelgiame ne paviršutiniškai, ne pasidavę kokių nors jėgų spaudimui ar kasdienybės rutinai, bet remdamiesi platesne įžvalga ir didesne atsakomybe. Kiekvienas mums rūpimas nūdienos faktas, reiškinys ar procesas turėtų būti suvokiamas ir vertinamas kur kas platesniu kontekstu, priminė prof. Romualdas Grigas.
Bene būdingiausias, išskirtinis nūdienos pasaulio bruožas – pragmatizmas, nenumaldomai spartinantis socialinės realybės kitimą, lemiantis jos struktūrų nepastovumą ir globalųjį suartėjimą. Pragmatizmo ekspansijos diktuojamą pokyčių spartėjimą, globalizmą ženklina daugybė kitų požymių ir antrinių priežasčių, kurios toliau provokuoja to paties pragmatizmo ekspansiją. Ypač išsiskiria universaliomis tampančios įvairiausios technologijos bei augantis vartojimas, komunikacijos ir informacija. Ir pats žmogus, atitrūkęs nuo jį įpareigojančios tradicijos ir gamtos, su esmingai pasikeitusia vertybių sistema ir net pasąmone. Regime, kaip sparčiai kinta mus supantis pasaulis, mainosi jo dvasia.
Arvydas Juozaitis pranešime „Ar esame paskutinioji lietuvių karta?“ teigė, jog XX amžiuje lietuvių tautą jungė Stasio Šalkauskio trys pamatiniai stulpai: krikščionybė, tautiškumas ir demokratiškumas. Pasak filosofo, šiandien beliko tik vienas junginys – demokratiškumas. Tačiau tautą vienijančias šaknis jis įžvelgia dar prieš St.Šalkauskį, pagonybėje. Tada dainos, liaudies šokiai, raudos buvo susikalbėjimo ženklas, dialogo forma. Anot A.Juozaičio, svarbiausia šiandien – kalbėjimasis su savimi, su Vakarais, kaip dialogo galimybė.
Kai atsirado kompiuteris, išplėtota interneto sistema, informacija pasidarė lengvai prieinama, tačiau kūryba tapo fragmentiškesnė, stiprėja standartizacijos ir niveliacijos tendencijos, apgailestavo prof. Vytautas Kubilius.
Jeigu moksle dingsta tautinės autentikos elementai – dramos nėra. Tačiau jei taip atsitinka mene, tai rodo itin rimtą pavojų tautai išnykti jau vien dėl tos priežasties, kad menas kur kas labiau nei mokslas formuoja ir palaiko tautinę savimonę ir autentiką. Maža tauta pasauliui gali būti įdomi ir save teigti ne politika ar ekonomika, bet kultūra, sakė prof. R.Grigas. Ne pragmatikai, bet idealistai menininkai akumuliuoja, saugo ir perduoda kitoms kartoms „tautos idėją“. Tauta ir kultūra, pagrindinė jos dedamoji dalis – menas, yra labiau suaugę negu tauta ir ekonomika. Kita vertus, kiekvienos tautos gyvenimas taip glaudžiai susijęs su kitų tautų gyvenimu, jog neįmanoma sukurti savo kultūros, kuri nepriklausytų nuo bendrosios žmonijos kultūros. Anot filosofo J.Girniaus, kultūra niekada nėra baigta. „Kurdama kultūrą tauta kuria save. Per kultūrą atsiranda tauta kaip unikali, niekur nepakartojama žmonių bendruomenė“.

Pasirinkimas

Globalistai siekia, kad tautas ir valstybes valdytų viso pasaulio centrinė vyriausybė (demokratiškai nerinkta). Tada jau globalizmas būtų priverstinis kosmopolitizmas, ir kiekvienas be jokių išlygų taptume kosmopolitais. Taip konferencijoje aiškino V.Bražėnas. Pasak prof. R.Grigo, vienas iš pagrindinių nūdienos pasaulio bruožų – supranacionalumas (virštautiškumas). Šis bruožas – objektyvus reiškinys, imanentinė socialinės evoliucijos savybė, persmelkianti visų tautų ir kultūrų, žengiančių modernizacijos keliu, gyvenimą. Civilizacija ir kultūra gali būti prasmingos tik savo įvairove, invariantiškumu, kurios gimdo civilizacinę įtampą, o civilizacijai užtikrina dar ir didesnį gyvybingumą. Prof. R.Grigas, žvelgdamas į lietuvių tautą, jos socioetnogenezę, pripažįsta, jog ji jau ištisas šimtmetis gyvena tarsi padidinto seismiškumo zonoje. Tautos socialinė organizacija, jos struktūros, valstybinę raišką įtvirtinančios institucijos nuolat keičiamos, griaunamos viena paskui kitą sekusių ir tebesekančių drebėjimų. Neįsitvirtinusios, naujos jau griaunamos naujausių, o į pastarąsias visada pretenduoja dar naujesnės. Ir po nepriklausomybės atkūrimo valstybė tebėra kelių transformacinių jėgų sandūroje, yra jų veikiama. Apibendrintai tas jėgas profesorius įvardija taip: posovietinis palikimas, įsišaknijęs jo bruožus atspindintis mentalitetas, persiduodantis ir naujosioms, jau posovietinėms, struktūroms; lokalaus natūralumo bruožų stokojantis reformizmas; valdžios diktato sukeltos savireguliacijos slopinimas; atviro demokratinio pasaulio alsavimas ir jo diferencijuotas poveikis; supermodernios civilizacijos grimasų veržimasis; greitėjantys pokyčių tempai ir tarptautinė integracija, paspartintai skleidžianti supranacionalines struktūras ir dvasią, toliau nuvertinanti išlikusį etnokultūrinį tautos autentiškumą. Žvelgdamas į nūdienos integracinius procesus, ypač į lietuvių tautos istorinę perspektyvą, prof. R.Grigas pastebi, kad interesų grupių tarpusavio rungtynės negęsta, mąstančioji inteligentija segmentuojasi, dvasines, egzistencines vertybes išstumia grynai pragmatinės, įsitvirtina socialinės jungties bei atsipalaidavimo surogatai: alkoholis, narkotikai, hedonistinio pobūdžio renginiai, laikini sandoriai, fragmentiški, kaleidoskopiškai kintantys ryšiai ir kt. Anot prof. R.Grigo, tam tikros kultūros normatyvumo siekis turi būti jaučiamas ir skatinamas visur: pradedant šeima ir baigiant savivaldybėmis, nuo bendrojo lavinimo mokyklos ir aukštojo mokslo studijų. Blogiausia su žiniasklaida, kuri visad nori likti neįsipareigojančios laisvės pozicijoje, sakė prof. R.Grigas. Pasak V.Bražėno, „jaunoji karta turi apsispręsti, ar nori idealų padangėse arais skraidyti, ar materializmo dumblynuose varlėmis straksėti. Mūsų vyresnioji karta turi pasirinkimą, kaip gyventi likusius metus: ar sutrūnyti nuo neveiklos, ar sudegti nuo darbų gimtajai žemei ir žmonijai“.

Angelė Buškevičienė

© 2002 "XXI amžius"

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija