Horizontai

Konferencijos ydos

Gruodžio 15 dieną, Kauno savivaldybės salėje vykusioje konferencijoje „Globalizacija: lietuvių tauta šiandien ir rytoj“, buvo kalbama aktualiu klausimu – apie nykstantį tautiškumą. Ir nors buvo tikėtasi, kad bus svarstoma, ką daryti, kad tautiškumas nenyktų, tačiau to nebuvo.
Lyg ir buvo žadama (kažkur šio rašinio autorė nugirdo), kad laukiami tik veikimo projektai, o ne aptariama padėtis, kuri ir be sakymo visiems žinoma. Padėtis buvo nusakinėjama. Nusakinėjama ne ta – tikroji, o kaip kas panorėjo.
Norint pateikti projektą, ką daryti, padėtį žinoti būtina. Padėtis – tai fonas, kuriame kažkas vyksta, ir reikia ten tikslingai įsiterpti.
O padėtis mūsų yra tokia, kad pirmiausia tenka sakyti apie tai, ko reikia nedaryti. Tačiau apie tai nebuvo užsiminta.
O reikia paprasto dalyko – nenaikinti tautos. Ji naikinama kai kurių įtakingų rankomis, lyg pagal kažkieno komandą.
Tyčiojamasi iš visko, kas tautiška, o ir pateikiamas tautiškumas taip, kad lengva būtų tyčiotis – primityviai. Iš karto dvi kryptys.
O kur tautiškumas pakenčiamas, ten įnirtingai neigiamas (niekinamas) valstybingumas, ypač šiandienos. Šis veiksmas žėrėjo ir šioje konferencijoje – vyko tautiškumo ir valstybingumo (čia sakyta – pilietiškumo) supriešinimas.
Tautos, valstybės naikinimas – irgi yra politiniai veiksmai. Konferencija apsimetė to nepastebinti, dargi atsiribojanti nuo politikos, sakė, nieko bendro su politinėmis partijomis neturinti. Tai irgi tikrovės neigimas.
O tikrovėje politiniai veiksmai yra. Milžiniškos pastangos, kad kuo dažniau rinkimus laimėtų kuo blogesni žmonės. Po to vyksta sukučio principas: laimėję blogieji elgiasi blogai, ir tada yra, ką rodyti. Kad kartais kada nors nelaimėtų geresni, apie tokius sakoma: ir gerai dirbusieji yra tokie patys. Kai dirbama gerai – blogumai išgalvojami, gerai dirbantys graužiami ir niekinami. Kai dirba blogai – nereikia nei išgalvoti, tik rodyti: štai, viskas blogai, aišku, tikrųjų niekdarių neliečiant. Daroma išvada, kad valstybė bloga, todėl nereikia valstybės.
Ir – tauta be namų. Pamažu nėra tautos.
Štai šitą foną parodžius, konferencija jau būtų prasminga, nes ir siūlytųsi veiksmai – ką vis dėlto daryti.
Kelios rūšys galimų darbų. Labai būtų pageidautina stabdyti tai, kas neturi būti daroma. Aišku, be rezultato, nes daro žymiai galingesnės jėgos – Lietuvoje ir ne Lietuvoje. Tarptautinis psichologinis terorizmas – esti ir tokia jo rūšis, būna ir šalys teroristės. Net ir pasakymas, kad bandėm daryti, tik negalėjom, irgi būtų darbas.
O galėtume bandyti surasti, kas dar užsilikę, na, pavyzdžiui, kokį nors buvusio lietuviškumo tęstinumą, ir juo imti remtis. Jeigu mažai rastume, vien juo remtis nepavyktų. Tada imtumės visa trūkstama užpildyti viskuo geriausiu, ką rastume, iš Vakarų, o jeigu ką gero rastume – ir iš Rytų. Na, ir savyje visa ko gero ieškotume ir griebtume gaivinti godžiai, ką pastebėję ar iš seno užsilikusio, ar dabar beatsirandančio.
Konferencija to nei darė, nei daryti žadėjo. O ir pati pratęsė veiksmus, kurių nereikia daryti. Pakankamai primityviai kalbėjo apie tautiškumą – savo bene pagrindine tema. Vienas iš jaunesnių kalbėjusiųjų Aivaras Stepukonis, tarsi tą primityvumą pastebėjęs, kėlė klausimą, kas tas tautiškumas ir kas yra tas geras ar blogas lietuvis. Aišku, neatsakė, beveik aiškiai teisino savo kosmopolitišką nuostatą. Sakė – ką mes pačiupinėjame, tas ir yra lietuviška. Net ir arabiškas skaitmuo „3“ darosi lietuviškas, kai lietuviai jį naudoja, – toks buvo jo pavyzdys. Žinoma, yra tiesos, bet ne visa tiesa. Reikia šio to turėti savyje, kad paliesti daiktai pasidarytų lietuviški. Na, bet tai buvo bandymas nugalėti primityvumą, tuo ir buvo įdomus.
O štai melą nugalėti nebuvo bandyta. Melą užprogramavo pirminis atsiribojimas nuo tikrovės (fono neparodymas, depolitizavimasis), o po to jau ir kas pasakyta – šiek tiek tiesos, šiek tiek netiesos – viskas ėjo pervien. Pirminis atsiribojimas viską pavertė netiesa.
Nuo tiesos buvo atsiribojama ir tokiu pavidalu: blogis Lietuvoje vyksta, o vykdytojų nėra. Jie neįvardijami. O yra konkrečios partijos, konkretūs asmenys, ir ne visi tą blogį daro. Neįvardijant, dar lyg ir atsiribojant nuo politikos skatinamas nesusivokimas ir programuojamas toliau vyksiantis apsigaudinėjimas.
Galima, aišku, įsivaizduoti ir prastesnį variantą, jeigu būtų kaltinami blogiu tie, kurie jo nedaro. Taip kaltina visa viešoji propaganda. Šiuo požiūriu konferencija yra švelnesnis netiesos sakymo variantas – sakoma nutylėjimu.
Žalinga tendencija buvo antiamerikietiškas nusistatymas. Tačiau mums reikia ne plytas rodyti, bet atidžiai stebėti, ką gero iš ko galime pasiimti. Amerika nėra koks nors vientisas blogis, tačiau konferencijoje vos ne vyravo mintis, kad ji tokia yra. Konferencijoje buvo sakoma: „Mes – ne kokie antiglobalistai, tik kalbame apie globalizmą“, – ir pasidarė aiškiau: antiamerikiečiai. Taip, kaip ir buvo spėliota „XXI amžiaus“ nuomonėse „Sąvokos be prasmės“. Ten buvo sakyta: „Po bereikšme antiglobalizmo sąvoka slepiasi antiamerika.“ Šioje konferencijoje tai nesislėpė. Net ir vienas kalbėtojų pastebėjo: „Visi čia peikiate Ameriką, o aš pagirsiu“. Pagyrė už tai, kad kovoja su monopolijomis.
Antiamerikiečiais būti lengva, nes priprasta per 50 metų. Seniems profesoriams tereikia pasiimti senus užrašus apie blogąjį Amerikos imperializmą, o klausytojams irgi ausies nerėžia, nes pasijunta „kai aš mažas buvau…“ Jaunystę prisiminti malonu.
Konferencijoje dar buvo kalbama ir apie antieuropą, net ir antikomunizmą, kažkaip viename asmenyje susijungusį su antiamerika (antiglobalizmu). Nebijota, kad visi tie „anti-“ tautos nesukurs (neatgaivins), nes tautai atsigaivinti reikia pozityvių veiksmų.
Pozityvumu bendrai nuotaikai oponavo buvęs parlamentaras, „Socialdemokratijos – 2000“ partijos pirmininkas Rimantas Dagys, konstruktyvumu – Liliana Astra. Dalyvavo prof. Vytautas Kubilius, bet šį kartą jo pasisakymas buvo niūrus, ir jam jau galima oponuoti. Apie tarsi neišvengiamai žūstančią lietuvių kultūrą. Jeigu neišvengiamai, nereikėtų liūdėti. Svarbu, kad nebūtų tyčiomis žudoma. O jeigu savaime ir neišvengiama – tegul ateina. Galima dėkoti už pabuvimą, ir dar tokį ilgą laiką ir sunkiomis sąlygomis.
Garbingi žmonės abejotiname renginyje – gerai tai ar blogai? Garbingi kviečiami, kad pritrauktų kuo daugiau gerų žmonių, o pritrauktus jau rengėjai nusivestų, kur jiems reikia. Ar gerai daro garbingi žmonės, kad ateina? Jie mano – mes savo įtaką padarysime. Tačiau ar pasiseka?
Išmintingi žmonės pataria: neik su velniu obuoliauti. Galima būtų paklausyti ir neiti, bet ką daryti, kad angelai nekviečia? O ir mažai tų angelų yra, tad kaip pasiobuoliauti? Tada ir sprendžiama įvairiai, o kurie yra tvirti, visada nusprendžia gerai. Ir eidami, ir neidami.
Dar viena įdomi detalė: skelbimai apie renginį buvo tik padorioje spaudoje – gali būti, kad skelbė tik „XXI amžius“. Pasiskųsta, kad „Kauno diena“ skelbimo nepriėmusi, tik paskutinę dieną buvusi maža žinutė. Įtariam žmogui atrodo – rengėjai to norėjo. Renginys neskirtas „Kauno dienos“ skaitytojams. Tie gali renginį suprasti ne kaip rengėjų panorėta. Tie yra abejingi tautai, nekenčia valstybės, o renginio paveikti gali imti tautiškumu domėtis – tada bus negerai. Renginys skirtas ne pagerinti, bet pagadinti. Todėl sukviečiami santykinai geri, tie, kurie myli tautą ir vertina valstybę, ir nuleidžiami laipteliu žemiau: paraginami galvoti, kad yra blogis valstybė (čia sakė – pilietiškumas), o primityviai pateiktas tautiškumas laikinai jiems džiaugtis paliekamas. Paskelbiami esantys blogi visi, kurie gali padėti kurti savo valstybę, kurioje tik ir gali visaverčiai gyventi tauta.
Būna atvejų, kai kuri nors tauta jokia galybe valstybės turėti negali, ir tada protinga jai ginti vien savo tautiškumą. Lietuvai dar tebėra tas momentas, kai valstybę turėti galima, todėl jos negynimas ir nevertinimas yra ir jos, ir tautos išdavimas. Tokiu momentu tautiškumo be pilietiškumo nėra.

Gražina Trimakaitė