Istorijos ir dabarties sūkury
Rusijos prezidentas V.Putinas, praėjusią
savaitę, antradienį, trumpam užsukęs į Paryžių ir pasikalbėjęs
su Prancūzijos prezidentu Žaku Širaku bei aplenkęs tuo metu Eliziejaus
laukuose organizacijos Reporteriai be sienų aktyvistų užimtą
Aerofloto būstinę (jie protestavo prieš žurnalisto G.Pasko nuteisimą),
prieš pat vidurnaktį atvyko į Varšuvą.
Tai, kad Prancūzijos sostinėje Rusijos vadovas buvo tik keletą
valandų, o Lenkijai skyrė dvi dienas, liudija, kokį didelį dėmesį
Maskva skiria Lietuvos kaimynei. Kadangi vizitas tiesiogiai liečia
ir Lietuvą, jis gali būti įdomus ir mūsų skaitytojui.
Šaltukas turėtų baigtis
Ko gero faktas, jog aštuonerius metus
joks Rusijos vadovas nesirodė Lenkijoje, jau savaime įrodo, jog
Maskva vengė Varšuvos akis į akį. Būtent po 1993 metų, kai čia
apsilankė tuometinis Rusijos prezidentas B.Jelcinas, ir prasidėjo
ilgas dvišalių santykių atšalimo laikotarpis. Jis susijęs su Lenkijos
suartėjimo su Vakarais periodu ir pasiruošimu 1999 m. įstoti į
NATO. Maskva tam atvirai priešinosi. Netgi dažni L.Valensos, o
pastaruoju metu A.Kvašnievskio vizitai į Maskvą neatšildė gana
įtemptų santykių leduko.
Tačiau paradoksas: Lenkijos įstojimas į Aljansą ne tik kad dar
labiau nekomplikavo dviejų šalių santykių, bet netgi sudarė sąlygas
juos normalizuoti. Pavyzdžiui, tai pastebima ekonomikos srityje.
Per 2001 metus prekybos apyvarta tarp Rusijos ir Lenkijos išaugo
20 procentų.
Dar reikia pastebėti, kad pastarasis Rusijos vadovo apsilankymas
Lenkijoje yra pirmas oficialus V.Putino vizitas buvusioje socialistinio
bloko šalyje nuo 2000-ųjų pradžios, kai jis tapo Rusijos prezidentu.
O juk Lenkijos sostinė kažkada buvo NATO analogo Varšuvos sutarties
organizacijos būstinė
Praeitis kaip santykių nuodai
Apžvalgininkai pastebėjo, kad V.Putinas
į A.Kvašnievskį kreipiasi tu. Galbūt toks familiarumas tiktų
bendraamžiams, bet, žinant abiejų šalių istorinę praeitį, daugelį
tai šokiravo.
Tačiau V.Putinas žinojo, ką daro. Jo kagėbistiška praeitis daug
ko išmokė. Pradėdamas derybas su Lenkijos prezidentu, Rusijos
vadovas, maloniai šypsodamasis, perdavė jam dokumentų iš Rusijos
archyvų kopijas, susijusias su žinomu Lenkijos politikos veikėju
generolu Vladislavu Sikorskiu. Būdamas Lenkijos vyriausybės emigracijoje
premjeru, V.Sikorskis Londone pasirašė Lenkijos ir SSRS diplomatinių
santykių atkūrimo susitarimą. Tokiu būdu, nors Lenkijos žemėje
viešpatavo naciai, buvo tarsi nurašytos abiejų šalių santykių
komplikacijos, kilusios po Lenkijos įsiveržimo į sovietų teritoriją
prieš Antrąjį pasaulinį karą.
Tačiau V.Putinas ne viskam turėjo drąsos. Jis pamiršo Katynę.
Už 14 kilometrų nuo Smolensko 1940-ųjų pavasarį SSRS saugumo struktūros
sunaikino daugiau kaip 4000 lenkų karininkų, internuotų 1939 metais
į Sovietų Sąjungą, kai ji ir nacistinė Vokietija pasidalijo Lenkiją.
1943 m. jų sušaudymo vietą rado nacių kareiviai, visiškai priartėję
prie Maskvos.
Lenkai tikėjosi Maskvos atsiprašymo. Tačiau neišgirdo. Tiesa,
1990 metais M.Gorbačiovo viešumo skatinami sovietai galų gale
pripažino, kad NKVD prisidėjo prie lenkų karininkų sušaudymo.
Bet per B.Jelcino ir L.Valensos susitikimą Varšuvoje 1992 m. rugpjūtį
apie tragediją net nebuvo užsiminta. Kaip nebuvo minimas ir tas
istorijos faktas, jog J.Stalinas buvo kaltas, kad nepavyko 1944
metais Armijos Krajovos organizuotas sukilimas prieš nacius. Tuomet
diktatorius nedavė įsakymo kitoje Vyslos pusėje dislokuotiems
Raudonosios armijos pulkams pradėti puolimo, kad padėtų sukilėliams.
Tik vėliau puolimo metu, jau nuslopinus lenkų sukilimą, Varšuvą
teko beveik visiškai sugriauti
Taigi V.Putinas nežengė šio sunkaus, bet reikalingo žingsnio.
Jis buvo laukiamas Lenkijos Seime, tačiau Rusijos vadovas paprašė
pakeisti delegacijos programą ir atsisakė kalbos parlamente.
A.Kvašnievskiui nebeliko nieko kito, kaip tik diplomatiškai pareikšti:
Reikia laiko, kuris gydo žaizdas. Mes nenorime jų aitrinti.
Į klausimą, ką sakyti sovietinių represijų aukoms, dabartiniams
aštuoniasdešimtmečiams ar vyresniems, prezidentas panarino galvą
ir sumurmėjo: Palaukite
Ne veltui lenkai prisimena 1970 metų Vokietijos kanclerio velionio
Vilio Brandto vizitą į Lenkiją, kai jis atsiklaupė, prašydamas
atleidimo už nacių nusikaltimus. Sovietinis šių dienų lenkų svečio
mentalitetas neleidžia nei klauptis, nei atsiprašyti.
Kaliningradas problemų sūkuryje
Tačiau vienas šviesus akcentas šiose
derybose buvo: V.Putinas pareiškė esąs pasiryžęs inicijuoti Rusijos,
Lenkijos, Lietuvos, ES vadovų susitikimą Kaliningrade šios srities
problemoms apsvarstyti.
Jis pasakė, kad Briuselyje supranta srities problemų svarbą, ypač
kai Lietuva ir Lenkija taps ES narėmis, tačiau, pasak prezidento,
praktiškai jos nesprendžiamos. Jis tikino, kad tai gyvybiškai
svarbus klausimas 1,3 milijono srities gyventojų.
Pasiūlymas rimtas, ir Lietuva jį supranta kaip Maskvos norą Kaliningrado
sričiai suteikti tokį statusą, kad šis pokarinis slavų anklavas
pamažu būtų priaugintas iki ES standartų lygio.
Beje, Lenkijos prezidentas A.Kvašnievskis V.Putino vizito išvakarėse
taip pat pasiūlė suteikti Kaliningrado sričiai lyg eksperimentinės
zonos statusą, kad joje būtų rengiamas vakarietiškos ūkio rinkos
modelis, padėsiantis Rusijai kada nors taip integruotis į Europos
ekonominę sistemą.
Kai dėl Lietuvos, tai Vilnius pasirengęs šią problemą spręsti
tiek trišalėse (Rusija, Lenkija, Lietuva) derybose, tiek ES kontekste.
Tačiau Maskvoje pasigirsta ir tokią iniciatyvą žlugdančių balsų.
Antai kai kurie politikai Dūmoje mano, kad sutartis su Lietuva
dėl sienos Rusijos parlamente nebus ratifikuota tol, kol Maskva
neturės garantijų dėl Kaliningrado srities ateities. Anksčiau
šią problemą Maskva pririšo prie konservatorių priimto įstatymo
dėl žalos atlyginimo už represinius laikus, o dabar suranda kitą
būdą kaip įšaldyti normalius Lietuvos ir Rusijos santykius.
Santykiuose smulkmenų nėra
Apie čečėnus smagiai nusiteikęs vizitatorius
nė girdėti nenorėjo. Lenkų policija Poznanėje pasistengė, kad
apie 30 protesto aktyvistų, surengusių akciją prie Tarptautinės
mugės šiame mieste, būtų išvaikyti per pusę minutės.
Beje, ir Paryžiuje V.Putinas užbėgo už akių Ž.Širakui, derybų
pradžioje pareiškęs, kad čečėnų kovotojai yra tie patys teroristai
talibai. Prancūzijos vadovas pažymėjo, kad čečėnų karių negalima
prilyginti teroristams.
Maskvą erzina ir Čečėnijos informacinių centrų Lenkijoje veikla.
Toks centras, kaip žinome, yra ir Vilniuje. Gal todėl per Lietuvos
užsienio reikalų ministro A.Valionio vizitą Maskvoje buvo pateiktas
klausimas, ar iš tikrųjų Lietuvoje rengiami ir treniruojami čečėnų
smogikai
Tai, kad V.Putinas į Lenkiją atvyko be savo žmonos Liudmilos,
tėra smulkmena, nors ir ji be žurnalistų dėmesio neliko.
Didžiojoje politikoje, ypač kai ji daroma tarp tokių Europos
valstybių kaip Rusija ir Lenkija, smulkmenų nėra. Istorija ir
dabartis, kurios valstybių santykiuose susipina į vieną kamuolį
(jo centre yra ir Lietuva), tampa viskas svarbu, viskas jautru
ir gyva.
Česlovas Iškauskas
© 2002 "XXI amžius"