Tūpčiojimas vietoje
Galima neabejoti, kad Maskva dės
visas pastangas, norėdama sutrukdyti Lietuvai būti pakviestai
į NATO Prahos viršūnių susitikimą. Iki lapkričio dar daug laiko,
todėl Kremlius turi įvairių svertų tam pasiekti. Visų pirma Vakarų
sostinėse jau beveik atvirai kalbama, kad Rusija pirmiausia spaus
Jungtines Valstijas, prisidengdama kova su tarptautiniu terorizmu.
Spėjama, jog atėjus laikui, Kremlius atvirai iškels JAV prezidentui
Džordžui Bušui savotišką ultimatumą: Rusija rems ir toliau JAV
kovą su terorizmu, bet tik su sąlyga, kad Lietuva ir kitos Baltijos
šalys nebus pakviestos į NATO. Koją gali pakišti ne tik Maskva,
bet ir dabartiniai Lietuvos politikai, iš esmės visiškai nieko
nedarantys, kad būtų atsiplėšta nuo Rusijos. Tai ypač susiję su
Lietuvos energetika. Juk tai irgi labai svarbu, nors visuomenei
teigiama, jog svarbiausias dalykas yra tik kariniai klausimai.
Sunkoka, pavyzdžiui, suprasti Prezidento susirūpinimą dėl Vilniaus
šilumos tinklų nuomos Prancūzijos bendrovei Dalkia. V.Adamkus
siūlė Vyriausybei apsvarstyti šį klausimą savo posėdyje. O kaip
tada su Savivaldos įstatymu? Ir kodėl valstybės vadovas kaip ir
vadinamieji socialdemokratai užsipuldinėja tik Vakarų kompanijas
ir visiškai nenori matyti, kas darosi su Lietuvos dujomis ar
Lietuvos energija?
Nesinori sutikti su Seimo NATO reikalų komisijos pirmininku Vaclavu
Stankievičiumi, teigusiu, kad nereikėtų kreipti dėmesio į buvusio
Rusijos premjero ir GRU viršininko J.Primakovo neigiamą nuomonę
dėl Lietuvos stojimo į NATO. Pasak V.Stankievičiaus, J.Primakovas
yra senos kartos, seno mąstymo žmogus, neturintis dabar įtakos
Rusijos politikai, todėl į jo kalbas neverta kreipti dėmesio.
Kodėl mūsų NATO reikalų komisijos pirmininkas sako, kad J.Primakovas
neturi įtakos Kremliuje? Turi, ir nemažą! Teigimas, jog tai buvo
absoliučiai privatus vizitas, - irgi tik savęs raminimas. Kodėl
tas privatus asmuo buvo taip karališkai priimtas? Tiesa, V.Stankievičius
sakė manąs, jog Prezidentas privalėtų paaiškinti, ko jis siekė,
surengdamas pietus privačiam asmeniui. Žiniasklaidoje taip pat
pasirodė pranešimų, kad ir Premjeras nuolat artimai bendrauja
su Rusijos ambasadoriumi, esą asmeniškai pakvietusį į svečius
J.Primakovą, o viename priėmime užsienio ambasadoje bendravo išskirtinai
tik su Rusijos ambasadoriumi. Kai kurie politikos apžvalgininkai
atkreipia dėmesį į tai, kad neoficialaus vizito statusas leidžia
vizitatoriui atlikti bent kelis uždavinius. Pirmiausia, žinoma,
pačiam įsitikinti, kokia padėtis dabar yra Lietuvoje, kokios nuotaikos
viešpatauja valdžios kabinetuose. Matyt, įsitikinta, jog nuotaikos
itin palankios Maskvai. Tą rodo ir visų pretendentų į Lietuvos
prezidentus išsisukinėjimai. Tenka sutikti su buvusiu premjeru
Rolandu Paksu, teigusiu, kad daugelis jau dabar pasiskelbusių
ar dar tik pasiskelbsiantys kandidatai į sostinės Daukanto gatvės
rūmus jau dirba šia kryptimi, visiškai pamiršdami valstybės reikalus,
tuo labiau integraciją į euroatlantines struktūras.
Kremliaus politikas turėjo likti visiškai patenkintas politiniais
procesais, vykstančiais Lietuvoje. Pirmiausia dešiniosios opozicijos
susiskaldymu, Liberalų sąjungos griūtimi, prie kurios ją privedė
garsusis perbėgėlis, tapęs partijos vadu. Rusijai labai patogu,
jog vadinamieji Seimo agrarininkai faktiškai sabotuoja Lietuvos
stojimą į ES. Tuo labiau kad pats Premjeras kategoriškai atsisakė
aiškinti savo partiečiams stojimo į ES ir NATO būtinumą. O tai,
kad didesnioji vadinamųjų socialdemokratų dalis daugiau žvalgėsi
į Maskvą ir Minską nei į Briuselį, visiems žinomas faktas. Žinoma,
kaip neseniai buvo rašyta Maskvos laikraštyje Moskovskije novosti,
niekas iš senųjų ir naujųjų komunistų, atsidūrusių valdžioje,
buvusiuose imperijos pakraščiuose jokiu gyvu neišsižadės neribotos
valdžios ir nenorės vėl patekti tiesioginėn Maskvos priklausomybėn.
Kitas dalykas atiduoti Lietuvos strateginius objektus Rusijai.
Už tai ir vietiniams, galima tikėtis, nemažai nubyrės.
Petras Katinas
"XXI amžiaus" apžvalgininkas
© 2002 "XXI amžius"