Po Kopenhagos problemų nesumažės

Europos laikraščiai, komentuodami dešimties naujų narių pakvietimą į svarbiausią senojo žemyno politinę ir ekonominę organizaciją primena, jog ES viršūnių susitikimas Kopenhagoje dar kartą akivaizdžiai pademonstravo, kas gi yra tikrieji ES šeimininkai. Tai Vokietija ir Prancūzija. Šių šalių vadovai G.Šrioderis ir Ž.Širakas demonstratyviai nekreipė dėmesio į Didžiosios Britanijos premjerą Tonį Bleirą, bandžiusį pagreitinti Turkijos priėmimą į Europos Sąjungą. Kaip ir į panašų Vašingtono raginimą.
Kopenhagoje buvo nuspręsta, kad Turkijos klausimas geriausiu atveju bus svarstomas tik 2004 metų pabaigoje. Tokį sprendimą Turkija sutiko labai nepalankiai, kaltino ES vadovus diskriminacija. Tačiau turkams neliko nieko kito, kaip palaukti 2004 metų, tuo labiau kad iš pradžių buvo prognozuojama, jog derybos su šia šalimi galėtų prasidėti tik 2007 ar net 2013 metais. JAV ir Didžiosios Britanijos siekis, kad Turkija kuo greičiau taptų ES nare, visiškai suprantamas. Ypač galimo Irako puolimo atveju. Juk šiame regione Turkija yra svarbiausia JAV sąjungininkė. Ir dar nežinia, kaip elgsis naujoji Turkijos vyriausybė, nusivylusi Kopenhagos susitikimo nutarimu. Aišku, ES susidūrė su gana rimta problema. Nors oficialiai vadinama pasaulietine valstybe, Turkija yra musulmoniška šalis ir būtų pirmoji tokia Europos bendrijoje. Tačiau Turkijos klausimas, be abejo, netrukus iškils, ypač pakvietus į ES Kiprą. Tiksliau, šios šalies graikiškąją pietinę dalį. Vargu ar Turkija sutiks iki 2004 metų radikaliai spręsti salos padalijimo problemą. Tad Turkijos pakvietimo deryboms su ES atidėjimas nuo šiol bus susijęs ir su pakviesto į ES Kipro problema.
Be Turkijos, ES svarbu intensyvus Rusijos skverbimasis į Vidurio ir Rytų Europą, įskaitant ir į naujas NATO nares. Maskva naudojasi sustiprėjusiu kai kurių ES šalių vadovų antiamerikietiškumu. Dabar jau aišku, kad Rusija savo ekonominę intervenciją į Vidurio ir Rytų Europą pradėjo 2000-2001 metais, ir jai tai pavyko. Ypač aktyviai Rusija įsitvirtina energetikos sektoriuje. Jau dabar kompanijos “Lukoil“, „Gazprom“ ir „Jukos“ sparčiai įsigyja svarbiausias Vidurio ir Rytų Europos naftos perdirbimo gamyklas, naftos tiekimo terminalus ir degalinių tinklus. Svarbiausios minėtų Rusijos kompanijų skverbimosi kryptys yra Pietryčių Europa – Bulgarija, Rumunija, Kroatija, Serbija,taip pat Baltijos valstybės, ypač Lietuva, ir Lenkija.
Todėl reikia gana rimtai žiūrėti į kai kurių politologų įspėjimus, kad NATO ir ES plėtra negarantuos naujųjų narių suartėjimo su Vakarais. Teigiama, kad geopolitinė įtaka iš esmės jau pasidalyta tarp JAV ir Rusijos. Gal ir nebebus daugiau jokių miunchenų ir jaltų, kaip ne kartą pareiškė JAV prezidentas Dž.Bušas, tačiau galima apsieiti ir be teritorinių padalijimų. Rusija, suprasdama, kad netenka politinės įtakos, ypač naujai pakviestose į NATO šalyse, kuri pereina į JAV rankas, siekia atsigriebti dominuodama ekonominiame sektoriuje. Jau ir taip valstybinis koncernas „Gazprom“ įgijo monopolinę dujų tiekimo kontrolę Vidurio ir Rytų Europos šalims. Naivu būtų manyti,kad vykdydama ekonominę ekspansiją Rusija siekia tik ekonominių tikslų. Taip Rusijos istorijoje niekada nėra buvę ir vargu ar bus ateityje. Maskva stengiasi, kaip ir anksčiau, įsiskverbti į visus pasaulio kampelius, kurti sau palankius režimus visur, kur tik įmanoma, ir taip silpninti JAV įtaką.
Europos valstybių, tapusių jau beveik visateisėmis NATO ir ES narėmis, vadovams, keliantiems šampano taures už pagaliau atėjusį saugumą, nederėtų linksmintis ir pernelyg džiūgauti. Daugelis žmonių, tarp jų ir vadovų, paprasčiausiai nesuvokia Rusijos grėsmės, nemano, kad pigiai parduodami energetikos objektus Rusijai jie realiai kenkia savo šalims. Teiginiai, jog pasibaigus Rytų ir Vakarų priešpriešai Rusija pavojaus nebekelia, yra labai klaidingi. Apie tokio pavojaus išnykimą gali galvoti Vokietijos, Prancūzijos, pagaliau Liuksemburgo politikai. Tačiau jokiu būdu ne Rytų Europos, o ypač Baltijos valstybių vadovai.
Todėl išsiplėtusiai Europos Sąjungai anksčiau ar vėliau teks susidurti su Rusijos ekonomine ir politine ekspansija. Ir musulmoniškos Turkijos priėmimas į Europos bendriją taps tik menka problema.

P.K.

© 2002 "XXI amžius"