2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai
2018 metai

Laikas ir žmonės

Be meilės nebus ir grožio

Bronius VERTELKA

Stasė Klimavičienė prie savo dėdės generolo leitenanto Jono Jackaus kapo Žviliūnų kapinėse Autoriaus nuotrauka

Subačiaus geležinkelio stoties gyvenvietės pakraštyje įsikūrusi Stasė Klimavičienė teigė, jog ji jau 25 metus nevartoja vaistų, nesilanko pas gydytoją. Ateinantį rudenį 80 metų jubiliejų švęsianti Kupiškio rajono gyventoja valgo pačios užsiaugintus vaisius ir daržoves, be to, turi savo ūkelį. Tokių garbaus amžiaus sulaukusių ir judrų gyvenimo būdą mėgstančių žmonių kaip S. Klimavičienė šiandien retokai pasitaiko.

Darbų – tik spėk suktis

S. Klimavičienės sodyboje – žemės sklypelis, kurį galima vadinti mažuoju botanikos sodu. Nors dar buvo neįpusėjęs balandis, tačiau iš žemės jau nedrąsiai lindo gėlių daigai. Vien tulpių – 5000 sodinukų. Auga 36 rūšių vaismedžiai ir vaiskrūmiai. Ponia Stasė žino, kas, kur ir kuriuo laiku sodinta. Nuo 2000-ųjų ji veda gamtos dienoraštį, kuriame visa tai užfiksuota. Žino, kokia kryptimi turi eiti vagutės, kad sodriai saulės spinduliai jas liestų ir gražiai augalas atrodytų. Atėjus daržovių sodinimo metui, patarimų į ją kreipiasi kaimynės. Senolė neslepia, kad tokia patirtis atėjusi per jau netrumpą jos amžių ir per įgytas profesijas. Moteris pasakoja, kad yra baigusi Vilniaus buhalterinės apskaitos technikumo dieninį skyrių, įgijusi buhalterio-planuotojo profesiją. Tai buvo vienintelis kursas, ruošęs šios srities specialistus. Vėliau technikumas rengė vien buhalterius. Be to, ji neakivaizdžiai sugebėjo baigti ekonomiką Lietuvos žemės ūkio akademijoje.

Laikas ir žmonės

Tremties vaikai

Bronius VERTELKA

Juozapas Eugenijus Šiaučiūnas ir Emilija Pajauta Šiaučiūnaitė-Garbonienė – brolis ir sesuo, abu Sibiro tremtiniai – Kernavėje Autoriaus nuotrauka

Vilniečiai Juozapas Eugenijus Šiaučiūnas ir jo sesuo Emilija Pajauta Šiaučiūnaitė-Garbonienė puikiai žino, ką reiškia Sibiro tremtis. 1941 metų birželio 14-ąją į Kernavės pradinės mokyklos mokytojo ir vedėjo Juozo Šiaučiūno butą  įsiveržę ginkluoti ir labai pikti rusų kareiviai skubino šeimą ruoštis tolimai kelionei. Juozapui Eugenijui tebuvo 7-eri, Emilija Pajauta – dar trimis metais jaunesnė. Naujojoje Vilnioje tėvą atskyrė, o likusius šeimos narius susodino į kitą vagoną. Apie tai, kad jis žuvo Krasnojarsko krašte, Rešiotų lageryje, kertant mišką užgriuvus medžiui, artimieji sužinojo gerokai vėliau. Kelionė buvo ilga. Važiuojant per Baltarusiją matė, kaip skiriasi gyvenimas ten ir Lietuvoje. Dvi savaites vyko į tremties vietą, o paskui išgirdo, kad kilo karas su vokiečiais. Juozapo Eugenijaus atmintyje išliko toks vaizdas. Mama, nors buvo skubinama susirinkti daiktus, sugebėjo įsidėti kumpio ir naminės duonos. Vežant arklio traukiamu vežimu, ji tuo apdalino savo vaikus, pavaišino ir vežėją. Šis, taip pamalonintas, pravirko: tokio gardumėlio nebuvo ragavęs daugybę metų. Pagaliau pasiekė tremties vietą Altajaus krašte. O Bolšaja Rečka – taigoje. Apgyvendino barake, kuriame buvo 17 lietuvių šeimų. Kai kurias vėliau išvežė prie Laptevų jūros. Nuo tikros pražūties Šiaučiūnus išgelbėjo mažametė Emilija Pajauta. Motiną Teodorą Šiaučiūnienę tuoj pristatė prie darbo: pjauti malkas, kirsti mišką. Vaikai likdavo vieni. Jeigu Emilija Pajauta imdavo verkti, mama gąsdindavo, jog ją įkiš į maišą ir užriš. Šiaip nesimatė sargybinių, bet kur, žmogau, išlėksi, jeigu aplink žaliuoja taiga. Vasarą mažieji eidavo į mišką pririnkti maistinių augalų. Svarbiausia, kad būtų prikimštas skrandis. Šeima įsigudrino kepti kotletus iš arkliarūgščių, sudžiovinus ant saulės ir susmulkinus jų lapus, nors girdėjo, kad tai nuodinga. Žiemą „Pramkombinate“ mama gavo darbo prie vyžų pynimo. Pinti išmoko Juozapas Eugenijus, pats jas ir nešiojo. Iš beržo rąstų pjaustė apvalias nuopjovas ir iš jų darė medines vinutes. Avalynės dirbtuvėje jomis prikaldavo puspadžius. Buvo manoma, jog tai daro suaugusieji, nors juk iš tiesų atliko vaikai.

Laikas ir žmonės

Graži Lietuvos partizano sukaktis

Partizanas ir sovietinių lagerių kalinys Vytautas Balsys-Uosis

Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną vykusių minėjimų tęsinys gegužės 20 dieną vyko Kauno įgulos karininkų ramovės Kunigaikščių menėje. Čia Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininkas dim. majoras, buvęs Lietuvos partizanas ir sovietinių lagerių kalinys Vytautas Balsys-Uosis šventė savo 95 metų gyvenimo sukaktį. Jubiliatą pagerbti atėjo daug žmonių. Nuoširdžiais žodžiais jį sveikino iš Panevėžio rajono atvykęs jubiliato bendražygis, partizaninio karo kovų dalyvis, LLKS Prezidiumo pirmininkas, dim. pulkininkas Jonas Čeponis, LLKS Tarybos nariai, Kovo 11-tosios Akto signataras poetas Leonas Milčius, Generolo P. Plechavičiaus rinktinės atstovai, Kauno įgulos kapelionato kapelionas, Įgulos bažnyčios rektorius, kun. majoras Tomas Karklys, Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės vadas ats. kapitonas Vytautas Žymančius su šaulių atstovais, knygų leidimo bare dirbantis ats. pulkininkas Arūnas Dudavičius, Kauno įgulos karininkų ramovės viršininkas majoras Donatas Mazurkevičius, Kauno rajono savivaldybės atstovai (jubiliatas yra šio rajono garbės pilietis), buvęs krepšininkas Gediminas Budnikas, jubiliato krikšto vaikai ir kiti artimieji. Sveikinimo pertraukėlėse savo meninę programą atliko Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos mokiniai – skambėjo lietuviškų dainų, smuiko ir fleitos skleidžiami muzikos  garsai.

Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje

Vincas Adomėnas rašė būdamas Sibire ir grįžęs iš lagerio

Inga Stepukonienė

Vinco Adomėno romano „Kas apverks jų dalią“ viršelis

Vincas Adomėnas gimė 1909 m. rugsėjo 10 d. Vilniuje, siuvėjo šeimoje. Šiame mieste baigė pradinę mokyklą ir pradėjo lankyti lietuvių gimnaziją. Anksti neteko motinos. Ji tragiškai žuvo Pirmojo pasaulinio karo metu. Lenkams okupavus Vilniaus kraštą, su tėvu persikėlė gyventi kitur. Dėl sunkios materialinės padėties nebegalėjo lankyti vidurinės mokyklos, pradėjo galvoti apie savarankišką gyvenimą. Nuo 1925 metų mokėsi dvimetėje Salų žemės ūkio mokykloje, o ją baigęs dar lankė kursus. 1928–1934 metais įvairiose vietose dirbo zootechniku. Vincą Adomėną nuo jaunystės domino mokslas, literatūra. Visą laisvalaikį po darbo jis skyrė lavinimuisi, skaitė spaudą, knygas1 .

1934 metų pavasarį Vincas Adomėnas persikėlė gyventi į Kauną. Už sukauptas santaupas samdė mokytojus, kad padėtų pasirengti eksternu išlaikyti vidurinės mokyklos kurso egzaminus. Tai pasisekė. Tuomet pradėjo dirbti Žemės ūkio rūmuose sekretoriumi ir šias pareigas ėjo iki 1940 m. spalio 15 d. Tačiau jaunuolį labai viliojo literatūros studijos, kalbos, dramaturgija. 1935 metais jis įstojo į Kauno universiteto humanitarinių mokslų fakultetą – pasirinko prancūzų kalbos ir literatūros specialybę. Universitete įstojo ir į Balio Sruogos vaidybos studiją, veikusią prie Humanitarinių mokslų fakulteto, ją baigė. Čia susipažino ir visą gyvenimą itin glaudžiai bendravo su poetu Antanu Rūku, jo draugu tapo Jurgis Blekaitis. V. Adomėnas išklausė visus privalomus kursus, tačiau universiteto diplomo įgyti nespėjo: iki baigimo liko keturi egzaminai, kai kilo karas. Universitetas perkeltas į Vilnių. Liko iki galo neparašytas ir diplominis darbas.

Utenos „Bočiai“ surengė šventę Lietuvos jubiliejui

Grupė Utenos „Bočių“ šventės „Ant muzikos sparnų“ dalyvių

„Atkurtai Lietuvai – 100 metų. Pasveikinkime vieni kitus su šiuo garbingu jubiliejumi plačiai šypsodamiesi, broliškai apsikabinę, geromis akimis į vienas kitą žvelgdami. Juk mums kitos tokios garbingos sukakties švęsti tikrai nebeteks, – sakė Utenos „Bočių“ organizuotą šventę „Ant muzikos sparnų“ pradėjusi jos vedėja Amelija Katinienė. – Tas kelias primena kopimą į Laimės žiburį, 1918 ųjų metų savanorių kovas, sukilimus už laisvę, gimtąją kalbą, Tėvynę, gulagus, Sąjūdį, Baltijos kelią, Medininkus, Sausio 13-ąją... Jį nuėjo mūsų karta, pagrįsdama amžinosiomis vertybėmis. Patriotų mūsų tėvų, be galo darbščių senelių dėka, neatsisakę tradicijų, galime teigti visam pasauliui, kad esame ir būsime. Šiandien nusilenkime visiems, kas per šimtmečius gynė Lietuvą, išsaugojo jos valstybingumą“.