Paskutinės Šiaurės Atlanto aljanso dienos

NATO plėtra septynioms naujoms kandidatėms reiškia priėmimą į Vakarus – tai pagrindinė priežastis, dėl kurios jos taip norėjo įstoti į aljansą. Tačiau ironiška, jog įstojo į sąjungą, kuri greitai nebeegzistuos. Tuo metu, kai naujosios narės pasirodys priėmimo ceremonijoje, NATO šviesos jau blankiai mirkčios, o Europos saugumui vadovaus ES.
Atlanto aljansas didžiąją šio dešimtmečio dalį greičiausiai dar nebus iširęs – bent jau simboliškai. Tačiau jo įkūrėjas – JAV – jau praranda interesą. Ankstesnė plėtra, kai į NATO įstojo Čekija, Lenkija ir Vengrija, Vašingtone sukėlė aštrias diskusijas. Tuo tarpu likus kelioms savaitėms iki Prahos susitikimo, JAV tvyrojo kurtinanti tyla – niekam nebeįdomu.
Pasak Charleso Kupchano, „Financial Times“ apžvalgininko, galima išskirti tris tendencijas.
Pirma, Europai dėl pastarųjų dienų sėkmės jau nebereikia sargo iš už Atlanto. ES bendra gerovė artėja prie JAV, ji stiprėja ir ruošiasi plisti į Rytus. Rusija, kadaise kėlusi Vakarams grėsmę, dabar pati nori prisijungti prie ES. Todėl ir atrodo, jog NATO prarado savo pirminę paskirtį.
Antra, dvi Atlanto vandenyno pusės politiškai elgiasi skirtingai. JAV vienašaliai veiksmai įžeidė europiečių savimeilę, dėl to jie jau nebepripažįsta sunkios rankos iš už vandenyno. Dž.Bušo administraciją supykdė europiečių kritika, ypač – tušti pasisakymai per pastaruosius rinkimus Vokietijoje. Europos karinis silpnumas bei nuolatinis niurzgėjimas privedė prie to, kad JAV į Europą žiūri veikiau kaip į įkyruolę negu partnerę.
Trečia, JAV prioritetai krypsta tolyn nuo Europos. Jungtinės Valstijos jaučia vis didėjančius strateginius iššūkius kituose regionuose, dėl to atitinkamai perskirstomi ir turimi resursai. Karas Afganistane jau reorganizavo JAV pajėgas – didelė jų dalis iš Pietų Europos persikėlė į Vidurio Aziją. Artėjantis karas prieš Iraką ir toliau mažins Dž.Bušo dėmesį Europos regionui.
Siekdama nors kiek sureikšminti NATO vaidmenį, JAV pastaruoju metu pasiūlė steigti greitojo reagavimo dalinius, kuriuos būtų galima operatyviai permesti į tolimus regionus, kur būtų vykdomos atitinkamos operacijos. Tačiau ribotos pajėgos (20 tūkst. karių) mažina projekto svarbą. Atsisakydama Europos pagalbos svarbiausioje karo prieš Afganistaną fazėje, JAV nepritarė jungtinių karinių veiksmų ribojimams. Tuo tarpu ES narėms ir taip nelengvai sekasi surinkti pajėgas tvarkytis nuosavame kieme – jos nei domisi, nei sugebėtų veltis į operacijas, vyksiančias toli nuo Sąjungos. Tuo būdu ES ir JAV keliai išsiskiria ir nebetoli artimo strateginio bendradarbiavimo pabaiga. Jungtinėms Valstijoms pasitraukus iš senojo žemyno, Europos saugumas bus jos pačios reikalas. Naujosios narės, siekiančios narystės aljanse, sąjungininkėmis nori gauti JAV, tačiau vietoje jų greičiausiai gaus Europą.
ES turi prisiimti daugiau atsakomybės gindama savo teritoriją. Dauguma ES narių teigiamai priėmė idėją sudaryti greitojo reagavimo būrius, tačiau pasigirdo balsų apie gynybos sistemos reformavimą bei padidėjusias išlaidas. Tai turi pasikeisti ir ES privalo sustiprinti gebėjimus formuluoti ir įgyvendinti bendrą užsienio ir saugumo politiką. Be to, būsimosios ES narės turi suprasti, jog jų ateities saugumas ir gerovė priklauso nuo Europos Sąjungos.
Prahos įvykiai, be abejo, reiškia tai, jog NATO – atsinaujinimo proceso viduryje. Geriausiu atveju susirinkimas Čekijos sostinėje į tolimesnę ateitį nustums neišvengiamą NATO iširimą.

Parengta pagal „Financial Times“

© 2002 "XXI amžius"