Baltijos šalių pergalė

Vašingtonas. „Pastoviniuok vidurdienį kitoj gatvės pusėj priešais viešbutį Rygoje,– man vieną dieną pasakė kontaktinis asmuo tais 1989 metais, kai opozicija sovietų valdžiai dar galėjo atsidurti kalėjime. – Kas nors iš Liaudies fronto tave susiras.“
Aktyvi, jauna, trumpais plaukais ir degančiomis akimis moteris prisistatė kaip Sarmite. Jos pareiga buvo užsienio žurnalistus suvesti su latviais, kurie rengė planus, kaip atgauti nepriklausomybę. Pakeliui ji priminė į nelaisvę patekusios tautos istoriją. Tarp Hitlerio ir Stalino buvo sudarytas toks sandėrį, kurio išardyti Jungtinės Valstijos negalėjo pusę šimtmečio, tad teko paprasčiausiai jo nepripažinti. Kad pabrėžčiau rusų buvimo neteisėtumą, savo straipsnyje nurodžiau, kad informacija iš „Sovietų okupuotos Rygos“.
Tomis dienomis galingosios Sovietų Sąjungos griuvimas dar nebuvo toks neišvengiamas. Bet JAV kietosios linijos šalininkai dėl unikalaus Baltijos valstybių – Latvijos, Estijos ir Lietuvos – diplomatinio statuso matė per jas į sutrūnijusios sovietų imperijos galą vedantį kelią.
Prezidentas Bušas vyresnysis tos galimybės nepamatė. Net priešingai, per savo vizitą į Kijevą jis ragino ukrainiečius likti su Maskva. (Jis įsiuto, kad jo žodžius ten pavadinau „Kijevo kotleto“ kalba ir su manimi nuo tada nebesišneka.)
Bet baltai – švelnių manierų, bet didžiai drąsaus pianisto ir politiko Vytauto Landsbergio vadovaujama Lietuva privertė spręsti nepriklausomybės klausimą ir, išprovokavusi Maskvą imtis žiaurių, griežtų priemonių, padėjo suskaldyti Sovietų Sąjungą.
Per dešimtmetį nuo tada iki dabar Baltijos valstybės stengėsi garantuoti savo saugumą nuo Rusijos siekdamos įstoti į NATO. Bet linkusi viską užglaistyti Vakarų Europa, bijodama įžeisti Rusiją, neleido į karinį aljansą tautų, kurios, kaip tvirtino Maskva, yra buvusios Sovietų Sąjungos respublikos.
1993 metais skraidydamas „Air Force Two“ lėktuvu po iširusią imperiją paklausiau viceprezidento Alo Goro, ar jis palaiko Baltijos valstybių stojimą į NATO. Išgirdau jo nedviprasmišką „taip“. Susilaukęs netikėtos pagalbos iš Stroubo Talboto, iš Valstybės departamento, nepaisydamas pasipriešinimo generolų, nenorinčių toliau perkelti laisvės fronto linijos, Goras padarė NATO plėtrą į Rytus Bilo Klintono apskritai visiems pataikaujančios užsienio politikos dalimi. (Kietosios linijos šalininkai pavydėdami dabar ją vadina „geru Goro darbu“.)
Atėjęs į valdžią Bušas jaunesnysis, nepaisydamas Vladimiro Putino protestų, skatino NATO plėtrą. Liberalus ir taikus aparatas čia ir Europoje sielvartavo dėl Bušo agresyvios, provokuojančios pozicijos, kuria jis siekė kad ir pavėluotai apginti laisvas tautas. Bet kai Putinas pamatė, jog Vakarai yra tikrai pasirengę veikti, turėjo nusileisti lygiai taip pat, kaip jam teko numoti ranka į mūsų pasitraukimą iš sutarties dėl antibalistinių raketų.
Taip buvo nupjauta ranka, kuria ilgą laiką mojavo NATO apsaugos išplėtimo į Baltijos šalis oponentai. Mūsų gudručiai sugalvojo, jog rugsėjo 11–osios fenomenas per naktį iš silpno priešininko Putiną padarė ištikimu sąjungininku, iš sužeisto lokio – meilučiu jaunikliu. Tai apramino ankstesnius mūsų nuogąstavimus, kaip linksmai šią savaitę pripažino mano redakcijos kolegos, ir mes sveikiname naujausią NATO plėtros bangą.
Už uždangos Putinas mėgino atidėti plėtrą reikalaudamas, kad Baltijos valstybės pirmiau prisijungtų prie Įprastinės ginkluotės Europoje sutarties, papildomų jos susitarimų, kurių Rusijos daliniai primazgė aplink Čečėniją. Be to, Putinas pamėgino apriboti NATO kariuomenės ar ginkluotės dislokavimą Baltijos šalyse, o dėl to šios trys valstybės būtų tapusios antrarūšėmis narėmis. Džordžas V. Bušas su niekuo nesutiko.
Taigi šiandien (t.y. lapkričio 21 d. – red.) vykstant NATO transformacijai skirtam vadovų susitikimui Baltijos šalys bus tarp septynių šalių, pakviestų tapti Vakarų karinio aljanso narėmis. Prahoje Prezidentas Bušas sako, jog Rusija – ne priešas. Bet Vilniuje, Lietuvos Landsbergis turi geresnę atmintį ir todėl yra atsargesnis: „Nematau priežasčių, kodėl turėtumėme pasitikėti rusais“.
Pagrindinis NATO tikslas yra neleisti Rusijai vėl tapti priešu. Negalime užmiršti tos baimės, kuri buvo apėmusi pasaulį dar tik prieš dešimtį metų, kai jį buvo užklojęs komunizmo šešėlis.
Su laisve ateina galimybė: jau nebeokupuotoje Latvijoje šiandien vidutinis ministrų amžius yra 38 metai, o prezidentė, užsienio reikalų ministrė ir parlamento pirmininkė yra moterys.
Moteris, kovotoja už moterų teises, yra ir „Dienos“, įtakingiausio Latvijos laikraščio, redaktorė. „Buvo sunkūs, bet įdomūs laikai, – Rygoje sako Sarmite Elerte, prisimindama svaigias gimstančio pasipriešinimo tironijai dienas. – Dabar esame laimingai nuobodi Vakarų šalis“.

William SAFIRE
„New York Times“, 2002 11 21

© 2002 "XXI amžius"