Vakarietiškumas ar autarkija?
Dar neseniai pasaulyje egzistavo
(kitaip tariant, tarpusavyje varžėsi) dvi politiniu-ekonominiu
požiūriu galingos valstybės: JAV ir SSRS. Aišku, prie jų buvo
prilipusios kitos, mažesnės, vienoje ar kitoje pusėje esančios
valstybės.
Geriau, iš laiko perspektyvos, sekėsi totalitarinės ideologijos
valstybei Sovietų Sąjungai, nes su ideologiniu pavergimu šalys
vilko politinį ir ekonominį jungą, ir sistema, atrodė, buvo tvirta.
Tačiau ši ideologija, kartu ir socialinė utopija, pasirodė trumpaamžė:
vis labiau ryškėjo jos technologinis atsilikimas, ir imperija
staiga ir netikėtai nustojo egzistavusi. Buvusios valstybės likučiai
nebevaidina didesnio vaidmens. Tiesą sakant, ne politinės pastangos
sugriovė šią utopiją ją sugriovė vidinis netobulumas. Čia turime
galvoje ne totalitarinę savo esme ideologiją, o iš tos utopijos
kylančią vidinę negalę vystytis, augti, plėstis, daryti įtaką
(brandžios technologinės pažangos prasme) likusiam pasauliui.
Atrodo, kad dabar, pasibaigus šaltajam karui, žlugo dvipoliaris
pasaulis: jis tapo vienpoliaris, apsprendžiamas JAV visagalystės,
t.y. savotiškas Pax Amerikana. Gal todėl į šio vienpoliario pasaulio
centrą, vadovaujančią jėgą, ir buvo nukreiptas kito pasaulio,
taip pat pretenduojančio į poliariškumo matmens pasikeitimą, jėga,
šįkart brutali teroro jėga? Taigi vienpoliario pasaulio lyg ir
nebėra. Amerikai atsiranda globaliai reikšmingi konkurentai
ne tik musulmoniškasis (arabų) pasaulis, bet ir Kinija, ir Europos
Sąjunga. Jau vien dėl to reiškinio pasaulis negali likti vienpoliaris.
O gal ateis laikas, kai galės egzistuoti penkios ar šešios civilizacijos,
tapsiančios nepriklausomais pasaulio vystymosi centrais? Gal XXI
amžiuje bus realizuota daugiapoliario pasaulio schema, kai savo
įtakos sferas turės tokios šalys kaip Kinija, Vokietija, Indija,
atsigavusi Rusija, neskaitant galingosios Amerikos Valstijų?
Tokias ar panašias schemas savo vaizduotėje kuria politikai, atsidūrę
globalios politikos gniaužtuose. Kažkada žymus JAV politikas Henris
Kisindžeris yra pasakęs: Taip, pasaulyje galų gale liks tik viena
imperija amerikiečių, bet ir šita imperija kada nors žlugs.
Visos imperijos griūva, ir lygiai taip pat per kokius nors 400-500
metų sugrius Amerikos imperija, ir pridūrė, bet aš niekada
nedirbsiu Amerikos imperijos žlugimui. Šio politiko supratimu,
pasaulis jau tapęs vienpolariu. Išties, JAV diktuoja NATO, taip
pat stipriai priešinasi Europos valstybių, susivienijusių į Europos
Sąjungą, įsigalėjimui.
Tačiau vėlgi pasireiškia minėtas prieš JAV nukreiptas musulmoniškasis
fundamentalizmas, kuris apskritai perima antivakarietiškas nuotaikas.
Tokios nuotaikos pasireiškia ne tik musulmoniškuose kraštuose,
bet ir pokomunistinėse šalyse, ir ne tik Rusijoje, bet ir Lietuvoje.
Mūsų krašte antivakarietiškos nuostatos remiasi tiek tautos identiteto
išsaugojimo būtinybe besikeičiančiame pasaulyje, tiek ir vadinamojo
politinio neutralumo išsaugojimu, kuris iš esmės siejamas su nusistatymu
prieš stojimą arba į NATO, arba į ES, arba į abi kartu.
Tokios antivakarietiškos, antiintegracinės nuotaikos plinta visuose
trijuose Baltijos kraštuose. Tuo metu, kai dauguma valstybių jungiasi
į vienokias ar kitokias sąjungas (politines, ekonomines, pinigines-finansines,
kultūrines ir kt.), pokomunistinėse šalyse atsiranda intelektualų,
kultūrininkų, politikų sluoksnių, pasisakančių prieš bendrą pasaulio
procesų vyksmą integracijos srityse, t.y. siekiama išlaikyti autarkinę
sistemą (autarkija uždaras ekonominis vystymasis, besiremiantis
tik savo šalies resursais). Bet ar tai ne buvusios sovietinės
ideologijos moderniškasis tęsinys naujomis aplinkybėmis? Juk
ir pačiai Rusijai, kuri buvo pasaulinė imperija ir niekada tokia
jau nebus, yra dvi galimybės: arba mirti, arba įsijungti į europietišką
civilizaciją. Tad ir Baltijos kraštams šie integracijos klausimai
yra labai aktualūs.
© 2002 "XXI amžius"