Tikėjimas ir fanatizmas

Dar neužgijo Balkanų žaizdos, o pasaulyje atsivėrė nauja žaizda – Afganistanas. Dažnai spaudoje pasigirsta balsų, jog tai civilizacijų konfliktas. Religija Afganistane yra pagrindinė kolektyvinė egzistencijos forma. Taigi afganų kultūra iš esmės yra religinė. Tikėjimas stiprina žmogaus dvasią, įkvepia kilniems siekiams ir darbams. Tačiau fanatiškas tikėjimas įgyja neigiamą prasmę. Kodėl? Kokios yra religinio fanatizmo šaknys?
Šia tema pokalbyje „prie apskritojo stalo“ dalyvavo: Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto doc. dr. Faustas Jončys, žurnalistė Elvyra Žeižienė ir politikos ekspertas N.

Pranašiškai atrodantis Osama bin Ladenas fanatiškai žavi mumsulmonų jaunimą

Tautų nepriklausomybė ir globalizmas

Kalbant apie globalizmą, visų pirma reikia prisiminti filosofo Santajano (George Santayana) įspėjimą: "Žmogaus kojos turi remtis savo krašto žemės, bet jo akys turi apžvelgti pasaulį."
1922 metų Gegužės Pirmosios parade Maskvoje, Raudonojoje aikštėje, su savo mokyklos pirmaklasiais žygiavau pro Leniną. Leninas buvo pirmas iš žymiųjų globalistų, su kuriais yra tekę susidurti. Jis, kaip ir Stalinas, pasaulio valdžią užgrobti siekė Kominterno propaganda, Kremliaus klasta ir ginklu.
Revoliucijos metu Maskvoje išgirdau pirmąjį antisovietinį anekdotą, apibūdinantį žodį "komuna": "komu - na, komu - dva, komu - ničevo". Lietuviškai gal būtų - "kai kam - še, kai kam - dvigubai, o kai kam - nieko". Daugelis patyrėme, jog tai tiesa.

Ar šie dviejų didžiųjų valstybių vadovai dirba pagal bendrą globalizacijos programą? Nuotraukoje: JAV prezidentas Dž. Bušas vairuoja V. Putino sraigtasparnį, kai V. Putinas pernai, lapkričio mėn., lankėsi Amerikoje. Čia Dž. Bušas priėmė jį savo pamėgtoje rančoje Crawforde, Teksaso valstijoje. V. Putinas buvo pirmasis užsienio valstybės vadovas, pakviestas į šią privačią JAV prezidento vietovę.

Euras įsitvirtina Europoje

„Praėjus pirmosioms dviem eurosavaitėms, visai nedaug nacionalinės valiutos lieka cirkuliacijoje,“ – teigė Europos Komisija. Euras sklandžiai įeina į ekonominį gyvenimą. Pastarosiomis dienomis nacionalinės valiutos praktiškai dingo iš euro zonos, daugiau kaip 92 proc. atsiskaitymų dvylikoje Europos šalių vyksta eurais. Kai kuriose net daugiau: apie 95 proc. Vokietijoje, Olandijoje, Airijoje, Suomijoje bei Liuksemburge. Iš vienos pusės – tikimasi ekonomikos augimo ir visuotino europiečių turtėjimo, iš kitos – baiminamasi, ar euras bus pakankamai stiprus, nes jei pasirodys, jog jis daug silpnesnis– kris gyventojų perkamoji galia, sumažės pajamos ir santaupos. Lietuvoje nuo vasario 2 dienos litas bus „pririštas“ prie euro.

Euro monetos

Bendroji Europos valiuta netrukus taps lito „inkaru“

Šių metų pradžioje dvylika Europos Sąjungos šalių (Airija, Austrija, Belgija, Graikija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Olandija, Portugalija, Prancūzija, Suomija ir Vokietija) išima iš apyvartos savo nacionalinę valiutą ir ją keičia eurais. Įvykis reikšmingas šių valstybių piliečiams – jų piniginėse sušlamėjo visiškai nauji pinigai.
Lietuvos žmonėms euro įvedimas neturėtų kelti didelių rūpesčių. Litas ir toliau išliks Lietuvos nacionalinė valiuta – ja gyventojai gaus pajamas ir galės atsiskaityti visoje šalyje. Kita vertus, į kelis dalykus reikėtų atkreipti dėmesį.

Vakarietiškumas ar autarkija?

Dar neseniai pasaulyje egzistavo (kitaip tariant, tarpusavyje varžėsi) dvi politiniu-ekonominiu požiūriu galingos valstybės: JAV ir SSRS. Aišku, prie jų buvo prilipusios kitos, mažesnės, vienoje ar kitoje pusėje esančios valstybės.
Geriau, iš laiko perspektyvos, sekėsi totalitarinės ideologijos valstybei Sovietų Sąjungai, nes su ideologiniu pavergimu šalys vilko politinį ir ekonominį jungą, ir sistema, atrodė, buvo tvirta. Tačiau ši ideologija, kartu ir socialinė utopija, pasirodė trumpaamžė: vis labiau ryškėjo jos technologinis atsilikimas, ir imperija staiga ir netikėtai nustojo egzistavusi. Buvusios valstybės likučiai nebevaidina didesnio vaidmens. Tiesą sakant, ne politinės pastangos sugriovė šią utopiją – ją sugriovė vidinis netobulumas. Čia turime galvoje ne totalitarinę savo esme ideologiją, o iš tos utopijos kylančią vidinę negalę vystytis, augti, plėstis, daryti įtaką (brandžios technologinės pažangos prasme) likusiam pasauliui.

Tautiškumo ir tautinio bendruomeniškumo raiška

Tautos ir tautiškumo klausimu Lietuvoje šiandien egzistuoja dvi, ko gero, beveik nesutaikomos srovės. Esama pagrindo manyti, kad jos išreiškia lietuvių tautos istorinio skaldymosi tradiciją. Jos tarsi pateisina radikalųjį B.Andersono mokslinį traktatą, teigiantį, jog tauta yra tik įsivaizduojama bendruomenė. Tas sroves santykinai pavadinkime radikaliąja-idealistine ir supranacionaline-pragmatine.
Pirmosios, radikaliosios-idealistinės, srovės gretose matome vyresniosios ir ypač vyriausios kartos žmones. Matome tuos, kurie labiausiai nukentėjo nuo sovietinių represijų. Taip pat tuos, kurie, prisitaikę prie sovietinės sistemos, visas savo dvasines jėgas telkė (ir darbais realizavo) lietuvybei ir tautos tęstinumui išsaugoti. Šie žmonės, jų išsaugotos vertybės bei įsitikinimai – tai tarsi savotiškas tiltas, nutiestas per sovietmečio erdvę iš prieškario Lietuvos į dabartį. Šioje erdvėje matome ir pavieniai išsibarsčiusias jaunimo (taip pat ir menininkų) grupeles, linkusias kaip estafetę perimti iš vyresniųjų puoselėtas ir tebepuoselėjamas vertybes.

Istorija kartojasi: 1801 ir 2001 metai

Istorija dažnai lieka neįvertinta, užmiršta (dažnai nesuprasta ar visai nežinoma). Tautos, kurios pamiršta savo istoriją, dažniausiai pačios dingsta šiukšlynuose. Vadai, ypač pažangūs modernieji, kurie nežino istorijos ar nekreipia dėmesio į ją, dažnai daro prieš juos buvusių vadų klaidas. Jeigu jie būtų bent kiek susipažnę su istorija, galbūt nebūtų jų kartoję.
Teroristas Osama bin Ladenas ir jį globoję Talibano vadai, atrodo, kaip tik ir yra (buvo) tokie „modernieji“ . Jiems istorijos pamokos būtų labai pravertę!

Maskva diktuoja sąlygas

Oficialūs Rusijos pareigūnai prakalbo, jog Rusijos ir Lietuvos sienos sutartis gali būti ratifikuota Valstybės Dūmoje tik tuo atveju, jeigu Lietuva suteiks lengvatinį vizų režimą Karaliaučiaus krašto gyventojams.
Maskvos pozicija tampa vis įžūlesnė. Tą dar kartą pademonstravo Rusijos ambasados antrasis sekretorius A.Južaninas, su didele pompa pasitikęs išleistą į laisvę valstybės nusikaltėlį J.Jermalavičių, kurį pavadino „garbingu Rusijos piliečiu“. Mūsų Užsienio reikalų ministerija teigė dėl šio skandalingo įvykio pasiuntusi notą Rusijos ambasadai. Deja, ši teigia jokios notos negavusi.