Tautiškumo ir tautinio bendruomeniškumo raiška

Tautos ir tautiškumo klausimu Lietuvoje šiandien egzistuoja dvi, ko gero, beveik nesutaikomos srovės. Esama pagrindo manyti, kad jos išreiškia lietuvių tautos istorinio skaldymosi tradiciją. Jos tarsi pateisina radikalųjį B.Andersono mokslinį traktatą, teigiantį, jog tauta yra tik įsivaizduojama bendruomenė. Tas sroves santykinai pavadinkime radikaliąja-idealistine ir supranacionaline-pragmatine.
Pirmosios, radikaliosios-idealistinės, srovės gretose matome vyresniosios ir ypač vyriausios kartos žmones. Matome tuos, kurie labiausiai nukentėjo nuo sovietinių represijų. Taip pat tuos, kurie, prisitaikę prie sovietinės sistemos, visas savo dvasines jėgas telkė (ir darbais realizavo) lietuvybei ir tautos tęstinumui išsaugoti. Šie žmonės, jų išsaugotos vertybės bei įsitikinimai – tai tarsi savotiškas tiltas, nutiestas per sovietmečio erdvę iš prieškario Lietuvos į dabartį. Šioje erdvėje matome ir pavieniai išsibarsčiusias jaunimo (taip pat ir menininkų) grupeles, linkusias kaip estafetę perimti iš vyresniųjų puoselėtas ir tebepuoselėjamas vertybes.
Visi tos srovės atstovai, ir vyresnieji, ir jaunesnieji, tebegyvena mitologizuotomis praeities vertybėmis: baltiškosios-lietuviškosios, grynosios (autentiškosios, unikalios) etnokultūros ilgesiu; Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir jų valdovų įvaizdžiu; sukilninta istorine lietuvių tautos ir jos valstybingumo atmintimi; patirtomis lietuvių tautos nelaimėmis, dramomis ir tiesiog idealizuojamos socialinės tvarkos ir dvasiškai turtingesnio žmogaus gyvenimo ilgesiu.
Būdinga ir tai, kad šios srovės atstovai nesuvokia dabarties geopolitinių, geokultūrinių, geoekonominių ir kitų aplinkybių. Jie nesuvokia ir esminių tautos bei pasaulio socialinės organizacijos pokyčių. Šie asmenys širdyse tebenešioja ir su nostalgišku skausmu tebepuoselėja lietuvių tautos idėją. Bet tokia idėja pagrįsta mitologizuojama praeitimi ir mitologizuota jos realizavimo galimybe. Jie su nenumaldomu nerimu ir skausmu stebi tautos „išsibarstymą“, jos „išsivaikščiojimą“ nepriklausomybę atgavusioje valstybėje, korumpuotų struktūrų įsitvirtinimą ir elementarios tvarkos bei padorumo stygių pačios tautos, oficialiai vadinamos visuomene, gyvenime.
Antroji, supranacionalinė-pragmatinė, srovė priešinga pirmajai, su ja ir akivaizdžiai, ir slaptai konfrontuojanti. Jos atstovai neslepia pabrėžtinai indiferentiškos pozicijos tautos ir jos likimo atžvilgiu. Savo poziciją jie grindžia nuomone, jog tautiškumas, tautinis substancionalumas yra praradęs bet kokią perspektyvą ir kad tautos idėjos puoselėjimas dvelkia aiškiu provincialumu, etnocentrizmu ir dar nuo nacizmo ar bolševizmo laikų keikiamu nacionalizmu. Taip ar panašiai save įtikinę, atsiradusį vertybinį vakuumą, savąjį kultūrinį nevisavertiškumą jie skuba įveikti mėgdžiodami kitame kultūriniame kontekste bei kitomis istorinėmis aplinkybėmis išsirituliojusius standartus, stereotipus, orientacijas bei elgsenos manieras. Jie, pradedant studento kursiniu darbu ir baigiant ministro ar net premjero veiksmais, diegia tuos standartus ir stereotipus savoje aplinkoje, savame krašte, nesusimąstydami apie jų svetimkūniškumą ir nepilnavertį gyvybingumą. Taip elgdamiesi jie nesusimąsto, kad žmogaus ar organizuotos grupės autentiškumo pagrindą sudaro lokaliniais bruožais išsiskirianti kultūra, o ne vien pragmatiniai, kokios nors apčiuopiamos naudos siekiantys veiksmai. Jiems svetima mintis ir apie tai, kad kitų mėgdžiojimas spartina savos tautos istorinį dūlėjimą. Svetima jiems tokia mintis gal dar ir dėl tų priežasčių, jog mato savo tautą tik kaip neskaitlingą, tik kaip kultūros prasme nualintą, atsidūrusią dar ir skirtingų kultūrų sankirtoje – t.y. neturinčią vidinių galių išsiskirti savo unikalumu. Panašios priežastys prisideda ir prie to, kad apčiuopiamos naudos dalykai jiems dabar reikšmingesni už idealiuosius.
Ši, supranacionalistų-pragmatikų, srovė palyginti švelniai ir nuosekliai pakeitė, teisingiau – užėmė penkiasdešimt metų Lietuvoje dominavusių komunistinių internacionalistų vietą. Natūralu, kad ir anksčiau, ir dabar panašias sroves papildo asmenys, kurie, ko gero, svetimesni yra dvasinėms-idėjinėms bei moralinėms vertybėms, pasižymi menkesniu altruizmu ir didesniu savanaudiškumu. Šią srovę šiandien sudaro ir nemaža dalis mūsų politikų (nemažai ir tokių, kurie populistiškai, t.y. įsiteikiančiai, deklaruoja tautiškumą, tautinę orientaciją). Čia aptiksime visų rangų verslininkų ir skaitlingą mūsų jaunosios kartos (apkurtintos Vakarų gyvenimo „blizgesio“ bei ritmų) dalį. Pastebėsime, kad, gausėjant socialiai degradavusiems ir bet kokį optimizmą praradusiems nūdienos kaimo, miestelių ir miestų gyventojams, supranacionalizmo sklaidai atsiveria platesnė erdvė.
Nėra prasmės atskirai kalbėti apie tai, kur link krypsta minėtų srovių santykis, ypač, jei kreipsime dėmesį dar ir į nevykusį valstybės administravimą bei ekonominio gyvenimo organizavimą. Turbūt natūralu, kad jaunesniosios ir viduriniosios kartos atstovas, kuriam dar nuo sovietinių laikų pasiliko tik deklaratyvus, bet neįprasmintas, neįdvasintas tautiškumo ir tautos egzistencijos suvokimas, šiandien skuba įgyti visus „pasaulio piliečio“ arba žmogaus „be tautybės“ bruožus, tokiame elgesyje įžvelgdamas kur kas didesnę praktiškąją (apčiuopiamą) sau, kaip individui, naudą ir perspektyvą. Pagaliau ir pragmatizmas nūdienos pasaulyje rodo vis didesnį agresyvumą, vis labiau į nuošalę, netgi į užkaborius nustumdamas idėjinių vertybių pasaulį.
Šiuo atveju negalime pasikliauti populiariu teiginiu, kad tiesos reikia ieškoti tarp dviejų kraštutinumų. Apskritai, tiesos yra visur: visuose, net ir tarpusavyje konfrontuojančiuose mus supančio pasaulio fragmentuose (net ir nusikaltėlių struktūrose). Tiesų įvairovė – socialinį vyksmą bei evoliucionavimą skatinantis mechanizmas. Tačiau mes galime ir privalome kalbėti apie subalansuotą arba vadinamąją vidurio tiesą – apie tą tiesą, nuo kurios įteisinimo, pripažinimo ir skatinimo priklauso sistemos (mūsiškosios analizės atveju – lietuvių socioetnosistemos) dinaminė pusiausvyra. Būtent nuo tiesų subalansuotumo priklauso ne tik socialinis stabilumas, bet ir socioetnosistemos gyvybingumas, jos tolesnės raidos trajektorija – tautos likimas.
Grįžtant prie sovietinės okupacijos laikotarpio ir vertinant lietuvių elgseną iš nūdienių vertinimo pozicijų, man priimtina prof. J.A.Krikštopaičio mintis: „...Pats masiškiausias laikysenos būdas, esant okupaciniam režimui, garantavęs etnoso fizinio kūno gyvastį ir tapatumo išlaikymą, buvo prisiderinimas, – teigia mokslininkas. – Ši elgsena reiškėsi plačiu prisitaikymo diapazonu: nuo užslėpto boikoto iki kolaboravimo. Šiame konformistinio diapazono verpete galima surasti ir Valenrodą, ir intelektualią priešgyną, ir kolaboruojantį Kvislingą, galintį smukti iki išdavystės“. Ne kartą istorijos siaustai ir dėl to tapusiai neskaitlinga tautai tokią štai tiesą labai svarbu suvokti, o suvokus – ja naudotis. Ir pirmiausia – vengti sekinančių beprasmių ir kitų tautų akyse kompromituojančių tarpusavio peštynių.
Aptarsime kitą aktualią problemą – lietuvio kryžkelę tarp dvasinės ir geografinės Tėvynės. Pirmiausia, paaiškinsime čia vartojamas sąvokas.
Dvasinę Tėvynę suprantame kaip žmogaus natūralų, prigimtinį ryšį, kaip jo tapatinimąsi su savo gimtine, čia gyvenančiais žmonėmis; su jos charakterį formuojančia gamta ir papročiais; su tauta ir jos valstybe. Tasai ryšys grindžiamas ne naudos, ne materialinio ar kitokio išskaičiavimo sumetimais, bet kaip žmogaus egzistencijos, būties dalykas, kaip tautos socialinio unikalumo ir jos istorinio likimo išgyvenimas. Dvasinė Tėvynė – tai ir to ryšio susakralinimas. Geografinę Tėvynę galime įsivaizduoti kaip įgyta pilietybe ir gyvenamąja šalimi įteisintą, labiau formalizuotą, o ne įvidintą žmogaus ryšį su savo tauta, su jos valstybe ir jų likimu. Šis ryšys nesaistomas pamatiniais moraliniais įsipareigojimais ar priedermėmis, bet greičiau vertinamas kokios nors aiškiai apčiuopiamos naudos (ekonominės, politinės, prestižo ir pan.) sumetimais.
Šie abu ryšio su Tėvyne variantai (suprantama, jie čia parinkti kaip priešpriešos, realiame gyvenime esama ir „pereinamųjų“) atsispindi socialiniuose santykiuose, bendrame tautos socialiniame psichologiniame klimate (tautos dvasioje) per žmonių ekonominę, politinę, kultūrinę, intelektualinę ir kitokią veiklą; per mokyklą, šeimą, darbovietę, tarpasmeninį bendravimą ir pan.
Geografinės Tėvynės samprata lietuvio (ypač jaunosios kartos) sąmonėje buvo įvairiais būdais diegiama ir skatinama sovietinės okupacijos metais. Ir, suprantama, davė rezultatų. Įžymus kirgizų tautybės rašytojas Čingizas Aitmatovas – vienas iš drąsesnių to meto mąstytojų – pradėjo vartoti mankurto sąvoką. Ją taikė tiems savo tautiečiams (žinoma, ir kitiems), kurie dėl kokių nors aplinkybių prarado savo tautos istorinę kultūrinę atmintį, atitrūko nuo savo šaknų, nutraukė ryšius su juos maitinusia etnopraeitimi ir dėl tos priežasties tapo atviri dvasinių moralinių vertybių skersvėjui. Tokie ir panašūs žmonės ėmė gausinti neonomadų (naujųjų klajoklių) gretas. Belieka tik pridurti: sovietinė sistema, sąmoningai ir nesąmoningai skatino mankurtizmą ir tuo būdu siekdama išspręsti vieną iš pagrindinių savo uždavinių – sulydyti tautas į vieną pilką masę, padarė milžinišką nusikaltimą žmonijai. To nusikaltimo rezultatas – daugeliui dvasinė Tėvynė, jų tautos istorinė Tėvynė, virto paprasta geografine erdve, gyvenamojo krašto pavadinimu. Tenka pripažinti, kad sovietinei sistemai tą uždavinį spręsti sekėsi, kol įsitvirtinęs mankurtizmas nepaplovė ir jos pačios pamatų.
Neabejotina, kad prie viso šito, prie etnoistorinės bei etnokultūrinės (tautinės) atminties griūties prisidėjo ir bendracivilizaciniai industrializacijos, urbanizacijos procesai, įvairių virštautinį pobūdį įgijusių technologijų plėtotė. Telieka pripažinti faktą, jog nūdienos lietuvių tautos gyvenime suintensyvėjusi modernizacija, atvirumas ir integravimasis su Vakarų pasauliu rado gerą mankurtizmo palikimą ir užtaisą tolesnei raidai.
Mankurtizmas (dvasinės Tėvynės nuvertėjimas) pasireiškia ne vien socialiniu elgesiu bei tarpusavio santykiais tarp vadinamųjų „tradicionalistų“ ir „modernistų“ (sąmoningai ar nesąmoningai skubančių panašėti į pasaulio pilietį). Jis pasireiškia ir intensyvėjančiais naujųjų emigrantų, paliekančių savo istorinę Tėvynę, srautais. Tūkstančiai lietuvių jau po nepriklausomybės atkūrimo emigravo į kitas šalis ne tik vedini nepriteklių, bet jau nejausdami ir dvasinių ryšių bei moralinių įsipareigojimų savo Tėvynei.
Būdingas pavyzdys. 1997 metais Paryžiuje sutikta lietuvė, kilusi nuo Pasvalio (be kita ko, baigusi aukštąjį mokslą Lietuvoje), į mano klausimą, ar nepasiilgsta Tėvynės, atsakė: „O kas manęs ten laukia? Skurdas? Žmonių pasidejavimai? Žinoma, dar nelaikau savęs paryžiete, bet ir gimtinės ilgesio nebejaučiu...“
Dar dešimtys tūkstančių gyvena tokiam žingsniui ar šuoliui „pasiruošę“, suvokdami gyvenimą „čia“, Lietuvoje, kaip likimo primestą prievolę ar naštą.
Žinoma, mes negalime ignoruoti fakto, jog sovietmečio prievarta suformavo keistą nekritišką patiklumą viskam, kas sklinda iš Vakarų; nesugebėjimą atskirti tikrųjų vertybių, išorinio blizgesio netgi nuo akivaizdžios prievartos, smurto. Karštligiškai puolama į universalumą atmetant etnokultūrinę prigimtį. Teisus yra prof. J.A.Krikštopaitis pabrėždamas, kad pirmiausia „visuomenės narys turi būti įsipareigojęs tam tikrai kultūrai, o tik po to, atsiverdamas kitoms kultūroms, jis gali tapti universalus. Kitos kultūros priims individualybę – ar tai būtų asmuo, ar valstybė – tik tada, kai ji kels pasitikėjimą savo elgsena ir susidomėjimą saviraiškos autentiškumu“. Lietuvio etnokultūrinis indiferentiškumas, infantilumas jau yra tapęs specifiniu mūsų gyvenamosios terpės bruožu.
Pajėgūs tą pripažinti ar ne, bet tautiečių, kurie Lietuvą išgyvena kaip dvasinę Tėvynę, mažėja. Negausu jų ne tik gamybininkų, bet ir politikų gretose. Nesibylinėdami ir siekdami naudos sau dažnas iš jų praranda net ir tas idėjas, kurios juos paskatino tapti politikais. Menininkų gretos jau pasipildo „universalistais“ – tais, kurių kūryboje sunku beįžvelgti Tėvynės ir jos dvasios turtų įteigto įkvėpimo ir savitumo. „Išsibarstanti“ tautinė savimonė, šiuolaikinis „modernizuotas“ mankurtizmas, „provokuojamas“ dar ir Lietuvos integracijos į Europos tautų bendriją, tik sustiprina „geografinės Tėvynės“ pasirinkimo pozicijas.
Ryškėjanti, erdvėjanti riba tarp dvasinės ir geografinės Tėvynės „šalininkų“ – tai kartu ir labiau ryškėjanti etnokultūrinio, etnopsichologinio pobūdžio, tautinę savimonę ir elgseną tiesiogiai liečianti įtampa. Ji pasireiškia visur: pradedant šeimos narių santykiais, mokykla ir baigiant... Respublikos Seimu. Ir galima neabejojant teigti, kad bent artimiausiais dešimtmečiais pirmųjų gretos ir toliau retės gausindamos antrųjų gretas...
Pateiktų vertinimų vis dėlto nederėtų priimti kaip tradicinio pasaulio nostalgijos pagimdytą autoriaus nusiskundimą (ar aimaną). Greičiau tai objektyvaus, nenumaldomai besiplėtojančio ir nuo žmogaus valios nepriklausomo proceso pripažinimas.

Prof. Romualdas Grigas

© 2002 "XXI amžius"