Horizontai

Uždaro profesinio klano filosofija

Šiandien studentų apmokestinimas nėra esminis problemos sprendimas. Jis įneša daugiau painiavos ir visiškai nesprendžia giluminių švietimo problemų. Viena, nustatyta kaina už mokslą yra visiškai nepamatuota, nes, pavyzdžiui, Belgijos Liuveno katalikiškojo universiteto mokestis už studijų metus yra 500 USD, bet belgų pragyvenimo negalime lyginti su mūsiškiu, o antra, išsilavinimo prasme tai taip pat nepalyginama (gal dėl to mūsų švietimiečiai nenori pripažinti užsienio diplomų?).
Lietuvoje švietimo sistema yra agrarinio amžiaus, o universitetų struktūra – feodalinė. Kiekvienas universitetas yra feodalo valdoma teritorija, kur profesoriai yra baronai, o studentai – baudžiauninkai. Tai akivaizdžiai pademonstravo VU rektoriaus elgesys savo „tėvonijoje“ partrenkiant „įsiveržėlį“ policininką. Bet blogiausia – studentams, kurių nuomonė švietimo sistemoje beteisė. Feodalų tikslas – surinkti kuo didesnes rinkliavas neatsižvelgiant į teikiamų paslaugų kokybę. Tik finansiškai nepriklausomi studentai, siekiantys antro aukštojo išsilavinimo, leidžia sau reikšti pretenzijas dėl atsainaus požiūrio ar žemo dėstymo lygio. Feodalai dažnai vienas su kitu kariauja, bando paveržti vienas kito tėvonijas (pavyzdžiui, VU bandė suvalgyti Pedagoginį), tačiau iškilus grėsmei iš karto sudaro aljansus, kad tik susilpnintų centrinę valdžią. Tai tipinė uždaro profesinio klano (švietimo darbuotojai, medikai, energetikai ir pan.) filosofija – tik mes vieninteliai galime valdyti savo sritį, tik mes vieninteliai „tai“ suprantame, ir mes vieninteliai pajėgūs su tuo susitvarkyti – yra iš esmės ydinga, neleidžianti suvokti visumos ir vedanti į voverės ratą. Kol kas tik Prezidentas mėgino išeiti iš to užburto rato, į sveikatos apsaugos ministro postą bandydamas reikalauti vadybininko, o ne mediko.
Lietuvoje jau dešimt metų vyksta švietimo reforma, tačiau ji sovietinę, individualią iniciatyvą slopinančią, sistemą, gaminančią paklusnius vykdytojus, bandė pakeisti tautine. Esmė liko ta pati, tik pasikeitė iškabos. Ši sistema tiesiog pražūtinga neįtikėtinai greitai kintančiame pasaulyje. Ar galėjome įsivaizduoti mobilųjį ryšį prieš dešimt metų? O pasaulinį finansų judėjimą, galimybę investuoti į bet kurią šalį sėdint namie? Bendrą Europos valiutą? JAV pasaulinio policininko vaidmenyje? Grandinines finansines krizes? ir t.t. Studentai rengiami gyvenimui, kuris seniai pasikeitė. Šios pasenusios taisyklės ir tiesos nepadeda ir nepadės nei individui, nei šaliai užsitikrinti saugios finansinės ateities. Kaip švietimo sistema gali išmokyti to, ko pati neišmano?
Esamos švietimo sistemos rezultatas – dabartinis politikų išprusimas ir jo sukeltos problemos. Viena iš valstybės skolos augimo priežasčių yra ta, kad finansinius sprendimus priima išsilavinę, bet labai siaurai specializuoti ir todėl labai mažai suvokiantys ekonomiką, verslą bei finansus politikai ir valdžios pareigūnai. Dėl tos pačios priežasties socialinis ir sveikatos draudimas beveik bankrutavo.
Ar yra išeitis?
Pirmiausia, išsivysčiusios Vakarų šalys švietimą laiko instrumentu, leidžiančiu įgyvendinti šalies tikslus. Todėl švietimo strategijos neįmanoma sukurti tik švietimo darbuotojų rankomis. Koks švietimo tikslas? Suteikti išsilavinimą, supažindinti su istorija? Taip, bet visa tai turi tarnauti pagrindiniam valstybės tikslui – kurti ekonomiškai ir socialiai tvirtą šalį. Todėl švietimo reformos valdymas turi būti integruotas į bendrą šalies vystymosi strategiją, o ne paliktas švietimiečių savivalei.
Antra. Pagrindiniu švietimo tikslu laikomas verslumas. Verslus žmogus yra ekonomikos ir kartu šalies augimo pagrindas. Verslus individualios įmonės savininkas, medikas, juristas, informacinių technologijų specialistas – tai iniciatyvus, kūrybingas, savarankiškas, išsilavinęs žmogus, pasitikintis savo jėgomis. Jis kuria gerovę šaliai pats ir nereikalauja malonės, pašalpų ir socialinių garantijų. Šiuo metu didžiausia Europos valstybių švietimo užduotis – suteikti pasitikėjimą ir galimybes tapti savarankišku verslininku. Tik eidami tokiu keliu auginsime šalies ekonomiką, ją stiprinsime, aplinka taps stabilesnė socialinėms krizėms. Kuo daugiau turėsime smulkiųjų verslininkų, tuo mažiau valstybei kainuos bedarbių išlaikymas.
Šiandien mūsų šalyje švietimo sistemos vertinimas ir kontrolė vykdoma proceso, bet ne rezultatų analizės principu, t. y. tikrinama, ar mokoma nustatyta tvarka, bet neanalizuojama, koks rezultatas pasiekiamas.
Studentai visiškai nerengiami šių dienų gyvenimui. Programos pasenusios, dėstytojai teoretikai ir socialistai, nes gaunant ubago atlyginimą kitaip neišeina. Iš esmės programos tarnauja tik universitetų ir dėstytojų piniginiam poreikiui tenkinti. Siaura specializacija verčia ieškoti užuovėjos profsąjungose ar viskuo kaltinti valdžią. Studentai verčiami iškalti dėstytojų tiesas, tapti gerais vykdytojais, o ne ieškoti sprendimų, imtis iniciatyvos, kūrybiškumo, įgyti patirties. Universitetai visai nebendrauja su pramonininkais, verslininkais, nesiorientuoja rinkoje, todėl studentams nėra kur įgyti patirties, suvokti specialybės niuansus. Šių dienų studentai (tarp jų ir medikai, teisininkai), negaudami verslo bei finansinio išsilavinimo, neprisitaiko prie šių dienų poreikių ir arba papildo viskuo nepatenkintųjų gretas, arba, turintys įgimtos iniciatyvos, išvyksta į užsienį.
Kad Lietuvos valstybė įgyvendintų savo misiją (valstybės misija yra veikti Lietuvos ekonomiką ir padėti įsitvirtinti pasaulio ekonomikos konkurencinėje atvirosios rinkos aplinkoje, sudarant prielaidas verslumui ir informacinės visuomenės plėtros procesui, padedant įmonėms bei gyventojams integruotis į pasaulio informacinę visuomenę bei išnaudojant teikiamas galimybes šalies vystymuisi), turi būti žengti šie žingsniai:
1. Vyriausybė turi tęsti perėjimą prie šiuo metu pažangiausio – korporacinio šalies valdymo – modelio (pagal jį atliktos valdymo reformos Airijoje ir Ispanijoje, dirbama Kanadoje ir kt. Vadybos problemos analizuojamos strategiškai, judant pagal tikslų formulavimo, planavimo, organizavimo, vadovavimo ir kontroliavimo ciklą. Korporacinės vadybos modelis (KVM) pabrėžtinai reikalauja, kad organizacijos struktūra, kultūra, stilius būtų priklausomi nuo organizacijos misijos. KVM idėjos darė didelę įtaką „naujajai viešojo sektoriaus vadybai“ (nuo 80-ųjų), kai daugelyje pramoninių šalių viešojoje politikoje įsivyravo kaštų mažinimo ir orientavimosi į verslą kultūra.)
2. Švietimo strateginės kryptys turi būti nustatytos valstybės (tiksliau – valstybės strateginio planavimo komiteto), o ne švietimo darbuotojų (Švietimo ministerija, rektoriai ir kitos uždaros grupės) lygiu, atmetant susikompromitavusį „švietimas – švietimui“ (analogija: menas – menui, medicina – medicinai ir pan.) modelį.
3. Švietimo vadovų atsakomybė turi būti apribota strateginio plano pagal duotas gaires parengimu.
4. Analitikų grupė iš Užsienio reikalų ministerijos turėtų gauti pasaulinio ūkio, ir atskirai Europos Sąjungos, raidos tendencijas, iš Ūkio ministerijos – paruoštas Lietuvos ūkio ir paskirų šalies regionų raidos gaires pasaulinių tendencijų kontekste bei tam reikalingą profesijų bei specialistų skaičių. Šiam tikslui pasiekti turėtų būti įtraukti ir Lietuvos pramonininkai/verslininkai, nes turi būti nustatytas šalies verslui/pramonei reikiamas specialybių bei specialistų kiekis. Tai turi būti atliekama atsižvelgiant į kiekvieną Lietuvos regioną (ne tam, kaip buvo numatyta vienoje iš švietimiečių strategijų: Lietuvos specialistai turi būti konkurencingi Europoje, t. y. už Lietuvos valstybės pinigus paruošti ir Europos šalyse su malonumu priimti dar labiau pablogintų valstybės padėtį).
5. Turi būti sukurta monitoringo sistema, skatinanti valstybę, pramonę ir aukštąjį mokslą dirbti išvien. Tai galima įgyvendinti šiuo būdu (šiandien valstybė turi visus reikiamus instrumentus šiai situacijai valdyti tiesiogiai nesikišant į universitetų valdymo reikalus):
– universitetai varžosi dėl valstybinio finansavimo rengdami būtinas šalies raidai programas;
– pažangiausios programos, labiausiai praktiškai ir teoriškai patyrę dėstytojai, turima mokomoji bazė, sutartys su pramonininkais dėl verslui aktualių problemų analizavimo ir modelių jiems kūrimo, dėl studentų praktikos atlikimo, dėstytojų ir studentų tarptautinės mainų programos ir pan. leidžia laimėti konkursą;
– paruoštų studentų vertinimas pagal parengtus kriterijus, kaip antai darbdavių atsiliepimus, naujų įmonių steigimą, inovacijas, ekonomikos augimą ir pan. Tai leis objektyviau rengti studentus ir vers universitetus būti lanksčiu, analizuoti rinkos poreikius, dirbti kartu su įmonėmis, suprasti jų problemas.
Nieko nelaimėję turėtų suktis savo jėgomis ar studentų pinigais. Studentai, žinodami, kad valstybinės programos gali garantuoti darbą ir reikiamą išsilavinimą, galės tvarkyti savo likimą (t. y. pasikliauti savo jėgomis, o ne reikalauti iš „dėdės“). Negavę finansavimo turės ieškoti naujų veiklos modelių, tapti lankstesni ir inovatyvesni. Tik taip jie galės garantuoti savo išlikimą ir būti naudingi Lietuvai.

Darius Radkevičius