Antitautiškumas
Gal ir esama gerų norų, kai Europa
baiminasi perdėto tautiškumo. Jai atrodo, kad tai populiarus nesantaikos
ir neapykantos šaltinis. Iš dalies ją galima suprasti tokios
jos istorijos pamokos. Du be galo žiaurūs kruvini karai, ir abu
vykę tarsi tautiškumo pagrindu, tarsi vienos tautos naikino kitas.
Iš abiejų pusių naikino ir patys, nors nelabai žinojo, kodėl naikino.
Vienos buvo sugalvoję, kad jos yra geresnės, o kitos kad ir
jos neprastesnės, o svarbiausia kad nori gyventi. Vėliau marksistai
paaiškino, kad tai buvo netolygus imperializmo vystymasis, ir
negavusiesiems savo dalies reikėjo ją gauti. Tačiau kariavusiems
žmonėms dažnai atrodė kitaip: tauta naikino tautą. Visi ankstesni
Europoje vykę karai panašiai atrodė. Tai štai po kruvinų karų,
kad jų daugiau nekiltų, sumanyta interesus derinti. Tai pakankamai
sėkmingai daroma, bet šalutinis rezultatas apskritai imta bijoti
tautiškumo.
Imta bijoti tautiškumo, ir tegul tie, kuriems taip atrodo, jo
saugosi ir bijo. Nei smerkiame juos, nei savo pažiūrą primetinėjame.
Mes tik turime kitokį patyrimą. Mūsų istorija kitokia. Mes nenaikinome
jokių tautų, tad pažįstame neagresyvų tautiškumą. Mus visada kiti
naikino. Visada gyvenome save beprarandantys, todėl išmokome vertybes
branginti. Taigi neišvengiama mums tapo gynybos pozicija. Taip
gyvendami gindamiesi mes ėmėme vertinti tautiškumą. Tai mūsų savybė.
Kurie gyveno maždaug lygiaverčiai kariaudami ir vieni kitų tautiškumus
naikindami, tie žino apie galimus tautiškumų pavojus. Jie prisibijo,
ir tai yra jų savybė. Mes einame į Europą su ta savybe, kurią
mums reikia turėti, su dideliu tautiškumo vertės supratimu.
Neagresyvus mūsų supratimas Europai mes tą paaiškinsime. Paįvairinsime
beatsirandantį jų vienodumą, ir praturtinsime. Jų pozicija pateisinama
ir ne visai teisinga. Mūsų irgi pateisinama ir, tikriausiai, taip
pat reikalinga pataisų. Vieni kitiems ne visai tobulas savo pozicijas
atleidžiame, ir sugyvename.
O kai imama elgtis primityviai
nei priežasčių, nei pateisinimų.
Sausio 20-ąją labai vienpusiškai šiuo klausimu buvo kalbėta LTV
laidoje Faktų anatomija : Europa nemėgsta tautiškumo, ir mes
jiems nedemonstruokime. Tik dėl to, kad Europa nemėgsta. Nebandyta
paaiškinti, kad jis gali būti geras ir jį galima mėgti. Arba daryti
vienaip ir kitaip, kiekvieniems pagal savo patirtį. Nemėgti tik
agresyvumo tautiškumo pagrindu. Ir primityvumo tautiškumo ir antitautiškumo
pagrindais.
Minėtoje LTV laidoje sakyta kažką pasipiktinus, kad , rodos, mis
gražuole Lietuvoje paskelbta ne lietuvių tautybės mergina, o lenkaitė.
Naivus ir nereikalingas toks piktinimasis, ir laidos dalyviai
piktinosi jau tais pasipiktinusiais. Gerai darė, bet gaila, kad
puolė į kitą kraštutinumą. Tautiškumas nemadingas, Europai nereikalingas,
ir mes turime prisitaikyti. Ir apskritai tai nesą joks esminis
žmogaus požymis, tik vienas iš daugelio, kokį žmogus gali turėti.
Ne visiems taip atrodo, o gal ir nereikėtų, kad visiems taip imtų
rodytis. Tai būtų ir skurdinimas, ir ne visai tiesa. Tauta istoriškai
ir kitaip yra bendrija, kurią ir tautos dvasia vienija, ir netolygu
sodininkų ar daržininkų draugijai. Ir Lietuvos kitataučiai turi
teisę būti savo tautų žmonės, o Lietuvai piliečiai. Dėl kokių
nors aplinkybių gyvenančius Lietuvoje Lietuvos dvasia veiks neabejotinai,
jie darysis šiek tiek lietuviai. Tikriausiai nesunyks jie dėl
to, bet praturtės. Taip, kaip ir šalia kitataučių gyvenantys lietuviai.
Tai neagresyvus tautiškumas. Kad jis toks yra galimas, Europai
reikia aiškinti. Jie pasiliks, kokie jie nori būti, o mes taip
pat panorėsime ir pasiliksime žmonės, suprantantys ir vertinantys
tautiškumą.
O lietuvėms merginoms, jeigu jas lenkaitė gražuolė įžeidžia, reikės
pasirūpinti būti gražesnėms arba jų tėvams reikės uoliau papirkinėti
vertinimo komisijų narius. Žiūrint pagal ką tos gražuolių karūnos
skiriamos už grožį ar už pinigus.
Gražina Trimakaitė
© 2002 "XXI amžius"