Savininkai be nuosavybės
Jeigu bet kurios valstybės egzistavimo
ir stiprybės pagrindas yra teisingumas, tai mūsų valstybė kol
kas nuo jo tik tolsta. Būtent tokią išvadą galima daryti prisiminus
Seimo daugumos valia neseniai pakeistus turto grąžinimo nuostatus.
Šie pakeitimai ne be pagrindo vadinami antrąja nacionalizacija,
kurios priežastis, vykdymo mechanizmą ir galimus padarinius kaip
tik ir dera aptarti.
Grynai finansiniu požiūriu tai yra valdančiosios daugumos mėginimas
pigiai išspręsti išties didelę savininkams grąžintinuose namuose
gyvenančių nuomininkų problemą, perkeliant ją nuo valstybės ant
pačių savininkų pečių. Tai būtų padaryta savininkams sumokant
menkutes kompensacijas, nė iš tolo neprilygstančias grąžintinų,
neretai prestižinėse vietose esančių, namų ir butų vertei. Taigi
einama dar vienos apgaulės keliu.
Tačiau apgaudinėjami ir vadinamieji būsimieji benamiai. Ši žmonių
grupė nėra vienalytė. Tarp jų greičiausiai esama ir buvusių aktyvių
šviesios ateities kūrėjų, kurie net nenori susimąstyti apie jų
turimo būsto kilmę. Vis dėlto neabejotina, kad dauguma nuomininkų
atsidūrė svetimuose namuose ne savo valia, ir tai turi būti nedviprasmiškai
pripažįstama. Kaip tik tokių žmonių keblia ir sunkia padėtimi
ir mėgina spekuliuoti valdančioji dauguma. Jos siūlomo sprendimo
esmė valstybės mastu atsikratyti šių žmonių problemų ir spręsti
jas kitos grupės, t.y. savininkų, sąskaita.
Tiesą sakant, tokio sprendimo buvo galima laukti. Už visų gražbyliavimų
apie norą pagelbėti sunkioje padėtyje atsidūrusiems žmonėms slypi
nesunkiai iššifruojama ir gerai pažįstama logika: buržujai ir
taip visko pertekę, todėl galima ramia sąžine juos apiplėšti.
Akivaizdu, kad šitokia logika neturi nieko bendro nei su visame
civilizuotame pasaulyje gerbiamu nuosavybės teisės principu, nei
su visais laikais Lietuvoje egzistavusiu teisingumo supratimu.
Jo taisyklės visada buvo paprastos ir aiškios: plėšiko iš ko nors
atimtas ir kitam žmogui atiduotas daiktas netampa jį įgijusiojo
nuosavybe. Tačiau ši taisyklė Seimo valdančiajai daugumai, atrodo,
yra pernelyg sudėtinga. Tai savaip natūralu, nes šią daugumą sudaro
žmonės, kurie širdies gilumoje to, kas įvyko Lietuvoje per 50
okupacijos metų, nelaikė, o ir dabar nelaiko, nusikaltimais.
Ši problema išsprendžiama vadovaujantis ne miglotais ir ciniškais
neokomunistiniais teisingumo vaizdiniais, o civilizuotam pasauliui,
beje, kažkada ir Lietuvai, gerai žinomais ir patikrintais teisingumo
principais bei gera valia. Užuot ėjusi pigiu populistiniu keliu
ir kursčiusi nuomininkus gvieštis svetimo turto, valstybė turėtų
sąžiningai prisiimti atsakomybę už jų likimą ir spręsti jiems
iškylančias problemas. Sukurti ir, svarbiausia, realiai vykdyti
dabartinių nuomininkų aprūpinimo būstu programą anaiptol nėra
neįgyvendinamas uždavinys. Jo sprendimas turėtų tapti prioritetiniu
valstybės tikslu, nes piliečių santarvės garantavimas ir stiprinimas
yra pirmoji bet kurios demokratinės valstybės egzistavimo ir išlikimo
sąlyga.
Šioje situacijoje daug priklauso ir nuo pačių nuomininkų. Jie
gali sutikti tapti valdančiosios daugumos gundymo aukomis ir būti
paversti aklais antrosios nacionalizacijos įrankiais, o jai įvykus
nerimauti dėl abejotinu keliu įgytos nuosavybės. Tačiau jie gali
pareikalauti ir savo teisių bei realios valstybės paramos, o tokiu
atveju jiems pritars kiekvienas doras žmogus. Šiaip ar taip, pusės
šimtmečio plėšikavimo ir sąžiningai įgytos nuosavybės atiminėjimo
istorijoje laikas padėti tašką, o kol tai neįvyks, pasiaukojamai
ginta Lietuvos Respublika nebus ta respublika, apie kurią svajojo
jos gynėjai.
Vytautas Radžvilas
© 2002 "XXI amžius"