"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį    Nr. 5 (5)

PRIEDAI






Ar leisime įsigalėti naujiesiems didžponiams?

Paskutinieji įvykiai savo svarba nė iš tolo neprilygsta vėl atsinaujinusioms diskusijoms dėl žemės pardavimo užsieniečiams terminų ir sąlygų. Nors daugiausia kalbama apie pereinamojo laikotarpio trukmę, klausimo esmė glūdi ne čia. Iš tikrųjų tai Lietuvos kaimo likimo klausimas. Pakartojant žinomus rašytojo žodžius galima pasakyti, kad šiuo metu kaimas stovi kryžkelėje, kur išsiskiria du jo tolesnės raidos keliai. Pirmasis – tai vidutinių ūkininkų stiprinimo ir gausinimo kelias. Antrasis – didelių dvarų ir alink juos susigūžusių kumetynų kūrimo kelias. Būtent šiuo keliu nukreipti Lietuvos kaimą mėgina grupė naujųjų žemvaldžių, pradėjusi vykdyti tai, ką be jokių užuolankų reikia vadinti masinio žemės išgrobstymo pusvelčiui planu.
Joks kaimo gyventojas nebus verčiamas parduoti savo žemės užsieniečiui prieš savo valią. Žemę turės teisę pirkti tik tas, kuris ją dirbs. Nesunku uždrausti pardavinėti dar negrąžintas savininkams žemes. Atrodytų, šių ir kitų saugiklių daugiau negu pakanka, kad būtų galima priimti Konstitucijos pataisą. Tačiau kurčiųjų pokalbius su nebyliaisiais primenantys ginčai tebevyksta.
Žemvaldžių plano esmė labai paprasta, jį sudaro dvi dalys. Pasinaudodami tuo, kad atnaujindama derybas su ES dėl žemės ūkio skyriaus Lietuvos valstybė patektų į kvailą ir ją kompromituojančią padėtį, plano vykdytojai reikalauja teisės per artimiausius porą metų faktiškai veltui išsidalyti daugiau negu pusę milijono hektarų valstybinio fondo žemių. Jie kalba visų Lietuvos žemdirbių vardu, tačiau turbūt nereikia įrodinėti, kad šios žemės nematys trihektarininkas, smulkus ūkininkas, menkai tikėtina, kad jos gaus net nelengvai galą su galu suduriantis vidutinio ūkio savininkas. Ją pasiglemš kaimo turtingieji ir galingieji, tad praraja, skirianti tikrąjį ūkininką nuo jau šiandien esančio dvarininko dar labiau padidės ir virs neperžengiama bedugne.
Tačiau, be valstybinio fondo žemių, dar yra ir kitas nemenkas grobis. Nemažai dirbamos žemės kaime turi miesto gyventojai. Be to, ir pačiame kaime apstu garbaus amžiaus žmonių, kurie jau negali arba artimiausiu laiku nebegalės patys dirbti savo žemės. Plano vykdytojai neabejotinai pasieks, kad būtų smarkiai padidinti mokesčiai už nenaudojamą žemę. O tada įvaryti į kampą dabartiniai šios žemės savininkai bus priversti skubiai ir pusvelčiui atidavinėti savo žemes lietuviškojo kaimo didžponiams, kurie galės su jais žaisti kaip katė su pele.
Ilgalaikės perspektyvos požiūriu tai reiškia viena: Lietuvos kaimas būtų visam laikui apvalytas nuo smulkių ir vidutinių ūkininkų, o didžiuma žemės sutelkta stambių žemvaldžių rankose.
Siekdami savo tikslo šie žmonės nesiskaito su priemonėmis. Kaimo gyventojų gąsdinimas siaubūnais užsieniečiais jau seniai peržengė bet kokias sveiko proto ribas. Apeliuojama ne į protą, o į jausmus, kai žemės pardavimas lyginamas su Tėvynės ir net motinos pardavinėjimu, nors šių jautrių žodžių sakytojams tai netrukdo patiems regzti žemės išgrobstymo planus.
Galima tik spėlioti, kaip, nesunkiai perpratusi šitokių planų esmę, į tai reaguotų ES ir kaip tai atsilieptų šalies žemės ūkiui.
Socialiniu požiūriu tokio plano įgyvendinimas reikštų paslėptą baudžiavinių santykių grąžinimą. Juk kokioje, jeigu ne baudžiavinėje santvarkoje įmanomas toks dalykas, kad daugybė žmonių turėtų priverstinai pigiai pardavinėti savo nuosavybę privilegijuotai visuomenės grupei, kokia neabejotinai siekia tapti dabartiniai stambieji Lietuvos žemvaldžiai?
Ar mūsų visuomenė ir pati valstybė leisis paverčiama šios grupės nežaboto godumo ir šantažo įkaite? Ar socialdemokratai vis dėlto apsispręs ginti daugumos paprastų kaimo žmonių interesus, ar nusilenks žemdirbių vardu kalbantiems dvarininkams, kurių branduolį sudaro buvusieji kolchozų pirmininkai? Ką darys kitos partijos, susidūrusios su meistriškai sukurta ir dirbtinai primesta alternatyva, kai sukėlus grėsmę šalies integraciniams siekiams mėginama sąmoningai sunaikinti smulkiųjų ir vidutinių ūkininkų sluoksnį? Pagaliau ar Lietuvos visuomenė supras, kad tariami kaimo gyventojų gynėjai tik siekia pakartoti tai, kas jau buvo padaryta, kai prisidengus šūkiu „Neleiskime išparduoti Lietuvos!“ buvo išsidalijamos šalies įmonės?
Laiko atsakyti į šiuos lemtingus klausimus nėra daug.

Vytautas Radžvilas

© 2002 "XXI amžius"

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija