Horizontai

Rusija ir Europa: naujų santykių pradžia

Po beprecedentės Rusijos iniciatyvos suartėti su Vakarais, Europos ir JAV aukštieji pareigūnai spėlioja, kas galėjo priversti Maskvą atsisakyti ankstesnės politikos ir kokio Vakarų atsako ji tikisi. Visai neseniai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė, jog Rusija pasiryžusi iš naujo apsvarstyti santykius su šaltojo karo laikų priešininku NATO ir pripažinti aljanso plėtros į Baltijos šalis galimybę. Be to, Europos Sąjungai V.Putinas pasiūlė artimesnį saugumo politikos bendradarbiavimą. Priešingai nei tikėtasi, Maskva abejingai reagavo į JAV atsisakymą dėl antibalistinių raketų (ABR) sutarties, nors anksčiau tai buvo pagrindinis dviejų šalių nesantaikos šaltinis.
Rusijos noras keisti santykius su Vakarais tapo pagrindine sausio viduryje vykusio dvidienio seminaro Briuselyje tema. Seminaro, kurį organizavo Europos politikos studijų centras, dalyviai priėjo išvadą – Rusija pagaliau užkasė šaltojo karo kirvį. Daugiausia ginčų kilo svarstant, ar šis poslinkis nebus trumpalaikis.
Karnegio centro direktorius Dmitrijus Treninas siekius suartėti su Vakarais sieja su Rusijos modernizavimo strateginiais išskaičiavimais. „Ši strategija, – kalbėjo D.Treninas, – privertė Putiną sakyti „tiek jau to“ apie šaltąjį karą ir ieškoti valstybės integravimo būdų“.
Anot savaitraščio „Russian Political Weekly“, V.Putinas į istoriją nori įeiti kaip didžiausias Rusijos geradarys ir novatorius. Karnegio centro direktorius lyg pratęsia šią mintį sakydamas: „Namuose, t.y. Rusijoje, Putinas įvedė tvarką užsienio ir saugumo politikos srityse. Atsižvelgiant į dabartinius jo prioritetus aišku, kad ateityje Rusijos prezidento niekas neprisimins kaip uolaus demokratijos puoselėtojo, bet niekas nedrįs paneigti, jog Putinas daro viską, ką gali, kad atgaivintų ir „pastatytų ant kojų“ Rusijos ekonomiką“.
D.Trenino manymu, Rusijos galva padarė protingą ir sau priimtiną sprendimą – nekreipti pernelyg didelio dėmesio į JAV ir, užvertus šaltojo karo istorijos puslapius, sėkmingai bendradarbiauti su didžiosiomis Europos valstybėmis tam, kad Rusija lengviau įsilietų į pasaulinę rinkos ekonomiką. Pagrindinis Rusijos saitas su euroatlantinėmis politikos ir ekonomikos struktūromis galėtų būti ES. Žinoma, Rusijos integravimasis į Europą dar nereiškia, kad ji pasieks narystės ES bent jau artimiausioje ateityje, bet akivaizdžiai sustiprins jų ekonominį, saugumo bei politinį bendradarbiavimą.
Seminaro metu D.Treninas sakė: „Kalbėdami apie Rusijos integravimąsi į Europą turėtume būti itin konkretūs. Tai neturi nieko bendra su užsienio politikos nutartimis. Rusijos įžengimas į Europą nebus sąlygotas kokio nors Maskvos ir Briuselio sandėrio. Apie 97-98 proc. darbo padaryta šalies viduje vykdant Rusijos „europeizaciją“, iš pamatų reorganizuojant ekonominę, politinę ir visuomeninę santvarką. Dera pabrėžti, jog tik savo pastangų dėka Rusija taps europietiška valstybe.
Politikos ekspertų nuomone, Rusijos elitas ir plačioji visuomenė nusivylė uždaros, savarankiškai stabilios ir išsivysčiusios Rusijos utopija. Tokios aplinkybės garantuoja, kad Putino eurointegravimo tikslų gyventojai nesupras priešiškai. Vakarams belieka įvertinti gerus Rusijos ketinimus ir pasiūlyti jai artimesnį bedradarbiavimą.
Šiuo klausimu susidomėjusi Džordžtauno universiteto Rusijos ir Eurazijos studijų centro direktorė Andžela Stent pritaria D.Trenino nuomonei, bet pastebi keletą trūkumų Rusijos karinės ir vidaus politikos srityse. Beje, ji pažymi, jog Rusijos lūkesčių išsipildymas daugeliu atvejų priklauso nuo Vakarų. Anot A.Stent, JAV ilgą laiką drąsino Rusiją imtis radikalių permainų šalyje, o dabar stengiasi paspartinti jos narystę Pasaulio Prekybos Organizacijoje (tam jau pritarė ES). Maža to, JAV ragina savo verslininkus noriau investuoti į Rusiją, nors, aišku, tai ilgai truksiantis procesas.
Gynybos politika bei ginkluotės kontrolė – vis dar neišspręsta JAV ir Rusijos dilema. Visai neseniai JAV ir Rusija sudarė dvišalį principais paremtą susitarimą dėl branduolinių galvučių laikymo. Jį paskatino JAV nusišalinimas nuo ABR sutarties.
Anot A.Stent, JAV suinteresuota, kad tiek NATO, tiek ES vilkintų sprendimą dėl santykių su Rusija, nes viena nerašytų JAV politinių nuostatų – vengti regioninių dalijimųsi.
Rusijos ir Eurazijos centro direktorės manymu, JAV tikriausiai formaliai pasveikintų Rusijos dalyvavimą ES inicijuojamame gynybos projekte, nors Vašingtonas netiki ES noru, kad Rusija turėtų teisę dalyvauti svarstant svarbius politinius reikalus.
Šiai minčiai visiškai nepritarė D.Treninas sakydamas, jog ES ir NATO privalo sudaryti atitinkamas institucijas tam, kad Rusija galėtų praktiškai bendradarbiauti.
„Kas dveji metai vykstantys ES ir Rusijos viršūnių susitikimai turėtų virsti nuolatine Europos ir Rusijos taryba. Tada jiems būtų patogiau ieškoti bendros išeities dėl taikos palaikymo Balkanuose, Kaukaze ir Centrinėje Azijoje. Deja, Čečėnija taip ir liktų „tabu zona“ ES kariniam kišimuisi, nors pastaroji galėtų ir toliau teikti naudingą ekonominę paramą šiam regionui“, – svarstė Treninas.
NATO bloką Karnegio centro direktorius įsivaizduoja kaip pagrindinį Europos ir Rusijos saugumo santykių arbitrą. Neseniai pateiktas Didžiosios Britanijos siūlymas dėl Rusijos narystės NATO galėtų realiai praplėsti „saugios ir taikios Europos“ zoną.
Stephanas de Spiegeleire – vienintelis ES atstovas minėtame Briuselio seminare, skeptiškiausiai nusiteikęs dėl bendrų Rusijos ir Europos institucijų kūrimo. Jis sako: daugelio Europos valstybių vyriausybės nėra tikros, jog galima patikėti naująja Rusijos politika ir rusų visuomenės reakcija tuo atveju, jei Vakarų politika juos nuviliotų.
„Tai paskatintų rusus atvirkščiai suvokti saugumo politiką, būtų pradėta ieškoti kaltų kaip ir anuomet, vienijant Vokietiją ar vykdant pirmąjį NATO plėtros etapą“, – prognozavo S. de Spiegeleire. Jo nuomone, ES neturėtų keisti savo lėto, laipsniško integravimo politikos.
NATO viršūnėse svarstoma, kaip arti verta prisileisti Rusiją. Vieni teigia, kad NATO vieta Europoje, ir čia jis turi ieškoti kontaktų su Rusija. Antri – jog aljansui visiškai nepakeliui su Rusija. Treti mano NATO esant Europos ir Amerikos saugumo įrankiu, kuris ir teturėtų rūpintis jų reikalais.
Indianos valstijos respublikonų partijos atstovo senatoriaus Dicko Lugaro nuomone, NATO pirmiausia turėtų imtis atkurti savo įvaizdį, o ne plėstis į Rusiją, nes pastaruoju metu aljansas atrodo gerokai praradęs politinę reikšmę.
Pasak D.Lugaro, „šiame pasaulyje, kur terorizmas planuojamas Vokietijoje, finansuojamas iš Azijos gilumos ir vykdomas JAV – skirtumo tarp „čia“ ir „ten“ nebeliko. Sunku atskirti, kas draugas, o kas priešas, nes pastarasis turi tūkstantį veidų ir dar daugiau veikimo būdų. Dabar NATO privalo rūpintis, kaip perimti teroristų turimus branduolinius, biologinius ir cheminius ginklus. Aljansas turi imtis svarbiausių jo užduočių“.
Anot „Washington Times“ apžvalgininkų, kol NATO blokas nesusirūpins transatlantinės bendrijos saugumo užtikrinimu bei sėkminga integravimo politika, tol jis galės save vadinti šaltojo karo relikvija.

Pagal užsienio spaudą parengė Justina Žeižytė