Kas slypi už Maskvos ir Varšuvos suartėjimo?
Kremliaus strategai jau paskyrė vaidmenį
Lenkijos prezidentui Aleksandrui Kvašnievskiui, tilto statytojui
tarp Maskvos ir Rytų Europos. Tokio tilto statytojų vaidmenį
Vakarų Europoje dabar atlieka Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis
ir Didžiosios Britanijos premjeras Tonis Bleiras.
Rusijos dienraščio Izvestija politikos apžvalgininkė J.Grigorjeva
rašo, kad po V.Putino vizito į Lenkiją A.Kvašnievskiui buvo rekomenduota
imtis parodyti visiems Lenkijos kaimynams ir buvusiems socialistinio
lagerio draugams (taip pat ir Baltijos valstybėms), kad siekis
įsijungti į euroatlantines struktūras visiškai nereiškia, jog
reikia nepaisyti Maskvos. Tuo labiau kad Lenkijos prezidentas
ir dabar Varšuvos valdžioje esanti buvusi komunistinė nomenklatūra
ne tik gerai kalba rusiškai, bet, kaip ir Lietuvoje, ilgisi praėjusių
laikų. Tiesa, A.Kvašnievskis, bent jau viešai, dar neapsiėmė būti
Kremliaus įgaliotiniu buvusiame socialistiniame lageryje ir
svarbiausiu V.Putino partneriu Rytų Europoje. Vizito Lenkijoje
metu jis kol kas tik žarstė į visas puses komplimentus Rusijos
prezidentui: koks jis esąs protingas, komunikabilus, koks patyręs.
A.Kvašnievskiui tai padaryti buvo nesunku, nes jis, kaip ir visi
buvę Lenkijos komunistiniai nomenklatūrininkai, puikiai kalba
rusiškai ir nuolat tą demonstruoja. V.Putinas deramai įvertino
Lenkijos prezidento lingvistinius ir politinius sugebėjimus ir
džiaugėsi, kad A.Kvašnievskis be didelio triukšmo per pastaruosius
dvejus metus sugebėjo atkurti draugiškus Lenkijos ir Rusijos santykius.
V.Putino vizito metu tie geri santykiai buvo demonstruojami
visokiais būdais. Pavyzdžiui, abiem prezidentams lankantis koncerte
Varšuvos didžiajame teatre, A.Kvašnievskis kaip lenkų meilės Rusijai
išraišką demonstravo mėlynos spalvos rožes, išaugintas Lenkijos
selekcininkų V.Putino garbei, nes be mėlynos spalvos rožių negalėjo
būti sukomponuotas Rusijos vėliavos spalvų rožių kilimas. Rusijos
prezidentas ypač didelį palankumą rodė pirmajai Lenkijos poniai,
kuri svečiui pristatė visą Varšuvos elitą, pradedant garsiąja
kino žvaigžde Barbara Brylska, baigiant žinomais lenkų sportininkais.
Po koncerto Radvilų rūmuose surengta vakarienė. Patiekta triušiena
su juodųjų serbentų padažu, stirniena, virtiniai su aguonomis,
aukščiausios rūšies prancūziški vynai. Per vakarienę ir po jos
daug kalbėta apie Karaliaučiaus anklavą. Jeigu ankstesnioji Lenkijos
valdžia buvo numačiusi sugriežtinti vizų režimą su Karaliaučiumi
jau nuo šių metų pradžios, tai dabar A.Kvašnievskis pažadėjo svečiui
atidėti šį reikalą mažiausiai iki 2003 metų. Buvo paskelbta, jog
abu prezidentai sutarė paspartinti planuojamas ketvertuko (Maskvos,
Briuselio, Varšuvos ir Kaliningrado) derybas dėl anklavo reikalų.
Įdomu, kad tame ketvertuke neatsirado vietos penktajam partneriui
Lietuvai. Bent jau Rusijos spauda to nemini. Todėl galima daryti
išvadą, jog Varšuvos advokatavimas Lietuvai, pasikeitus Maskvos
ir Varšuvos santykiams, baigiasi.
Bet svarbiausia, kad prezidentai sutarė dujotiekio į Vokietiją
statybą per Lenkijos teritoriją baigti 2003 metų gale. Varšuva
įsipareigojo į dujotiekio statybą investuoti 350 milijonų dolerių
trečdalį visos kainos. Taigi, nepaisant Lietuvos ministrų vojažų
į Maskvą, prašymų Maskvos tiesti dujotiekį per Lietuvos teritoriją,
viskas nuėjo niekais. Maskva ir Varšuva jau nusprendė kitaip.
Ypač džiūgavo Rusijos ir dabartinę neokomunistinę Lenkijos vyriausybę
palaikanti spauda: sausio 17 dieną, kai sovietų laikais buvo minimos
Lenkijos išvadavimo metinės, V.Putinas ir A.Kvašnievskis iškilmingoje
ceremonijoje padėjo vainikus prie sovietų karių memorialo. Maskvos
dienraštis Komsomolskaja pravda ta proga rašė: Dar prieš dvejus
metus tokio dalyko negalima buvo net įsivaizduoti. Istoriniai
prieštaravimai nueina į praeitį, užleisdami vietą sveikam pragmatizmui.
Maskvos ir Varšuvos suartėjimas vargu ar ką nors gero žada Lietuvai.
Tuo labiau kad ir Lietuvoje daugiau kaip pusė vadinamųjų socialdemokratų
ir socialliberalų rėmėjų ir rinkėjų pasisako prieš stojimą į NATO
ir ES. Jeigu Lenkijoje buvo pagaliau ryžtasi atimti parlamentinę
neliečiamybę iš lenkų Šustausko vadinamosios ūkininkų profsąjungos
Savigyna lyderio Andžejaus Leperio, tai Lietuvoje tokie leperiai
nebeišlenda iš televizorių ekranų ir spaudos puslapių.
Petras Katinas
"XXI amžiaus" apžvalgininkas
© 2002 "XXI amžius"