Tautos dvasia: mitas ar realybė?

Tautos išnykdavo toli gražu ne vien dėl agresyviai nusiteikusių galingesnių kaimynų ekspansijos ar kitokių stichinių nelaimių. Jos tiesiog „sudūlėdavo“ savo gyvenamąją erdvę užleisdamos kitiems. Tokio „sudūlėjimo“ esminė priežastis – nepajėgumas reprodukuoti savo narių, atskirus segmentus jungiančiosios „medžiagos“. Supaprastinta ir apibendrinta forma tą „medžiagą“ galėtume pavadinti tautos dvasia. Užtenka skaitytojui priminti Č.Sasnausko „Karvelėli mėlynasai“ arba Maironio žodžiais sukurtą „Lietuva brangi...“ ir mes, vyresnioji karta, iškart pajausime tos dvasios alsavimą.
Negalime įsivaizduoti ir „anos“ atgimstančios Lietuvos ir lietuvių sąmonėjimo be V.Kudirkos „Varpo“, be M.K.Čiurlionio tapybos, be Maironio poezijos ir be filosofo S.Šalkauskio... Lygiai taip pat vargu ar įmanoma įsivaizduoti, tarkim, norvegų tautos atgimimą, jos labiau modernizuotą savimonę ir jų valstybės sukūrimą be E.Grygo muzikos arba be H.Ibseno dramų.
Niekas nenuneigs: pragmatikai kuria gyvenimo sąlygas. Jos labai svarbios. Bet tik idealistai – mokslo, kultūros ir meno veikėjai akumuliuoja, saugo ir perduoda kitoms kartoms ne tik „tautos dvasią“, bet ir dvasingumo išsaugojimo pastangą, be kurios pasaulis labai greitai pavirsta laukinėmis džiunglėmis, kuriose nebaudžiama ima siausti savinauda – tas nuolatinis bet kurios civilizacijos palydovas, įgyjantis plėšraus žvėries pavidalą*. Šia prasme tauta ir kultūra (ir pagrindinė kultūros sudedamoji dalis – menas), ko gero, yra labiau, organiškiau suaugę, negu tauta ir ekonomika. Žvelgiant iš sociologinio mąstymo pozicijų, ekonomikos sąvoka artimesnė visuomenės sąvokai, su ja labiau asocijuojasi. Ir visai natūralu, kad dominuojant ekonomikos (gamybos) problematikai ir jos įdukrai – vartojimo kultui, agresyvėjant pragmatikai ir instrumentiniam protui (vien apčiuopiamos naudos siekiančiam protui bei elgsenai), tautos dvasia, tautos idėja, apskritai – tautos sąvoka tarsi savaime nustumiama. Bet mes žinome ir kitą tiesą: dvasinė, intelektuali kultūra, kurios geriausia sergėtoja ir puoselėtoja ir yra tauta, geriau nei politika ar ekonomika gali sustiprinti ne tik tos šalies visuomenės integralumą, bet ir besiformuojančios panvisuomenės integralumą.
Sovietiniais metais tautos dvasią gana sėkmingai skleidė reguliariai organizuojamos dainų ir šokių šventės, „Žalgirio“ krepšininkai (1988 metais sugebėję įveikti neįveikiamus, visos imperijos remiamus CSKA dievaičius), etnografiniai ir folkloro ansambliai, ypač Dalios ir Povilo Mataičių suburtas lietuvių folkloro teatras, tokie kūriniai kaip Broniaus Kutavičiaus oratorija „Paskutinės pagonių apeigos“, berniukų choras „Ąžuoliukas“, S.Sondeckio vadovaujamo orkestro pergalės, tarptautinis pripažinimas ir daugelis kitų kultūros, meno (žinoma, ir mokslo) laimėjimų.
Nūdien tarsi niekas ir nebelaukia Vingio ar Kalnų parke vyksiančių liaudies (o iš dalies ir pusiau profesionalaus) meno manifestacijų. Šiandien taip ir liko tautiečių beveik nepastebėta Dalia Steponavičienė-Rugiaveidė, su kolegomis gebėjusi senųjų lietuvių sutartinių melodijas sujungti su modernia muzikine išraiška. Folklorinio meno šventės praeina nesutraukdamos laukiamos žiūrovų ir klausytojų auditorijos. Edmundo Nekrošiaus režisuojami spektakliai parsiveža iš užsienio aukščiausius įvertinimus, tačiau juos Lietuvoje pastebi tik saujelė gerbėjų. Už tai roko muzikos (kurių melodijose vargiai surastum lietuviškos muzikos frazę ar bent jos dvelktelėjimą) festivaliai lūžte lūžta nuo dešimttūkstantinės jaunimo minios ir įsisiautėjusio jų svaigulio...

Kas atsitiko?

Paprasčiausiai pasikeitus aplinkybėms ir pati tautos dvasia keičia ne tik savo pavidalą, bet ir gravitacinės traukos pobūdį. Pasakytume daugiau: ji, kaip ir kiti „nenaudojami daiktai“, „sparčiau dūlėja“... Bet apie tai – kiek vėliau.
Manoma, kad tautos dvasia, įsikūnijusi kultūroje, pasireiškia per pasaulėžiūrines bei religines nuostatas, elgsenos normas, per materialųjį ir idealųjį kultūrinį paveldą, istorinę atmintį, per mąstymo stereotipus, susiformavusį mentalitetą, per savitą informacinį lauką (kai kurių autorių vadinamą egregoru), per bendro likimo suvokimą, žinoma, per kalbą ir pan. Tačiau jeigu susimąstytume, kas gi sudaro pagrindinį tautos egzistencijos tikslą, toks supratimas neabejotinai turėtų būti praplėstas imtinai iki verslinės iniciatyvos, jos raiškos pobūdžio, iki valstybingumo įtvirtinimo priemonių ir net iki tų struktūrų, kurias mes linkę vadinti biurokratizuotomis ir net korumpuotomis. Galima netgi pasakyti, kad ir korupcija, esant nusilpusiai kultūrai ir ne mažiau nusilpusioms, nevykusioms politinio valstybinio tvarkymosi formoms, gali rodyti tam tikrą tautos segmentų gyvybingumą. Žinoma, šiuo atveju – supriešinimą su labiau civilizuota socialine raiška. Arba, kaip tą galėtume pavadinti svetimu žodžiu – su antrepreneryste.
Štai taip, plačiau vertinant tautos dvasią, pagrindinis tautos egzistencijos tikslas – jos fizinis tęstinumas ir civilizacijos bei kultūros prasme visavertis evoliucionavimas (o jis neįsivaizduojamas be atvirumo supančiam pasauliui) ne tik įgauna, bet ir privalo įgauti platesnę traktuotę.
Turime pastebėti, kad šiuolaikinis pasaulis yra esmingai pasikeitęs ir vis sparčiau keičiasi, kad JAV – šalis, laikytina Vakarų civilizacijos forpostu, pasižymi ypatingu dinamizmu, kurio pagrindą sudaro vartojimo kultas, demokratinės laisvės ir pilietinė visuomenės organizacija, finansinė šalies galia ir pačių amerikiečių įtikėjimas savo civilizacine misija. Šie bruožai puikiai nusako JAV visuomenės (kažkaip nesinori sakyti – tautos) dvasią. Tos šalies dinamizmas vos ne iš pamatų keičia į jos orbitą patekusių (ir patenkančių) tautų substancionalumą ir ypač tų, kurios iki tol neturėjo savo evoliucionavimui normalesnių sąlygų.
Jeigu kalbėsime apie lietuvių tautą, tai ji, neturėdama tokiam dinamizmui reikiamo pasirengimo, atsidūrė bendrajame informacijos ir komunikacijos lauke, kuriame neįtikėtinu škvalu ir pačiais įvairiausiais pavidalais veržiasi nuogas, netgi agresyvus pragmatizmas, dorovinis reliatyvizmas, o kartu su tomis tendencijomis ir supranacionalumas (anttautiškumas, virštautiškumas).

Supranacionalumo slinktis

Tai jis, supranacionalumas, bet kurios modernizacijos, ir ypač globalizacijos, palydovas, šiandien grasina užslopinti ir šiaip moderniajam civilizuotumui neadekvačią lietuvių tautos dvasią, dramatiškoje praeityje susiformavusias ir įsitvirtinusias pakankamai ambicingas, netgi irzlias tos dvasios raiškos ir ginties formas, erzinančias ne tik žymią jaunosios kartos (brendusios sovietinio kosmopolitizmo atmosferoje), bet ir mąstančiosios, į atvirumą su pasauliu orientuotos integracijos dalį.
Gal, sakytume, yra teisus JAV profesorius B.Andersonas, teigęs, jog tauta – tai tik įsivaizduojama bendruomenė. Ir ne daugiau... Juolab kad ir požymių, rodančių tokį supratimą, šiandien tarsi pagausėjo, įgavo labiau išreikštą realų, naujomis spalvomis pasidabinusį pavidalą.
Ir iš tiesų... Šiuolaikinėje visuomenėje verslinė iniciatyva ir vartojimo manija, juslinių poreikių prasiveržimas ir atskirų vien į pragmatiką orientuotų socialinių segmentų laisvėjanti raiška, jų konkurencingumas ir individualizmo bei grupinio suokalbiškumo sklaida, dorovinis reliatyvizmas ir spartėjanti socialinė kaita, aiškėjantys, universaliomis technologijomis ir žiniomis susaistytos panvisuomenės kontūrai bei kitos panašios tendencijos tarsi bylotų apie atgyvenusią, savo vaidmenį jau atlikusią tautos dvasią ir, žinoma, jos puoselėtojų naivumą, pastangų beviltiškumą. Ir kad jos vietą teisėtai užima supranacionalumas – vienas iš esmingiausių su globalizacija susijusių reiškinių. Žiniasklaidos standartai, normos ir stereotipai, visuotinai žadinami primityvieji žmogaus instinktai šiandien išties plinta panašiai kaip virusinis užkratas, nepaisydamas etnokultūrinės, tautinės bei nacionalinės savigynos pastangų, užkariaudamas ne tik žmonių materialųjį, bet žymiai nuostolingesnį pačiai civilizacijai – dvasinį pasaulį.
Unifikuotiems standartams, bendros elgsenos normoms ir kitokioms supracionalumo įtakoms, kaip rodo gyvenimas, lengviausiai pasiduoda, be priešinimosi jas perima, jomis užsikrečia jaunoji karta (kuri, tradiciškai mąstant, tebevadinama tautos ateitimi). Ir toks jos elgesys yra visai natūralus, pateisinamas jau vien dėl to, kad naujovių perėmimas ir „senojo pasaulio“ atmetimas – esminis globalizacijos bruožas. Būtent jis jauniesiems suteikia kur kas didesnę laisvę ir galimybes, negu sekimas tradiciniais autoritetais, tarp jų ir tautos idėja.
Žvelgiant iš tradicinio mąstymo pozicijų, supranacionalumas nusiteikęs „griauti“ ne vien tautų bei valstybių sienas. Jis nusiteikęs prieš patį tautos išskirtinumą – prieš tai, kas iki šiol buvo labiausiai vertinama; prieš pačios žmonijos raidos pagimdytus ir išbandytus socialinės organizacijos pamatus: etnokultūrinį savitumą ir įvairovę, pasionariškumą ir stabilumą, tęstinumą ir tvarką. Tai yra prieš tuos bruožus ar kokybes, kurių dėka, rodos, ir tegalėjo būti palaikomas ne tik bendruomeninis žmonių sugyvenimas, sociumo integralumas, bet buvo „maitinama“ ir bendroji (visuotinė) kultūra.
Jeigu imsime mūsų lietuviškąją realybę, tai čia ne tautinė ir ne nacionalinio pobūdžio saviteiga šiandien yra dominuojanti. Iš scenos, iš televizorių ekranų ir iš radijo aparatų sklinda kosmopolitinė, dažniausiai labai žemo lygio produkcija, masiškai mėgdžiojama mūsų jaunimo. Mes nekalbame apie liaudies dainas ir vadinamąją liaudies muziką, kuri, kaip savigynos nuo sovietinio kosmopolitizmo forma, buvo daugeliui įkyrėjusi ir vargu ar begalėjo atlikti sumanytą vaidmenį.
Jaunimo muzikinis, kultūrinis ugdymas ir jo tradicijos silpsta. Remiantis ir užsieniečių pastebėjimais, anos pastangos, išreiškusios (ir dar tebereiškiančios) lietuvių tautinės bendruomenės gyvybingumą, o ypač jos kultūrinį partikuliarumą (išskirtinumą, unikalumą), yra ne tik po truputį gęstančios, bet ir vis mažiau palaikomos bei skatinamos dabartinių valstybės struktūrų**.
Supranacionalumas pergalingai žengia per pasaulį dar ir dėl tos priežasties, kad demokratija ir pilietinė visuomenė, neįtikėtinai išerdvėjęs informacinis laukas sudaro žmonėms naujas galimybes nevaržomai burtis į grupes ir taip reikšti savus interesus (taip pat ir... nusikalstamus); formuoja visuotinumo, bendrumo kontūrus įgyjančią socialinę organizaciją... O, pagaliau, ir pati socialinė segmentacija, kultūros ir socialinių struktūrų modulumas, atskirų fragmentų „nesusišnekėjimas“ ir pan. ar nėra priskirtini visuotinumo ir bendrumo pobūdžiui (socialinės organizacijos kokybei)? „Nesusišnekėjimas“, įsitvirtinantis atskirų segmentų egocentrizmas ypač ryškus ten, kur bendroji kultūra yra nusilpusi, krečiama jos galioms neadekvačių pokyčių.
Pati socialinė evoliucija tarsi nusiteikusi iš pagrindų griauti tautos etnokultūrinį ir tuo pagrindu suformuotą žmonių bendruomeninio sugyvenimo tęstinumą.
Taip ar panašiai atrodo, jeigu supranacionalumo prasiveržimą vertinsime iš tradicinio, mums įprasto mąstymo pozicijų. Ir jeigu domėn imsime tik grynai pragmatinę bet kurios modernizacijos (taip pat ir globalizacijos) pusę. Betgi aptartos su globalizacija ir žmonijos integracija susijusios tendencijos bei reiškiniai gimdo ir priešingą tautos „gesimui“ socialinį vyksmą – jos ypatingą kultūrinį bei civilizacinį aktualėjimą. Bet apie tai – šiek tiek vėliau, po to, kai aptarsime dar vieną klausimą, tiesiogiai iliustruojantį gyvosios kultūros būklę, jos funkcionavimo mechanizmą.
*Akivaizdžiausias tokios elgsenos pavyzdys – žemės pardavimo užsieniečiams „byla“. Pragmatikas žemę traktuoja tik kaip parduodamą, įkeičiamą ir perkamą prekę. Ir – ne daugiau. Idealistui žemė – tai ir erdvė arba saugykla, kurioje akumuliuojamas istorinis-kultūrinis paveldas, t. y. dvasios saitais susieta dabartis su praeitimi, imtinai iki protėvių priesako tęsti jų tradiciją...
** Ir kaip tos pastangos neges, jeigu ministro rango pareigūnas (kuriam pagal pareigas privalu suvokti Europos Sąjungos nusiteikimą visokeriopai skatinti kultūros lokalumą) drįsta iš oficialios tribūnos (tarsi tai būtų gūdūs stalinizmo metai) pareikšti: kuo greičiau išnyks lietuviškasis etnosas, tuo bus geriau valstybei... Kokiai valstybei? Kieno nuosavybe tampančiai valstybei? Į kokias vertybes besiorientuojančiai valstybei?.. Ir niekam iš oficialių institucijų ar asmenų tokie pareiškimai neužkliūva.

Prof. Romualdas Grigas

© 2002 "XXI amžius"