Horizontai

Demografinės situacijos pokyčiai Lietuvoje: problemos ir pasekmės

Kelia nerimą tai, jog demografinė situacija Lietuvoje per praėjusį dešimtmetį ypač pablogėjo: mažėjo gimstamumas, gyventojai sparčiau senėjo, daug darbingų žmonių išvyko darbo dairytis svetur. Dviejų Lietuvos gyventojų surašymų tarpsnis – ypač ryškių demografinės situacijos pokyčių laikotarpis. Nuo demografinių procesų raidos priklauso, kaip kis gyventojų skaičius, jų amžiaus struktūra bei socialinės apsaugos ir socialinės paramos sistema. Vertindamas demografinės situacijos pokyčius, straipsnio autorius rėmėsi Statistikos departamento duomenimis.

Gimstamumo tendencijos

Statistikos departamento duomenys liudija, jog dar 9-ajame dešimtmetyje gimstamumas Lietuvoje buvo pakankamai aukštas. Iki 8-ojo dešimtmečio vidurio gana sparčiai mažėjęs, ties paprastos gyventojų reprodukcijos riba jis svyravo per visą 1975-1990 metų laikotarpį. Ypač sparčiai gimstamumas ėmė mažėti praėjusiame dešimtmetyje.
Gimusiųjų skaičius 1990-2000 m. sumažėjo 40 proc. (nuo 57 iki 34 tūkst.). Gimstamumas tiesiogiai neveikia gyventojų amžiaus struktūros, tačiau nuo jo mažėjimo retrospektyvoje priklauso dabartiniu metu susiformavusi gyventojų amžiaus struktūra bei tolimesnės jos raidos perspektyvos.
Statistikos departamento duomenimis, 1994-2000 m. gimdžiusių motinų vidutinis amžius vaiko gimdymo metu pradėjo augti (nuo 25,5 iki 26,7 metų). Iki tol vyko gimdžiusių motinų amžiaus mažėjimo tendencija. Gimdančių moterų senėjimas paskutiniaisiais metais – svarus argumentas atidėliojamų gimimų naudai. Remiantis paskutiniųjų metų tendencijomis, galima daryti prielaidą, jog gimdančių moterų senėjimo tendencija (tolimesnės perspektyvos požiūriu) išliks.
Pablogėjus ekonominei situacijai praeitame dešimtmetyje, dalis šeimų dažnai apsiribodavo mažesniu vaikų skaičiumi, kita dalis vaikų gimimą neretai atidėliodavo geresniems laikams, tikėdama, jog ateityje materialinės gyvenimo ir būsto sąlygos pagerės. Šiam reiškiniui būdingas „spyruoklės principas“. Pastaruoju metu vyksta spyruoklės suspaudimo procesas: dalis šeimų vaikų gimimą atideda geresniems laikams. Ekonominė padėtis šiuo atveju veikia kaip stimuliatorius, nuo kurio priklauso spyruoklės mechanizmo atsileidimo laipsnis. Ateityje reikia laukti kompensacinio gimstamumo padidėjimo, kurį galima būtų traktuoti kaip atidėtų šeimos formavimo planų realizavimą.
Statistiniai duomenys rodo, jog gyvenimo trukmė 1958-1987 m. Lietuvoje nuolat augo. Maksimalų lygį ji pasiekė 1986-1987 m. (72,5 metų). Tačiau vėliau gyvenimo trukmė pradėjo mažėti. 1994 m. šis rodiklis pasiekė minimalų lygį per visą 1958-2000 m. laikotarpį ir siekė tik 68,7 metų. Nuo 1994-ųjų gyvenimo trukmė pradėjo augti ir 2000 m. pasiekė 72,9 metų. Pastarasis rodiklis Lietuvoje aukštesnis negu kitose Baltijos šalyse, tačiau mažesnis negu Europos Sąjungoje.

Natūralus prieaugis

Natūralaus prieaugio koeficientas šalyje sparčiai mažėjo: 1970 –1989 m. nuo 8,7 iki 4,9 proc. Ypač šis procesas spartėjo praėjusiame dešimtmetyje. Tarpsnyje tarp dviejų paskutiniųjų gyventojų surašymų natūralaus prieaugio koeficientas tapo neigiamas. 2000 m. jis tapo mažiausias (siekė tik + 1,3 proc.). Natūralaus gyventojų judėjimo rodikliai rodo, jog natūralus prieaugis Lietuvoje yra aukštesnis negu kitose Baltijos šalyse, demografinė situacija palankesnė. Tačiau Lenkijoje ir Suomijoje padėtis yra geresnė nei mūsų šalyje: didesnis gimstamumas ir mažesnis mirtingumas užtikrina teigiamą natūralų gyventojų prieaugį.

Migracijos tendencijų įvertinimas

Paskutinio dešimtmečio pradžioje migracijos mastai Lietuvoje buvo gerokai didesni nei dabar. 2000 m. duomenimis, atvykusiųjų skaičius siekė 45,5 tūkst., išvykusiųjų – 46,6 tūkst. Atvykusiųjų ir išvykusiųjų skaičius 1990– 2000 m. sumažėjo daugiau nei du kartus (šie rodikliai 2000 m. sudarė atitinkamai tik 34 proc. ir 38 proc. 1990 m. bazinio lygio). Migracijos srautų kitimą, be abejo, lemia darbo jėgos judėjimas. Nedarbo atsiradimas ir išaugimas iš esmės sutrikdė tradiciškai vyraujančias migracijos procesų tendencijas tiek šalyje, tiek regionuose. Pradėjo vyrauti migracija iš miesto į kaimą.
Praėjusį dešimtmetį Lietuvoje pasireiškė šios gyventojų (darbo jėgos) migracijos tendencijos:

· pagrindinė vidinės migracijos tendencija šalies mastu – atvykusiųjų ir išvykusiųjų skaičiaus sumažėjimas 1990-2000 m. Sumažėjęs gyventojų teritorinis mobilumas gerokai sumenkino darbo paieškos galimybes konkrečiuose Lietuvos miestuose ir rajonuose;
· išaugo darbo jėgos (ypač nelegalios) migracija į užsienio valstybes (išvykusiųjų skaičiaus);
· miesto gyventojų migracija į kaimą.

Tiek oficiali, tiek nelegali emigracija, be abejonės, mažina konkurenciją vietos darbo rinkoje. Nepaisant to, emigracijos poveikis darbo rinkai yra dvejopas. Pozityvu tai, jog gyventojų emigracija mažina konkurenciją darbo rinkoje, tačiau šis poveikis yra labiau trumpalaikis. Negatyvios emigracijos pasekmės sumažėjus gimstamumui turėtų pasireikšti ilgalaikėje perspektyvoje: dažniausiai išvyksta iniciatyvūs darbingo amžiaus gyventojai, o tai gali sukelti darbo jėgos (ypač kvalifikuotos) trūkumą. Mažėjant gimstamumui šis veiksnys tampa ypač svarbus. Kokiu mastu pozityvūs darbo jėgos judėjimo veiksniai kompensuos negatyvius, daug priklausys nuo Lietuvos ūkio raidos bei gyventojų reemigracijos ateityje.
Emigracijos dėka auga pagyvenusių žmonių lyginamasis svoris, sparčiau progresuoja gyventojų senėjimas. Pozityvus migracijos poveikis pasireiškia tuo, jog ji šiek tiek pristabdo nedarbo augimą ir leidžia sumažinti išlaidas bedarbių pašalpoms bei aktyvioms darbo rinkos politikos priemonėms.

Gyventojų skaičiaus dinamika

Paskutiniųjų metų einamosios gyventojų statistikos duomenys rodo, jog per praėjusį dešimtmetį gyventojų skaičius Lietuvoje galėjo nedaug pakisti. Jeigu 1989 m. gyventojų surašymas užfiksavo 3674,8 tūkst. gyventojų, tai 2000 m. pradžioje, einamosios gyventojų statistikos duomenimis, jis siekė 3698,5 tūkst. (padidėjo 23,7 tūkst.). Tačiau tikruosius gyventojų skaičiaus pokyčius sužinojome paskelbus 2001 m. gyventojų surašymo galutinius duomenis, kadangi einamoji statistika negali užfiksuoti neregistruotos migracijos įtakos demografinei situacijai. Darbo jėgos migracija gali iš esmės iškraipyti praėjusio dešimtmečio gyventojų skaičiaus dinamikos tendencijas. Pagal išankstinius gyventojų surašymo duomenis 2001 m. balandžio mėn. Lietuvoje gyveno tik 3496 tūkst. gyventojų. Labai nedaug skyrėsi ir patikslintas gyventojų skaičiaus rodiklis. Tačiau pagal einamosios statistikos duomenis 2001 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 3693 tūkst. gyventojų, t.y. apie 200 tūkst. žmonių daugiau. Susidariusi padėtis patvirtino atlikto gyventojų surašymo būtinumą. Tai tapo ypač aktualu atkūrus nepriklausomybę, kai gyventojų migracija žymiai pakoregavo gyventojų skaičiaus rodiklių reikšmes.

Gyventojų amžiaus struktūros pokyčiai

Dėl mažėjančio gimstamumo pakankamai sparčiai gyventojų skaičius mažėjo jaunimo amžiaus grupėse. Vyresnio amžiaus gyventojų skaičiaus dinamika glaudžiai susijusi su gyventojų senėjimo procesu. Gyventojų senėjimas ryškiausias buvo 65 metų ir vyresnio amžiaus gyventojų grupėse. Jų skaičius sparčiai didėjo.
Neigiamos progresuojančio gyventojų senėjimo pasekmės (ilgalaikėje perspektyvoje) pasireiškia tuo, jog didėja senų žmonių dalis. Šis veiksnys turėtų padidinti skaičių senų žmonių, kuriuos būtina remti senatvėje. Tai tolimesnėje perspektyvoje neigiamai veiks dirbančiųjų ir išlaikytinių skaičiaus santykį. Gyventojų senėjimo pasekmes per ilgesnį laikotarpį rodo senatvės pensininkų gausėjimas. Valstybinio socialinio draudimo duomenimis, 1992 m. Lietuvoje buvo išmokėta 535 tūkst. senatvės pensijų, 2001 m. I ketv. – 641 tūkst. Kita problema – jaunimo skaičiaus mažėjimas. Tai gali sukelti kvalifikuotų jaunų darbuotojų trūkumą, kadangi darbdaviams reikia pakeisti išeinančius į pensiją kvalifikuotus dirbančiuosius.
Socialiniu demografiniu požiūriu svarbu, kaip kis gyventojų struktūra sustambintose amžiaus grupėse, kokie bus darbingo ir pensinio gyventojų skaičiaus santykio pokyčiai. Jeigu pensinis amžius Lietuvoje būtų ilginamas iki 2010 m., tai gyventojų struktūra aptariamose amžiaus grupėse taptų palankesnė (šis santykis 1997- 2010 m. išaugtų nuo 2,8 iki 3,5). Tačiau skaičiavimai rodo, kad pastarasis rodiklis labai priklauso nuo gyventojų senėjimo. Po 2010 m., nebeilginant pensinio amžiaus, aptariamas santykis pradėtų blogėti. Pensinio amžiaus didinimas ilgalaikėje perspektyvoje nesugebės kompensuoti neigiamų gyventojų senėjimo pasekmių, todėl, norint racionalizuoti šalies gyventojų socialinę struktūrą, būtina ilginti realią žmonių darbinės veiklos trukmę.

Gyventojų senėjimas

Gyventojų senėjimą lemia du veiksniai – gimstamumo mažėjimas ir gyvenimo trukmės ilgėjimas. Gyventojų senėjimas glaudžiai susijęs su pensinio amžiaus gyventojų skaičiaus dinamika. Šiuo požiūriu demografinės tendencijos Lietuvoje buvo panašios į tas, kurios reiškėsi ir kitose Europos šalyse – didėjo pensinio amžiaus gyventojų dalis. Pensinio amžiaus gyventojų dalis tarp visų Lietuvos gyventojų padidėjo nuo 17,7 proc. 1970 metais iki 20,2 proc. 2000 metais. Moterys gyvena ilgiau nei vyrai, todėl tik kas septintas Lietuvoje gyvenantis vyras ir net kas ketvirta moteris yra pensinio amžiaus (pensinio amžiaus moterys sudaro 26 proc., vyrai – 14 proc.)
Gyventojų senėjimą iliustruoja senų (60 metų ir vyresnių) žmonių dalies augimas gyventojų skaičiuje. Ši dalis 1990-2000 m. Lietuvoje
padidėjo nuo 16 iki 18,8 proc. 2001 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 694 tūkst. 60 metų ir vyresnių žmonių.
Anksčiau vykęs laikinas gyvenimo trukmės sumažėjimas Lietuvoje (1986-1994 m.) nesustabdė gyventojų senėjimo proceso. Ilgalaikės demografinės prognozės liudija, jog iki 2025 m. aptariamas senų žmonių dalies rodiklis turėtų išaugti iki 23 proc.
1994 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu senatvės pensijos amžius 1995-2000 m. kasmet buvo ilginamas (moterims po 4, o vyrams po 2 mėnesius). Nepaisant to, pensinio amžiaus gyventojų dalis nuo 1995 m. Lietuvoje išliko nepakitusi (siekia 20 proc.). Vadinasi, kas penktas Lietuvos gyventojas yra pensinio amžiaus. Aišku, jog pensinio amžiaus ilginimas turėtų duoti labiau apčiuopiamų rezultatų. Kol kas jis tik kompensuoja gyventojų senėjimo pasekmes. Ilginant pensinį amžių, siekiama pagerinti užimtųjų ir socialinių išmokų gavėjų skaičiaus santykį. Ilgalaikės gyventojų skaičiaus prognozės rezultatai rodo, kad jeigu pensinis amžius šalyje nepakistų (liktų toks pats kaip iki 1995 m.), tai podarbingo amžiaus gyventojų lyginamasis svoris 1995-2024 m. išaugtų nuo 20 iki 26-27 proc. Demografinis gyventojų senėjimas vyksta nepriklausomai nuo pensinio amžiaus ribų kitimo.
Iš vienos pusės, gyventojų senėjimas mažina konkurenciją darbo rinkoje, kadangi didėjant pensininkų skaičiui auga išlaikytinių lyginamasis svoris. Tačiau iš kitos pusės, gyventojų senėjimas mažina gyventojų ekonominį aktyvumą, menkina darbuotojų teritorinio mobilumo ir perkvalifikavimo bei naujausių žinių panaudojimo galimybes, didina išlaikytinių lyginamąjį svorį, blogėja gyventojų sveikatos būklė. Ypač tai aktualu kaime. 2000 m. apytikriai kas ketvirtas Lietuvos kaimo gyventojas buvo pensinio amžiaus, miesto – beveik kas penktas. Todėl galima teigti, jog senų žmonių kaime yra santykinai daugiau negu mieste. Dėl darbingo amžiaus trukmės didinimo pensinio amžiaus žmonių dalis kaime 1995-2000 m. sumažėjo nuo 26,6 iki 24,4 proc.

Šeimos struktūros pokyčiai

Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje, vyko žymūs pokyčiai šeimos struktūroje. Deja, 2001 m. gyventojų surašymo duomenys apie gyventojų santuokinę būklę dar neapdoroti ir nepaskelbti. Todėl, sprendžiant apie šio reiškinio mastą praėjusiame dešimtmetyje, tenka remtis netiesioginiais duomenų šaltiniais. Šeimos mažėjimo tendenciją lemia gimstamumo mažėjimas. Šis procesas nulėmė neigiamą natūralų gyventojų prieaugį. Be to, padidėjęs nesantuokinis gimstamumas nesugeba kompensuoti mažėjančio santuokinio gimstamumo. Jeigu 1990 m. Lietuvoje dienos šviesą išvydo tik 7 proc. nesantuokinių vaikų, tai 2000 m. – net 23 proc.
Manome, jog didelė dalis susituokusiųjų savo šeimos didinimo planus dėl sudėtingų gyvenimo sąlygų (žemo gyvenimo lygio, aukšto nedarbo, sunkumų įsigyjant nuosavą būstą ir pan.) priverstos atidėlioti geresniems laikams. Ir kuo ilgiau truks nepalanki ekonominė situacija, tuo daugiau šeimų atsisakys didesnio vaikų skaičiaus. Iš vienos pusės, jaunos šeimos, realizuodamos savo šeimos formavimo planus, adaptuojasi prie ekonomikos nuosmukio ir kritusio gyvenimo lygio, iš kitos pusės, pamažu perima reproduktyvinę elgseną, būdingą aukštesnio išsivystymo rinkos ekonomikos šalims: tuokiasi ir vaikus gimdo paprastai vyresnės moterys. Mokslinėje literatūroje keliamas klausimas, ar pastarųjų metų gimstamumo pokyčiai yra adaptacija (prisitaikymas prie sudėtingų socialinių ir ekonominių sąlygų), ar naujos reproduktyvinės elgsenos modelio apraiškos. Gimdančių moterų senėjimo tendencija1 pasireiškia tuo, jog nuo 1994 m. Lietuvoje gimdo vyresnio amžiaus moterys. Pastarasis rodiklis Vakarų Europos šalyse yra didesnis. Tikėtina, jo šis rodiklis Lietuvoje toliau augs, o mūsų šalies moterys (sudarant šeimas) perims Vakarų Europos šalių patyrimą. Nepaisant galimų laikinų nukrypimų, ilgainiui Lietuvoje turėtų įsivyrauti tendencija sudaryti šeimas sukūrus materialinį pagrindą (išsprendus būsto problemą, susiradus nuolatinį darbą ir pan.). Šį procesą turėtų skatinti aukštesnių gyvenimo standartų bei geresnio išsilavinimo siekimas. Gimstamumo laiko pasikeitimams daro įtaką ir moterų darbinė karjera.
Objektyviausiai gyventojų šeimyninę padėtį ir šeimos struktūrą atspindi gyventojų surašymų duomenys. Palyginkime skirtingų Baltijos šalių duomenis. 1989 m., gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje susituokę gyveno 60,1 proc. 16 metų ir vyresnių moterų, Latvijoje – 56,1 proc., Estijoje – 56,0 proc. Tarp minėto amžiaus kontingento Lietuvoje išsituokusių buvo 6,7 proc., Estijoje – 10,0 proc., Latvijoje – 10,7 proc. Įdomu, jog Lietuvoje niekada nebuvusių santuokoje moterų procentas buvo didžiausias – 17,3 proc., Estijoje – 16,6 proc., Latvijoje – 15,4 proc. Gana didelę dalį Lietuvoje sudarė našlės – 15,9 proc.
Vyrų santuokinė padėtis Lietuvoje buvo geresnė negu moterų. Pagal 1989 m. gyventojų surašymo duomenis susituokę gyveno 69,5 proc. 16 metų ir vyresnių vyrų, nesusituokusių buvo 23 proc., našlių – 2,8 proc., išsiskyrusių – 4,5 proc., 0,2 proc. savo santuokinės padėties nenurodė. Geresnę vyrų negu moterų santuokinę padėtį galima paaiškinti trumpesne jų gyvenimo trukme.
Lietuvoje vyravo dviejų asmenų šeimos – net 33,8 proc., trijų asmenų šeimų buvo 28,7 proc., keturių – 25,5 proc., penkių ir daugiau – 12 proc. Tačiau nors gimstamumas Lietuvoje buvo tradiciškai didesnis negu kitose Baltijos šalyse, vidutinis šeimos dydis, gyventojų surašymo duomenimis, skyrėsi labai nedaug. Vidutinis šeimos dydis Lietuvoje siekė 3,2, Latvijoje ir Estijoje po 3,1.
Įprastiniai einamosios kasmetinės statistikos duomenys netiesiogiai liudija, jog praeitame dešimtmetyje Lietuvoje vyko žymūs santuokinės gyventojų padėties pokyčiai. Santuokų skaičius tūkstančiui gyventojų 1990-2000 m. sumažėjo nuo 9,8 iki 4,6, ištuokų – nuo 3,4 iki 2,9. Ištuokų skaičius šimtui santuokų aptariamu laikotarpiu padidėjo nuo 35 iki 64, vidutinis moterų amžius tuokiantis išaugo nuo 22,3 iki 23,6 metų, vyrų – nuo 24,2 iki 25,7.

Išvados

1. Lietuvoje praėjusiame dešimtmetyje sparčiai mažėjo gimstamumas, didėjo nesantuokinių vaikų dalis, mažėjo vidutinis namų ūkis (šeima). Kitas ypač svarbus demografinis procesas – gyventojų senėjimas (60 metų ir vyresnių žmonių dalis 1990-2000 m. padidėjo nuo 16 iki 18,8 proc.). Jį sąlygojo mažėjantis gimstamumas bei auganti gyvenimo trukmė. Tai pagrindinės demografinių procesų raidos tendencijos, kurios reikšmingos gyventojų socialinės apsaugos požiūriu. Demografiniai procesai koreguoja socialinės politikos kryptis. Šeima išlieka labai svarbus socialinės apsaugos objektas, tačiau senėjant gyventojams vis aktualesnės tampa vyresnio amžiaus žmonių socialinės paramos problemos.
2. Demografinis veiksnys darbo rinką veikia dvejopai. Jo poveikis „iš apačios“ per ilgesnį laikotarpį pasireiškia kaip mažėjančio gimstamumo bei migracijos poveikio pasekmė – įsiliejančio į darbo rinką jaunimo skaičiaus mažėjimu (pagal oficialią statistiką bendras 15-24 metų jaunų žmonių skaičius 1989-2000 m. sumažėjo apie 25 tūkst., tačiau dėl migracijos (ypač nelegalios) poveikio šis skaičius turėtų būti gerokai didesnis). Tai konkurenciją darbo rinkoje mažinantis veiksnys. Tačiau pozityvios šio reiškinio pasekmės yra vienadienės ir laikinos. Tolimesnėje perspektyvoje (ekonominio pakilimo laikotarpiu) gali pritrūkti kvalifikuoto jaunimo (darbo jėgos): „protai nuteka“ į Vakarų valstybes, progresuoja gyventojų senėjimas. Demografinio veiksnio įtaka „iš viršaus“ pasireiškia senstančia darbo jėga bei bedarbių lyginamojo svorio (jų skaičiaus) didėjimu pagyvenusių žmonių amžiaus grupėse. Tai vyksta dėl darbingo amžiaus ilginimo bei gyventojų senėjimo. Esant komplikuotai padėčiai darbo rinkoje, pastarieji veiksniai padidina socialinę paramą gaunančių asmenų skaičių.
3. Tikėtina, jog artimiausioje ateityje gimstamumas Lietuvoje išaugs (gimstamumas kitose Baltijos šalyse auga jau keletą metų). Galbūt šis augimas bus trumpalaikis ir esminės įtakos šeimos struktūrai neturės. Tačiau vertėtų nuodugniau apsvarstyti ir kito, optimistiškesnio, gimstamumo scenarijaus kitimo galimybę, siejant gimstamumo augimą su ekonominės situacijos ir padėties darbo rinkoje pagerėjimu per ilgesnį laikotarpį.
4. Nepaisant sumažėjusio gimstamumo, 1995-2000 m. nuolat didėja trečiais ir paskesniais metais gimusių vaikų dalis ( išaugo nuo 15 iki 19 proc.). Vadinasi, socialinės paramos srityje didesnį dėmesį būtina skirti daugiavaikėms šeimoms. Mūsų šalyje įsigalėjęs klaidingas negatyvus stereotipas, jog daugiavaikės šeimos – tai asocialios šeimos, kurios gyvena vien tik iš socialinių pašalpų. Tačiau norint objektyviai įvertinti daugiavaikių šeimų socialinę padėtį, reikalingi specialūs tyrimai.
5. Pagrindinė išryškėjusi vidinės migracijos tendencija šalies mastu – sumažėjęs atvykusiųjų ir išvykusiųjų skaičius 1990-2000 m. Gyventojų teritorinio mobilumo sumažėjimas gerokai sumenkino jų darbo paieškos galimybes konkrečiuose miestuose ir rajonuose. Pradėjo vyrauti migracija iš miesto į kaimą. 1990-2000 m. migracijos saldo Lietuvos kaime padidėjo nuo 2,8 iki 4,3 tūkst. Siekiant išvengti didelio santykinio darbo jėgos pertekliaus kaime, būtina skatinti kaimiškųjų regionų gyventojų teritorinį ir profesinį mobilumą.
6. Kita problema – senų, vienišų žmonių skaičiaus didėjimas. Dėl informacijos stokos apie šį reiškinį galima spręsti tik netiesiogiai. Statistikos departamento tyrimai rodo, jog Lietuvoje vis daugėja namų ūkių, kuriuose gyvena tik vienas žmogus. 1997-2000 m. tokių ūkių nuo 21 padidėjo iki 24 proc. Manome, jog vienišų asmenų (ypač moterų) skaičiaus augimą lemia įvairios priežastys: gyventojų senėjimas, tradicinių santuokų mažėjimas, šeimos instituto įtakos silpnėjimas visuomenės gyvenime, pakankamai didelis atotrūkis tarp vyrų ir moterų gyvenimo trukmės, didėjantis šeimų ekonominis savarankiškumas, silpnėjantys ryšiai tarp senų tėvų kartos ir vidutinio amžiaus vaikų kartos, susvetimėjimo problema ir pan.
7. Mažėjant gimstamumui mažėja ir vaikų, kurie galėtų padėti savo tėvams, skaičius. Pagalba seniems, vienišiems asmenims, kurie negali patys pasirūpinti savimi, turėtų tapti vis svarbesne socialinės paramos kryptimi. Atsiranda būtinybė sparčiau plėtoti įvairias socialinės pagalbos formas seniems žmonėms (pvz., parama į namus (maisto produktų pristatymas), slaugos paslaugos ir pan.). Seni, vieniši žmonės skundžiasi elementaraus dėmesio ir bendravimo su kitais asmenimis stoka. Darbo socialinių tyrimų instituto darbuotojos R. Bikmanienės specialaus tyrimo rezultatai rodo, jog pagrindinė pensinio amžiaus žmonių problema – vienišumas senatvėje (ją nurodė 40 proc. respondentų) (Bikmanienė R. Senų žmonių grupė – socialinės politikos objektas / Socialinės grupės: raiška ir ypatumai. Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas. Vilnius, 1998). Todėl didelis vaidmuo tenka socialiniams darbuotojams, kurie gali padėti įveikti socialinės izoliacijos barjerus, suteikti seniems žmonėms savotišką pirminę psichologinę pagalbą.
8. Gyventojų socialinės apsaugos galimybės susijusios su ilginamu pensiniu amžiumi (nuo 2001 m. jis ilginamas po 6 mėn. per metus: iki 62,5 metų vyrams ir iki 60,0 metų moterims). Pailginus pensinį amžių, turėtų pagerėti socialinio draudimo įmokų mokėtojų ir pensininkų skaičiaus santykis. Todėl tikimasi, jog padidės gyventojų užimtumas ir sumažės darbingo amžiaus gyventojų socialinės paramos poreikis. Manome, jog (pasiekęs nustatytą ribą) perspektyvoje pensinis amžius bus ilginamas toliau (iki 65,0 metų).
9. Paspartintas darbingo amžiaus augimas turėtų padidinti konkurenciją darbo rinkoje. Augant konkurencijai darbo rinkoje ir didėjant pensiniam amžiui, gali smarkiai išaugti nedarbas. Atskiros užsienio valstybės (ypač Suomija), norėdamos sumažinti bedarbių skaičių, lengvatinėmis sąlygomis žmones išleidžia į pensiją anksčiau įstatymais nustatytos pensinio amžiaus ribos. Oficiali statistika rodo, jog pagyvenusių žmonių, kurie užsiregistravo darbo biržoje, skaičius Lietuvoje jau dabar auga ypač sparčiai (1994-2000 m. 50 metų ir vyresnių bedarbių skaičius išaugo net 6 kartus). Itin spartaus pensinio amžiaus ilginimo ir padėties darbo rinkoje poveikis gyventojų socialinės paramos sistemos veiksmingumui gali būti netgi neigiamas, jeigu pagyvenusio amžiaus bedarbių skaičius taip sparčiai didės ir toliau. Tai turėtų padidinti pagyvenusio amžiaus socialinės paramos gavėjų, kuriems išmokamos bedarbio pašalpos, skaičių.
10. Kyla klausimas, kaip pratęsti realųjį, o ne formalųjį darbingą amžių. Nerimą kelia tai, jog didėja invalidumo pensijos gavėjų skaičius (per 1994 – 2001 metų I ketv. padidėjo nuo 116 iki 179 tūkst.), nors statistika rodo, jog gyvenimo trukmė 1994-2000 m. išaugo nuo 68 iki 73 metų. Gyvenimo trukmė – pagrindinis žmonių sveikatos kokybę apibūdinantis rodiklis. Tuo tarpu invalidų skaičius didėja! Manome, jog yra žmonių, kurie nori įgyti invalidumo statusą siekdami socialinės paramos sistemos teikiamų lengvatų. Todėl invalidumo pensijos gavėjų skaičių būtina reguliuoti griežtinant invalidumo statuso suteikimo kriterijus. Socialinės paramos lengvatų pagyvenusius žmones verčia ieškoti pablogėjusi padėtis darbo rinkoje.

Arūnas Pocius
socialinių mokslų daktaras