Horizontai

Ne iššūkis, o realybė

„Amerika stipri kaip niekada“, – pareiškė JAV prezidentas Dž.Bušas savo metiniame pranešime. Pačiose JAV jau pradėta kalbėti apie „Bušo doktriną“, kuri ir nustatys žmonijos laisvės istorijos vystymąsi. Perdėtas vertinimas? Atrodo, kad ne.
Talibų sutriuškinimas Afganistane – tik nedidelė Amerikos pergalės dalis. Pasaulyje prasidėjo ryškus įtakos sferų pertvarkymas.
Susumavus Europos ir Rusijos politologų ir ekspertų vertinimus galima būtų teigti, jog po tragiškosios praėjusių metų rugsėjo 11-osios Jungtinės Valstijos į savo aktyvą gali įsirašyti devynis punktus:
1. Pasinaudojusi antiteroristine operacija ir retorika, JAV sugebėjo įsiveržti į Vidurinę ir Centrinę Aziją. Šio regiono šalys atsidūrė vadinamojo Didžiojo šilko kelio centre, o JAV ėmė kontroliuoti strateginį resursų ir prekių kelią iš Pietryčių Azijos, Kinijos ir Indijos į Europą.
2. Sudarytas placdarmas regione, laikomame turtingiausiu naftos ir dujų resursais.
3. JAV atplėšė Pakistaną nuo komunistinės Kinijos įtakos. Pakistano prezidentas Pervezas Mušarafas, praradęs islamo fundamentalistų pasitikėjimą, norom nenorom privalės pasikliauti Vašingtonu ir jo klausyti.
4. Jungtinės Valstijos visam pasauliui pademonstravo naujausių, nepaprastai tikslių ginklų galimybes, o tai negali neatsiliepti pasaulio ginklų prekybai. Dabar pasenusiomis rusiškomis „katiušomis“ ginkluosis nebent smulkios tarptautinių teroristų grupuotės, o visos šalys stengsis įsigyti naujausių amerikiečių ginklų.
5. Vašingtonas apsiėjo be rimtesnės NATO pagalbos ir parodė europiečiams, kad be JAV jie nesugeba ir negali spręsti jokių globalių uždavinių.
6. JAV palyginti lengvai „sutvarkė“ pasaulio naftos rinką savo naudai. Nepaisant Maskvos vilčių, kad, prasidėjus antiteroristinei operacijai naftos kainos staigiai pašoks, taip neatsitiko. Dideliam Rusijos nepasitenkinimui, įvyko atvirkščiai. Tas nepasitenkinimas visiškai suprantamas, juk tik naftos doleriai palaiko Rusijos ekonomiką.
7. Jungtinės Valstijos po rugsėjo 11-osios ne tik nenusilpo, bet ir sustiprino savo įtaką naftingame Artimųjų Rytų ir Persijos įlankos regione, kartu dar labiau suskaldė arabų solidarumą.
8. Amerika patvirtino savo teisę vadintis vienintele pasaulio supervalstybe, sudariusia neturinčią precedento plačią koaliciją savo interesams ginti.
9. Antiteroristinė Vašingtono operacija dar kartą parodė Jungtinių Tautų bejėgiškumą, o JAV savo ryžtingais veiksmais dar labiau devalvavo JT vaidmenį.
Pasak vieno politikos apžvalgininko, JAV laimėjo karą... kurio nebuvo, bet ta pergale sugebėjo įtikinti visą pasaulį.
Šiandien juokinga prisiminti Europos ir Rusijos politikų ir žiniasklaidos analitikų teiginius, jog po rugsėjo 11-osios JAV „tapo pažeidžiamos“. „Pagaliau JAV suvokė savo pažeidžiamumą ir privalės dalintis lyderiavimą su protinga Europa ir naująja Rusija“, – skelbė vienas Prancūzijos laikraštis. Viskas išėjo atvirkščiai. Po Antrojo pasaulinio karo pasaulyje susidarė keletas savarankiškų politinių centrų: JAV, Vakarų Europa, Sovietų Sąjunga ir Kinija. Dabar tik JAV groja solinę partiją. Tuo ypač nepatenkinta Maskva ir, deja, Vakarų Europa. Rusijos spaudoje kaip ir šaltojo karo laikais pilama antiamerikietiška retorika, raginama stiprinti branduolinį potencialą. Esą Amerika neįvertino prezidento V.Putino „užuojautos“ ir geranoriškumo. Netiesiogiai vėl kalbama apie naujos „geležinės uždangos“ būtinumą ir ginklavimąsi. Pavyzdžiui, laikraštyje „Nezavisimaja gazeta“ artimas Kremliui politologas A.Kuranovas rašo: „Rusijos ir JAV santykių medaus mėnuo, prasidėjęs po tragiškų 2001 metų rugsėjo 11-osios įvykių, baigiasi ir pereina jeigu ne į naująjį šaltąjį karą, tai į naujas ginklavimosi varžybas (...) Visus Maskvos ir Vašingtono draugystės dividendus pasiima vien tik amerikiečiai“. Toliau A.Kuranovas rekomenduoja: „Kad ir kaip norėtųsi Rusijos politikams įsijungti į Vakarų pasaulio bendriją ir pasitikėti jos lyderiais, būtina išlaikyti kovinėje parengtyje branduolinį raketinį šarvuotį („bronepoezd“), nes kitų atgrasančių argumentų, siekiant priversti skaitytis su Rusija potencialų agresorių, paprasčiausiai nėra“.
Tai nieko neturėtų stebinti. Nemaža dalis Rusijos politinio elito, išauklėto antiamerikietiškos ir šaltojo karo dvasios, negali galvoti kitaip. Todėl jie ir stumia prezidentą V.Putiną į tą naujos priešpriešos kelią. Tik pravartu prisiminti, jog, kalbant apie Rusijos branduolinio kumščio stiprinimą, reikėtų žvilgtelti į abiejų valstybių karinius biudžetus. Jeigu JAV gynybai skiria mažiausiai 350 milijardų dolerių, tai Rusija sukrapštė vos 9,7. O naujos ginklavimosi varžybos būtų pražūtingos pirmiausia pačiai Rusijai. Tie, kurie šaukia apie Maskvos branduolinio potencialo stiprinimą, labai jau greitai pamiršo nesenas istorijos pamokas. Pakanka paminėti buvusio JAV prezidento Ronaldo Reigano mestą iššūkį blogio imperijai ir Maskvos bandymą tą iššūkį priimti. Kuo viskas baigėsi – visiems žinoma.

Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas