Lietuvių pilietinių organizacijų Forumo komunikatas

Lietuva sparčiai integruojasi į Europos Sąjungą, NATO, taip pat ir į informacinę visuomenę. Tačiau globalizacijos spartėjimo ir negatyvių jos palydovų slinkties akivaizdoje dori Lietuvos piliečiai negali nesijaudinti dėl visuotinio dorovinio nuosmukio, nepakankamai stabilios vidinės valstybės padėties, valstybės pamato – lietuvių tautos ir jos savasties tęstinumo perspektyvų. Ypač akivaizdus bendruomeninio sutarimo, nacionalinės vienybės, pilietinio veiksmo ir politinės kultūros stygius. Piliečių pasitikėjimas valstybės institucijomis pavojingai sumažėjęs.
Visa tai įvertindami, 32 Lietuvos visuomeninių organizacijų bei pilietinio veiksmo klubų vadovai praėjusių metų pabaigoje nusprendė sujungti pajėgas. Pagrindinis tokio jungimosi ir koordinuotesnės veiklos tikslas yra: pilietiškumą, pilietinį veiksmą sieti su tautine savimone, nacionaliniu patriotizmu ir tuo sumažinti Lietuvoje istoriškai susiformavusį (skirtingai nuo kitų Europos šalių) visuomenės ir valstybės institucijų tarpusavio atotrūkį (susipriešinimą).
Lietuvių pilietinių organizacijų Forumas – politinės valdžios nesiekiantis ir politinių partijų bei oligarchinių grupių neįtakojamas susibūrimas. Tokia nuostata leidžia telkti įvairių politinių pažiūrų organizuotas grupes formuojant pilietinę visuomenę ir stiprinant jos vaidmenį valstybės gyvenime.
Organizacijos, įeinančios į Forumo sudėtį, ir toliau išlieka savarankiškos ir atsakingos už savo veiksmus. Išrinkta koordinacinė Forumo taryba, veiklos krypčių koordinatoriai stengsis jungti visuomeninių organizacijų bei klubų pajėgas tik tose srityse ir sprendžiant tik tas problemas, kurios lietuvių tautai ir valstybei yra aktualiausios.
Lietuvių pilietinių organizacijų Forumo koordinacinė taryba tikisi, jog Lietuvos miestų ir rajonų visuomeninės organizacijos bei pilietinio veiksmo klubai vienysis Forumo programinių nuostatų pagrindu ir savo veikla prisidės prie nacionalinės vienybės bei pilietinės visuomenės įtvirtinimo.
Mes viliamės, kad ir valdžiai atstovaujančios institucijos bus nusiteikusios pozityviam bendradarbiavimui, lietuvių tautos ir jos valstybės ateities labui.

Forumo iniciatyvinė grupė:

prof.habil.dr. Antanas Andrijauskas –
Lietuvos estetikų asociacijos prezidentas

dr.Vacys Bagdonavičius –
Vydūno draugijos pirmininkas

prof.habil.dr. Arimantas Dumčius –
Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos prezidentas

prof.habil.dr. Romualdas Grigas –
Lietuvos sociologų draugijos garbės prezidentas

prof.habil.dr. Vytautas Kubilius –
Lietuvos piliečių chartijos tarybos pirmininkas

dr. Julius Šalkauskas –
„Santalkos“ klubo pirmininkas

prof.habil.dr. Vytautas Šernas –
Žiemgalos draugijos prezidentas

Leopoldas Tarakevičius –
diskusijų klubo „Gaublys“ prezidentas

doc.habil.dr. Alfonsas Vaišvila –
Lietuvos pilietinės bendruomenės centro tarybos pirmininkas

2002 01 30

Lietuvių pilietinių organizacijų Forumo programinės nuostatos

Mes, daugelio įvairių Lietuvos visuomeninių organizacijų bei pilietinių klubų atstovai, ir iki šiol aktyviai dalyvavę lietuvių tautos gyvenime ir siejantys savo likimą su Lietuva globaliame pasaulyje, esame įsitikinę, jog dabar, kaip ir kitų istorinių lūžių momentais, privalome paliudyti savo pilietinį susitelkimą ir dalyvavimą valstybės gyvenime, taip pat tautinio tapatumo siekį, remdamiesi tuo, kad:
• lietuviai (daugiau kaip 80 proc. Lietuvos gyventojų) inicijavo ir atkūrė savo nepriklausomą valstybę; jiems Lietuva yra vienintelė ir nepakeičiama, didžiulėmis aukomis įgyta ne tik istorinė, bet ir jų dvasinės kultūros tėvynė;
• Lietuvos, kaip valstybės, gyvastį gali garantuoti tik tauta ir jos žmonės, todėl lietuviai, kaip savo valstybingumą kūrusi ir už ją nuolat kovojusi tauta, ir toliau yra pagrindinis valstybės subjektas, atsakingas už Lietuvos ateitį;
• tautos ir jos valstybės integracija į sandraugą bus prasminga tuo atveju, jeigu išsaugos sukauptą kultūrinį paveldą, puoselės savitesnį charakterį ir kartu įneš reikšmingesnį indėlį į visuotinį kultūros ir civilizacijos aruodą;
• pasaulio susitelkimas (taip pat Europos integralumas) ir jo tvarka, tolesnis kultūros ir civilizacijos likimas daug priklauso nuo savyje integruotų centrų, t. y. nuo atskirų valstybių ir jas sudarančių tautų bei nacijų kultūrinio integralumo;
• 2001 metų rugsėjo 11 dienos įvykiai parodė naujus su globalizacija susijusius ženklus, pasaulio visuomenės formavimosi kelyje iškylančias naujo pobūdžio grėsmes. Negausiai tautai ir jos valstybei privalu išmintingai į tuos ženklus įsiklausyti.
Todėl mes pabrėžiame:
Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą ir NATO, jos integravimasis į informacinę visuomenę yra būtinas ir neišvengiamas. Tačiau šiuos istorinius pokyčius reikia vertinti ne kaip strateginius tikslus, bet kaip priemonę, kuri užtikrintų lietuvių tautos tęstinumą, taip pat visos nacijos tapsmą atvira pilietine, visavertės demokratijos visuomene.
Mes taip pat atvirai sakome:
atkurtos nepriklausomybės metai nepateisino daugelio Lietuvos žmonių vilčių. Jie tebegyvena abejotinų reformų, neretai aiškiai supriešinamų tautos ir valstybės interesų sūkuriuose. Pasitikėjimo kreditas valstybės valdžios bei politinėmis struktūromis pavojingai išsekęs. Nepateisinamai tebedidėja šalies gyventojų turtinės padėties kontrastai, jų socialinė diferenciacija. Žmones gąsdina įsitvirtinanti oligarchija, nesukontroliuojama stambiojo kapitalo valia, provokuojanti politinių bei valstybinių struktūrų savanaudiškumą. Atsakomybė už ypatingos svarbos sprendimus ir toliau lieka nuasmeninta. Kita vertus, regime mažai gyvybingą pilietiškumą ir oficialų, butaforinį jo akcentavimą. Taip pat regime tautinės savimonės bei nacionalinio patriotizmo nykimą, kuris savo ruožtu provokuoja strateginių nacionalinių interesų ir privalomos socialinės tvarkos nepaisymą.
Šalia šių kritinių teiginių atskirai iškeliame ir tokias visuomenės ir valstybės gyvenimo problemas, kurios kelia didelį mūsų susirūpinimą:
• susiklostė ir toliau klostosi lietuvių tautai nepalanki, dramatiška demografinė situacija: sumažėjo gimstamumas ir šeimų kūrimas; vis gausėja nesveikų ir globotinų vaikų; išplito savižudybės ir narkotikų vartojimas; susirūpinimą kelia bendroji tautos genofondo situacija;
• švietimas, visuomeninis kultūrinis gyvenimas pavojingai tolsta nuo istorinio paveldo, nuo tautinės savimonės ir nacionalinio patriotizmo ugdymo – nuo tų bruožų, kurie turi didžiulę reikšmę visuomenės ir valstybės susitelkimui ir kurių jokiu būdu negali kompensuoti iki šiol silpna pilietinė organizacija;
• lietuvių tautos ir jos valstybės ateitis – jaunoji karta bręsta apnikta agresijos ir dorovinio nihilizmo propagandos; ji blaškosi neturėdama aiškesnių nacionalinių valstybinio gyvenimo gairių, linkusi orientuotis ne į savo valstybės, bet į pasaulio piliečio savimonę;
• žymi dalis jaunimo emigruoja ne išvesdama savo Tėvynę pasauliui, bet palikdama ją likimo valiai ir tuo skleidžia ne tik psichologinį pasimetimą pasilikusiems, bet dar jau kelintą istorinį kartą grasindama nualinti lietuvių tautos ir jos valstybės gyvybines galias;
• ydingos pradinės reformos ypač sudarkė Lietuvos kaimą – ligšiolinę lietuvių tautos etnokultūrinio tapatumo atramą: kaimo žmonės nemato savo ateities, nemaža jų dalis neorganizuota, praradusi iniciatyvą, paliesta alkoholizmo ir socialinės degradacijos;
• savo jėgas tebedemonstruoja biurokratizuotas administravimas, valdininkijos savanaudiškumas ir jos vadybinis nepilnavertiškumas, slopinantis ne tik verslininkų iniciatyvą, bet ir piliečių saviorganizuotumą;
• šešėliškumas, kuris yra neišvengiamas socialinės raidos palydovas, Lietuvoje yra ypač suklestėjęs ir grėsmingas, darantis itin neigiamą poveikį ne tik valdininkijai ar teisėsaugai, bet ir politinio veiksmo struktūroms; aukščiausia tokio šešėliškumo išraiška – korporatyvinė korupcija;
• valstybėje daugiausia tebesirūpinama valdžios bei jėgos struktūromis, o ne švietimu, mokslu, kultūra, sveikatos apsauga, ne šeimos stiprinimu ir laisvo, iniciatyvaus piliečio ugdymu, t.y. ne tuo, kas iš tiesų lemia ir lems lietuvių tautos bei nacijos brandą ir jos sąlyčio su sparčiai modernėjančiu pasauliu pobūdį;
• savo mastais tebegąsdina kriminogeninė agresija, kurią palaiko ne tik dorovinės kultūros nuosmukis ir ne tik akivaizdus atotrūkis tarp teisingumo ir praktikuojamos teisės, bet ir tautinės savimonės, nacionalinio patriotizmo bei žmonių bendruomeninio sugyvenimo stygius;
• nacionalinį ūkį ir verslingumą skatinantys mechanizmai yra aiškiai nepakankamai veiksmingi, neorientuoti į vidutinio ir smulkaus verslo palaikymą, dėl to nesusiformuoja vidutinis sluoksnis – valstybės politinio stabilumo ir demokratijos atrama. Lietuvių tautos ir jos valstybės interesų nepaisymą nebaudžiamas demonstruoja tarptautinis stambusis kapitalas;
• per menkai valstybėje palaikoma ir skatinama savivalda, labai menkas pačių piliečių būrimasis į organziacijas bei klubus – ir savivaldos, ir pilietinės visuomenės atramos taškus; neretai būna, kai nedrąsios piliečių akcijos ginant savo interesus yra netgi slopinamos.
Pripažindami masinės žiniasklaidos nuopelnus visuomenės laisvinimui iš pasaulėžiūrinio sąstingio, demokratinių laisvių gynimui ir teisingumo siekiui, išsakome ir rimtą susirūpinimą, jog visuomenė, ypač jaunoji karta, tampa įkalinta ir luošinama smurto, pigių sensacijų, dorovinio nihilizmo ir politikų virtuvės demonstravimu bei propaganda; tuo tarpu už žiniasklaidos akiračio lieka daugelis prasminių lietuvių tautos ir nacijos egzistencijos, civilizacijos ir kultūros puoselėjimo vertybių bei nuostatų.
Mes pripažįstame:
šių ir panašių socialinių deformacijų bei grėsmių dydį lemia ne tik iš praeities paveldėtos kultūrinės bei civilizacinės negalios, ne tik naujieji šešėliniai globalizacijos palydovai, bet ir akivaizdus socialinio bei politinio veiksmo atotrūkis nuo intelektualiosios minties, jos ignoravimas. Mes manome, kad valstybė, jos struktūros negali pasikliauti vien atkartojimu to, kas kitų daroma pasaulyje. Ji pati, visuomenės remiama, privalo aktyviau ieškoti savitesnių, esamą tautos būklę bei situaciją labiau atitinkančių raiškos formų.
Mes taip pat esame įsitikinę:
tauta, nacija – tai jos nariai, kurie turėtų laisvai apsispręsti bendram veikimui. Jo aukščiausia forma ir tikslas yra nepriklausoma demokratinė, visuotinė žmonių gerovė, jų kūrybines galias puoselėjanti, taip pat su pasauliu atvirai sąveikaujanti valstybė. Mes taip pat manome, kad valstybės veikla ir jos strategija turi būti grindžiama lietuvių tautos tęstinumo principu.
Mes manome, kad:
• tautos, nacijos „išsivaikščiojimas“ lemia valstybės nestabilumą, žemina jos nacionalinį orumą;
• pilietiškumo ir tautiškumo organiškų sąsajų pažeidimo istoriniai laikotarpiai (unijinė, sovietinė ir net tarpukario Lietuva) lėmė lietuvių tautos ir jos valstybės didžiąsias netektis;
• tauta niekada negali patikėti valdžios veiksmais, kuriems ji negali daryti įtakos ir jų kontroliuoti.
Mes baiminamės, kad nepasikartotų lemtingos istorinės klaidos.
Mes suprantame:
tautos sukurta ir piliečių organizuotais veiksmais skatinama valstybė privalo paisyti atviro, sąveikaujančio pasaulio reikalavimų, būti jam integrali. Tačiau pabrėžiame:
atvirumas pasauliui turi būti subalansuotas su daug aktyvesne, negu šiandien yra, piliečių pozicija; su globalizacijos šešėlinių palydovų suvokimu; su puoselėjama piliečių tautine bei nacionaline savimone. Priešingu atveju mes įžvelgiame didėjantį atvirumą naujosioms grėsmėms ir net tolesniam lietuvių tautos nykimui...
Todėl mes ir teigiame:
valstybė gali būti susitelkusi visų savo gyventojų gerovės siekiui, patraukli pasauliui ir atspari civilizacijos bei globalizacijos negatyviems palydovams, jeigu:
• Lietuvos visuomenė, lietuvių tauta taps organizuotesnė ir pilietiškai labiau susitelkusi, kad prisiimtų didesnę atsakomybę už savo valstybę, gebės daryti efektyvesnę įtaką jos institucijų veiklai;
• bus gerbiama ir puoselėjama valstybės pamato, jos suvereno – lietuvių tautos savimonė, o pilietiškumas, pilietinis veiksmas bus grindžiamas dar ir tautos, nacijos bendrumu (tautiškumu), t. y. racionalusis pradas bus siejamas su dvasiniu doroviniu pradu;
• jaunimo švietimas ir jo ugdymas bus grindžiamas neišskiriamais pilietinės visuomenės, tautinės savimonės bei nacionalinio orumo ugdymo principais;
• valstybę atstovaujančios politinės struktūros tikrai suvoks realiąsias grėsmes ir jas keliančias gilumines priežastis; pati valstybė prisiims kokybiškai naujus ekonominius bei dorovinius įsipareigojimus tai visuomenei ir visų pirma tuos, kurie užtikrintų teisingumo siekį, žmonių kūrybinių galių plėtojimą ir kurie garantuotų lietuvių tautos tęstinumą modernizacijos ir integracijos sąlygomis.
Pasaulis keičiasi neįtikėtinu greičiu, iškeldamas aibę naujų, neatidėliotinai spręstinų problemų. Šalia gėrio greičiau koncentruojasi ir blogis, sukeldamas būtinybę telkti prieš jį dorąsias piliečių, visos nacijos pastangas.
Forumo bendrąją veiklos programą sudaro čia pirmiau apibrėžtos lietuvių tautos ir jos valstybės negalios – jų aiškinimasis ir sprendimų paieška. Tačiau į jį susibūrusios visuomeninės organizacijos bei klubai ir toliau išlieka savarankiški, savo nišas suradę pilietinio veiksmo subjektai. Forumas inicijuoja ir inicijuos veiksmą ten, kur problema ir jos sprendimas reikalauja bendrų, ypač sutelktų pastangų.
Mūsų veiklos tikslas – ne lietuvių tautos supriešinimas su jos valstybe, bet organiškesnis jų sąlyčio siekis, didesnis visuomenės ir valstybės pilietinis bei kultūrinis integralumas.
Vadovaudamiesi čia išdėstytu supratimu mes pareiškiame:
• susibūrę į darnesnį junginį, mes nebūsime vien stebėtojai. Mes ir toliau sieksime daryti įtaką mūsų šalies piliečių sąmonei, prasmingiems jų veiksmams;
• Lietuvos rajonuose ir miestuose remsime tų visuomeninių organizacijų bei piliečių būrimąsi į panašius forumus, kuriems bus priimtinos šio mūsų dokumento idėjos bei nuostatos;
• remsime tą oficialiąją politiką, kuri bus artima šio mūsų pareiškimo dvasiai;
• esame pasiruošę aktyviai prisidėti prie pagrindinių Lietuvos valstybės ir jos strategijos postulatų rengimo ir įgyvendinimo.
Mes, lietuvių tauta ir visa nacija, išgyvenę dideles istorines dramas ir pralaimėjimus, privalome sekti organizuotesnėmis, ilgesnį civilizacijos kelią nuėjusiomis tautomis: žydais ir norvegais, danais ir vokiečiais. Visos jos valstybingumą suvokia pirmiausia kaip savosios tautos ir nacijos tęstinumo ir modernizavimo būdą ir tik paskui – kaip integravimosi ir gyvenimo pasaulio visuomenėje priemonę. Dėl to joms negresia kaip mums, lietuviams, tapti galingesnių tarptautinių monopolijų įkaitais, neigiamų ir sunkiai kontroliuojamų globalizacijos padarinių auka.

Koordinacinės tarybos pirmininkas:

prof. Romualdas Grigas,
Lietuvos sociologų draugijos garbės prezidentas

Tarybos pirmininko pavaduotojai:

prof. Arimantas Dumčius,
Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos prezidentas

dr. Julius Šalkauskas,
„Santalkos“ klubo prezidentas

Krypčių koordinatoriai:

Globalizacijos ir ekonominės pažangos

prof. Stanislovas Martišius,
Lietuvos statistikų draugija
Tautinio identiteto ir etnokultūros

doc. Dalia Urbonavičienė,
Lietuvių etninės kultūros draugijos tarybos pirmininkė
Teisėtvarkos tobulinimo

doc. Juozas Šatas,
Lietuvos vaiko teisių gynimo organizacija „Gelbėkit vaikus“
Regioninių pilietinių organizacijų

Juozas Dingelis,
Lietuvai pagražinti draugijos tarybos pirmininkas
Ugdymo ir kultūros

prof. Vytautas Šernas,
Žiemgalos draugijos prezidentas
Pilietinio veiksmo ir bendruomeniškumo

prof. Alfonsas Vaišvila,
Lietuvos pilietinės bendruomenės centro tarybos pirmininkas
Ryšių su valstybės struktūromis

Romualdas Ozolas,
Visuomenės plėtros fondo steigėjas
Nacionalinio saugumo ir savigynos

j. k. dr. Eugenijus Nazelskis,
Vyčio kryžiaus kavalierių draugijos vicepirmininkas
Vykdomojo prezidiumo pirmininkas

Leopoldas Tarakevičius,
„Gaublio“ klubo prezidentas

Koordinacinės tarybos atsakingoji sekretorė
Vida Kazlauskienė

© 2002 "XXI amžius"