Tas ilgesys čia kaltas

Jonas Rimša su laimikiu prie Ramiojo vandenyno

Paliekant tėvynę su draugais. Antroje eilėje pirmas iš kairės – Jonas Rimša. Pirmos eilės viduryje – Juozas Dzenajevičius

Ar buvau įsimylėjusi?! Tikriausiai… Ir ne ką kitą, o 27-eriais už mane vyresnį visame pasaulyje žinomą tapytoją Joną Rimšą. Ne, jis to nežinojo, tik, išvažiuodama iš Santa Monikos, palikau jam skirtą eilėraštį ir paprašiau jo draugus Oną ir Juozą Andrius perduoti J.Rimšai.
Ir dabar prisimenu jo dideles gražias akis ir šypseną, nors nuo mūsų bendravimo dienų prabėgo jau 33-eji metai. Rodos, regiu J.Rimšą motelio, kuriame gyveno, terasoje atmesta galva stebintį besibūriuojančius balandžius. Arba sėdintį su Andriais pas Zukį prie arbatos, kiaušinienės ar kalakutienos pjausnių, gyvai pasakojantį lietuvių, rusų, ispanų kalbų suplaktine. Visad jaunatviškai nusiteikęs ir kiekvienam gera linkintis. Net gulėdamas mirties patale, jis nesirūpino savimi, bet paklausė jo atėjusios aplankyti mano vaikystės draugės Zitos Rudvalienės: „Kaip? Ar jau geriau? Aš taip noriu, kad būtumėt laiminga…“
Juk sakiau, kad J.Rimša yra žinomas viso pasaulio meno tyrinėtojams, kad jo paveikslais gali didžiuotis Bolivijos, Argentinos, Čilės, Brazilijos, Jungtinių Valstijų muziejai ir privatūs meno mylėtojai, o ir Lietuva dar prieš karą kai kuriuos jo darbus turėjo (atplaukė į Nacionalinį dailės muziejų Vilniuje ir paskutinieji)…
Noriu pacituoti specialistų, buvusių jo parodų atidarymuose, atsiliepimų fragmentus.
Po 1937 metais J.Rimšos surengtos pirmosios Bolivijoje parodos žurnalas „Rumba“ rašė:
„Rimša beveik nuolat šypsosi švelnia ir širdinga šypsena. Kalba taip pat švelniai, aiškiais, ramiais žodžiais. (…) ir jo kūryba tokia pat – be egzaltacijos, bet su aukščiausio grožio ir absoliutaus tobulumo išraiška. Jo technika išbaigta. (…) Jo indėnai sutaurinti, - tai galėjo pajusti giliai suprantančiu ir išlavintu europiečio mentalitetu… Savo akvareliniuose peizažuose J.Rimša be galo puikus. Bet labiausiai išryškėja lietuvio dailininko gilus ir didelis temperamentas pieštuku pieštuose darbuose, į kurios įdėtas kaitrus dvasios jausmas. (…) Savitoje ir paprastoje technikoje glūdi originalumas. (…) Galėtų jie tikti „Dieviškosios komedijos“ iliustracijoms. Tai lietuviškai atkurtas Dantė ir vėl perkurtas indėniškai-aimariškai. Kiekvienas šių didingų kūrinių – tai lyg himnas, lyg iškilminga giesmė, kylanti galingais aidais gotiškos katedros skliautuose“.
Ir tais pačiais metais, atidarant parodą Buenos Airėse, dailės kritikas Alejandro de Isuri yra pasakęs: „Antai pakalnė, ir leidžiasi indėnų procesija. Jų drabužiai – tai varsų simfonija. (…) Jaudina, skaistina žmogų šitos slėpiningos drobės. Jonas Rimša yra susivienijęs su gamta… Tai kūryba, skaisti ir gryna, kaip ir Viešpaties tarnas. Garbinga kaip ir indėno duona… Daugelyje Rimšos gamtovaizdžių slypi vienuma ir poezija. Medžiai budi lyg vaidilos, saugodami tikrovę“.
O šit žinomas keliautojas, žurnalistas ir rašytojas Matas Šalčius, su kuriuo J.Rimša ir susitiko Pietų Amerikoje, rašė: „Jį traukė egzotiškoji Bolivija su savo slėpininguoju altiplato, su seniausios kultūros indėnais, jau žiloje senovėje sukūrusiais inkų valdiją ir aukštą saulės kultą. Jis čia sumanė paieškoti Amerikos sielos. (…) Jis davė aiman indėnų tipus, jų papročių ir apeigų paveikslus“.
Tuo tarpu garsus kritikas Irmas P.Aimi savo straipsnyje „Džiunglių dailininkas atvyko“ („La Capital“, 1959 m. birželio 25 d.) teigia, kad kiekvienas J.Rimšos paveikslas yra tartum amžinybės pabučiavimas.
Buvo dešimtys straipsnių, recenzijų ispanų, lietuvių, anglų, lenkų kalbomis. Ir taip pasklido žinia apie lietuvį tapytoją J.Rimšą po visą pasaulį. Jo darbai buvo pastebėti bei įvertinti ir jaunosios lietuvių išeivijos bangos. Žinomas aktorius, poetas ir žurnalistas Algimantas Mackus rašė: „Jono Rimšos paroda čia rašantį užimponavo savo vientisumu, vienalytiškumu. Dažnai pasitaiko, kad Čiurlionio galerijos (turima omenyje čikagiškė – M.M.) sienos ir individualiose dailininkų parodose būna nukabinėtos nors ir gana gerais paveikslais, bet kalbančiais įvairiomis kalbomis, kaip turguje. Jono Rimšos paveikslai visi kalba ta pačia kalba, iš visų trykšta toji pati dvasinė jėga, jie visi giminės – tai viena kūrybos pagimdyta ir užauginta šeima. Toks intensyviai ryškus vientisumas aiškiai sako, kad dailininkas turi savo meninę ideologiją, savo užmojį – nuosavą formų, linijų ir spalvų pasaulį, kurį skelbia, kuriuo gyvena ir kurį užsispyręs tobulina, aiškiai žinodamas, ko nori ir siekia.
Kitas įdomus, bet retai pasitaikąs, dailininko bruožas yra šiandien taip populiarios ekstravagancijos visiškas vengimas – nieko, kas žiūrovą nustebintų, šokiruotų, gąsdintų, saldžiai nuteiktų ar piktintų, viskas – labai modernuotas realizmas, šio šimtmečio pradžios moderniojo meno įtakoje toli pabėgęs nuo tradicinio.
Vien didelės dvasinės jėgos, vien rafinuoto skonio ir kūrybinės meilės geram paveikslui sukurti nepakanka, - reikia dar didelio meistriškumo linijų, plokštumų, formų, spalvų kompozicijoje ir ritme. Ir Jonas Rimša tuos dideliam menininkui būtinuosius uždavinius sprendžia meistriškai“.
Kodėl pateikiu tuos J.Rimšos laikotarpio liudytojų vertinimus? Noriu, kad pagaliau suprastume, kokio talento asmenybę turime, kad didžiuotumės juo ir niekad neužmirštume savo tautos dvasinių vertybių. O pats J.Rimša niekad nesididžiavo, nesiafišavo, nekūrė savo legendos. Jam menas buvo šventas dalykas, kaip ir atjauta ar geras žodis šalia esančiam. Buvo kuklus, atrodė nepastebimas, bet jo buvimas, jo darbai spinduliuote spinduliavo ir spinduliuoja.
Tai, kaip sakoma, žmogus, gimęs su žvaigžde kaktoje, tačiau iki tos didelės šviesos buvo ilgas, įvairių aplinkybių sąlygojamas kelias, bet J.Rimša ėjo tuo pasirinktu keliu nepaisydamas nieko, nes jo sieloje grojo tauriausia romantinė muzika. Jis nuo vaikystės jau žinojo savo gyvenimo tikslą.
Be abejo, tai, ką žinau apie J.Rimšą, galėtų sudaryti knygą, tačiau man reikia papasakoti apie tapytoją J.Rimšą, nes birželio 20-ąją (įvairiuose šaltiniuose minima vis kita mėnesio diena) sukako 100 metų nuo jo gimimo.
J.Rimša gimė Svėdasuose, kur tuo metu tėvai atostogavo (tėvas buvo garsiausias Kaune siuvėjas). Jonui visad reikėjo erdvės, reikėjo laisvės savo mintims, savo veiksmams. Ir nuo vaikystės labai troško keliauti. Todėl dažnai pasprukdavo iš tėvų namų ir dvi tris dienas klaidžiodavo, ieškodamas naujų potyrių, ir, tik išsibaigus santaupoms kišenėje, priveiktas alkio, grįždavo namo. Pasakojo, kad sykį naktį užsukęs į geležinkelio stotį. Prigludo prie budėtojo durų stiklo. Rausvoj šviesoj viliojo baltai paklota lova ir kėdelė prie jos. „Ot, kad ir aš kada taip atskirą kambarį turėčiau!“ – dingtelėjo mintis. Tas noras būti savitam, nepriklausomam atsispindi ir jo kūryboje.
Arba štai, pasakojo, dar buvo mažas, o tada nebuvo įprasta vaikams pirkti spalvotų pieštukų, tačiau noras piešti buvo toks didelis, kad jis sudaužė plytos kraštelį, atskiedė vandeniu, bet…
Jo motina sunkiai susirgo ir, jau gulėdama mirties patale, paprašė savo jaunojo sūnaus nupiešti jai namelį, prie jo gėlių ir žydintį sodą. Jaunuolis piešdamas sudėjo visą savo didžiulę meilę motinai. Gavusi piešinį, ji pasikvietė tėvą ir, paprašiusi prižadėti, kad leis Joną mokytis dailės, užgeso.
Bėgo laikas. Tėvas vedė. J.Rimša buvo ragavęs mokslų Charkovo meno mokykloje, o dabar dirbo tėvo siuvykloje. Netikėtai tėvas pasiūlė jam važiuoti į Vieną mokytis siuvimo meno. Siuvimas, žinoma, jo netraukė, bet atsidarė vartai ir galimybės susipažinti su įvairių muziejų turtais. Jei tėvas būtų žinojęs, kas knibžda sūnaus galvoje, tai Jonas nebūtų ir kojos iškėlęs iš Kauno. Gyvendamas Vienoje, jis visas paniro į dailės studijas, ir piešdamas, ir kopijuodamas muziejuose matytus paveikslus. Grįžusį su diplomu tėvas sutiko išskėstomis rankomis; ir taip garsi jo siuvykla klestėte suklestės! Ir tuoj pat pavedė jam nupiešti reklaminę iškabą. Kai darbas buvo baigtas, tėvas nustebęs ėmė rūbus ant nupiešto vyriškio taisyti: „Negerai rankoves įstatei!“ – barėsi. Sūnus ilgai stebėjo triūsiantį tėvą ir paskui tarė: „Juk tai ne menas. Aš noriu būti dailininku!“ To jau buvo per daug. Sūnus buvo priverstas palikti namus. Su draugais (laisvalaikiu jie visi grojo styginiais instrumentais) atsisveikino Adomo Mickevičiaus slėnyje.
Buvo 1924 metų Kalėdų išvakarės. J.Rimša ryžosi išvykti į pasaulį ir pats skintis kelią į meną. Kaunas, merkiantis dienai, buvo nuostabus. Bažnyčių bokštai ir kupolai, tvoros ir namai buvo apdengti balčiausio sniego audeklu. Žmonės skubėjo su pirkiniais. Apšviestuose parduotuvių languose žėrėjo eglutės. J.Rimša prisiminė tėvo pyktį ir įtūžį, tačiau širdį sušildė motinos paveikslas, kuri tik viena suprato sūnaus norą tapti dailininku, kuriai buvo svetimi sandėriai ir smurtas, bet kurią viliojo muzika ir dailė… Staiga J.Rimša pajuto bestovįs prie parduotuvės. Šalia, mušdama kojytę į kojytę, akeles įbedusi į spindintį langą, stovėjo skurdžiai atrodanti mergytė. Jaunuolio širdį užliejo šiluma. Jis būtų galėjęs viską atiduoti, kad tik pasaulis būtų laimingas, ir pasilenkęs paklausė mergytės, ar ji norėtų to, ką mato vitrinoje. Mergytė linktelėjo galvutę. Tada J.Rimša nupirko žaislų, saldumynų ir, pridėjęs raštelį, kad tai dovana jai ir mamai, sustabdė pravažiuojančias roges ir pasileido per miestą. Važiuojant žingine, stebėjo ir kartu atsisveikino su šventinėmis nuotaikomis gyvenančiu Kaune. Taip atsisveikino net nenutuokdamas, kad jau niekad nebeteks nei Kauno, nei Lietuvos išvysti, nei žiemos grožio patirti (dėl ilgo gyvenimo tropikuose susiaurėjo kraujagyslės ir gydytojai griežtai uždraudė važiuoti gimtinėn žiemą). O laiškuose draugams vis užuominos, kad norėtų vėl juos pamatyti, kartu pažvejoti (tai buvo viena nedidelė jo silpnybė). Manęs J.Rimša klausė, ar, kai atvyks į Lietuvą (tada sovietinę), jis gautų dirbtuvę su langu per visą sieną, už kurios būtų sodas… Tai ir liko jo svajonė…
Palikęs Lietuvą, išvyko į Paryžių, kur laukė muziejus ir galerijos. Paskui išplaukė į Afriką, o iš ten – į Braziliją ir vis vien tikėjosi galėsiąs studijuoti dailę. Deja, kišenės buvo kiauros ir teko, kaip ir daugumai emigrantų, praleisti naktis ir dienas ant suoliuko, nakvoti skveruose. Paskui gavo darbo kavos plantacijose, tačiau sąlygos buvo blogesnės negu viduramžiais vergo, ir jis pabėgo.
1929 metais atvažiavęs į Argentiną ir išlaikęs egzaminus į Meno akademiją, pasakė sau: „Padvėsk, bet tapk dailininku!“ Pakely piešdamas prekijams iškabas, buvo kiek susitaupęs, todėl sumokėjo 15 pesų – stojimo mokestį, ir vėl, ir vėl. Pagaliau teko raustis naktimis atmatų duobėje, ieškant maisto likučių. Būdavo dienų, kad burnoj ir duonos trupinio neturėdavo, bet uoliai lankė akademiją ir daug piešė. Sykį jį draugas perspėjo, kad studentų sąraše jo pavardės jau nėra. „Nieko, bus“, - tarstelėjo J.Rimša, o iš tiesų su siaubu laukė didžiausios katastrofos. Atėjo laikas atsiskaityti. Tapybą dėstė italas. Visi pateikė darbus, ir J.Rimša su jais. Profesorius patenkintas ilgai žiūrėjo J.Rimšos darbą, o paskui netikėtai paklausė: „Kodėl nesumokėjot mokesčio už mokslą?“ Išsisukinėti nebuvo prasmės. „Neturiu. Aš net valgyti neturiu…“ Profesorius pakilo ir išėjo. Grįžęs sako: „Rimšą rektorius kviečia“. Jaunuolis išėjo tarytum į paskutinįjį teismą. Rektorius Pijus Koljivaras sėdėjo rūstus. „Kodėl nesumokėjot?“ – užklupo žengiantį per slenkstį. O paskui ramiu tonu ėmė klausinėti apie studento emigranto gyvenimą. Išklausinėjęs išėmė 15 pesų iš piniginės ir liepė užsimokėjus drožti į auditoriją.
Būdavo dienų, kai su draugu, gavęs trumpam darbo, labai taupydami pradieniui pirkdavo bandelę su ryžiais ir padaliję kąsneliais suvalgydavo.
- Aš negreit supratau, kad mene svarbiausia būti pačiu savimi, - netikėtai pertraukė savo pasakojimą J.Rimša. – Tik trečiame kurse pajutau, kad mane varžo akademiškumas, kuriam lankstėsi dogmatiškos mokymo programos ir senosios italų mokyklos pasekėjai – profesūra.
Vėl J.Rimšos sieloje nubunda laisvės troškimas ir jis, ieškodamas savo kelio, palieka akademijos auditorijas. Nusisamdė kambarėlį septintame aukšte, piešė smulkiam prekijui, bet dideliam sukčiui už menką atlyginimą portretus.
nukelta į 8 p.
atkelta iš 2 p.
Baigęs atsiteisti už suteiktą paskolą, jis išvyko į gamtą, spalvingą Pietų Amerikos gamtą. Kartais nukeliaudavo po 20-30 kilometrų, fiksuodamas Argentinos gamtos nuotaikas. Grįžęs iš kelionių, tarsi protestuodamas prieš įprastą parodų rengimo tvarką, jis išdėliojo savuosius darbus pajūrio galerijoje. Jo paveikslai tuoj patraukė dėmesį potėpio laisvumu, nesuvaržyta spalvų kalba.
Susirinkęs ir susitaupęs kiek lėšų, susikrovė būtiniausius reikmenis ir vėl išsirengė į naują meno žygį. Šį kartą jį patraukė į Boliviją, kur gyvena seniausi indėnų palikuonys. Mat dailininkas ieškojo natūralios pietų kraštų gamtos prigimties, tos žemės sielos. Galvojo praleisti Bolivijoje tik kelias savaites, bet, pakerėtas gamtos ryškių spalvų, primityvaus čionykščio meno plastiškumo, indėnų papročių įvairovės, praleido La Paso mieste dvejus metus, kartais vis išeidamas į nepaliestą natūralią gamtą. Jo dirbtuvė „Kafe studio de Rimša“ tapo labai populiari. Čia rinkdavosi žmonės, įvairių profesijų ir amžiaus, žinoma, pamatyti patį dailininką, jo darbus ar pasišnekėti prie puodelio kavos. Ilgainiui, sulaukęs didelio lankytojų srauto, J.Rimša virš stalo pakabino skelbimą: „Prašau, išgėrus kavą, išplauti puodukus“. Bet sykį jį aplankė pats Bolivijos prezidentas. Baigdamas vizitą, prezidentas paklausė: „Kur turiu eiti išplauti kavos puoduką?“ J.Rimša sumišo, bet atsitokėjęs pasakė, kad šis „potvarkis“ prezidentui negaliojąs.
1937 metais J.Rimša Bolivijoje surengė pirmąją savo darbų parodą, kuri sulaukė didžiulio dėmesio, ir jo vardas nuskambėjo per visą Pietų Ameriką. Bolivija iki šiol laiko J.Rimšą geriausiu savo dailininku.
Tų pačių metų pabaigoje jis surengė parodą Argentinoje, Buenos Airių mieste. Kritikai, paprastai šykštūs, šįsyk negailėjo gero žodžio. Atrodė, kad dabar tik ir reikia maudytis šlovės spinduliuose, bet J.Rimša negalėjo nustygti ir patraukė į Bariločį. Gyveno po atviru dangumi ištisus mėnesius, gerte gerdamas gamtos grožį ir tapydamas, piešdamas, vėl tapydamas. Išvargintas lietaus, šalčio, karščių ir pusbadžio gyvenimo, jis sunkiai susirgo. Ir tuo pat metu jį pasiekė laiškas – Bolivijos vyriausybė kvietė užimti Meno akademijos direktoriaus vietą. Apie tas dienas dailininkas rašė savo jaunystės draugui Juozui Dzenajevičiui į Kauną:
„…mano antrasis atvykimas į Boliviją 1943 metais jau kaip Meno akademijos direktoriaus. Čia ir prasidėjo mano revoliucija.
Pamenu, kai įėjau į klasę, kur buvo išstatyti darbai mano mokinių akvarelės egzaminui, aš burbtelėjau, kad visa tai – purvas.
Tada vienas profesorius, vokietis, man pasakė, kad būk jis juos mokęs. Taip, - atsakiau, - mokiau, kaip ir mane mokė, bet nuo šios dienos tai nepasikartos.
Ir tokiu būdu laisvu laiku ėmiau mokytis leisti akvarelę, o jei ką pasiekdavau, perduodavau savo mokiniams.
Taip, kad kitais metais per egzaminą klasėje tapo šviesiau ir lengviau ant širdies. Šiandien gi kai kurie iš mano mokinių tapo tikrais akvarelės meistrais.
Taip (šį žodį J.Rimša mėgdavo bet kur įterpti – M.M.), taip pat ir aš pasitempiau.
Mane akademijoje kankino trejus metus, piešiant gipsines figūras, o savo akademijoj šį procesą sutrumpinau iki metų, o ir tai daugumoj verčiau savo mokinius dirbti po atviru dangumi ir turint prieš akis gyvąją gamtą.
Taip. Tai buvo sunkūs ir nuostabūs laikai. Sakau sunkūs, nes vyriausybė ne taip jau labai domėjosi, kad būtume aprūpinti kaip pridera, o ir algos neužtekdavo maistui. O nuostabu buvo dėl to, kad mano akyse mokiniai progresavo ir augo kaip grybai po lietaus.
Na, štai, po septynerių metų teko juos išleisti į nevaržomą kelią, o pačiam dėl sveikatos išvykti į Braziliją (akademijos posto dėl intrigų atsisakė anksčiau ir mokė norinčiuosius jau savo studijoje – M.M.). Čia ir pasijutau našlaitis, netekęs toliau to tėviško rūpesčio. Taip! Tai buvo viena, vieninga šeima“. O mokinių nuo 20-ies išaugo iki 170!
J.Rimšos mokiniai – iškilūs dailininkai: Chuanas Ortega Leitonas, Chosė Ostrija, Žozefina Reinolds, Enrikė Valda ir kiti. Bolivijos vyriausybė, įvertindama J.Rimšos nuopelnus Bolivijos kultūrai, surengė iškilmes, kurių metu dailininkas buvo paskelbtas Bolivijos garbės piliečiu ir įteiktas jam aukščiausias šios šalies apdovanojimas – Andų kondoro ordinas.
Bet J.Rimša niekur ilgiau neužsibūna. Jį domino senoji Čilės ir Peru kultūra, Taičio paslaptingumas, Filipinų nepaprastas grožis, Brazilijos rūsti gamtos romantika ir Argentinos džiunglės. Visa tai atsispindi jo tapyboje, akvarelėse, piešiniuose, kurie pasklidę po pasaulį, tačiau daugiausia jų turi sukaupę Pietų Amerikos muziejai ir privatūs asmenys. O parodų daug ir Pietų Amerikoje, ir JAV… Buvo kviestas surengti parodą Ispanijoje…
Ir pokalbiuose, ir laiškuose vis jo „atradimai“, prisipažinimai, kurie ir atskleidžia J.Rimšos paveikslą.
„…aš dirbdamas užmirštu net, kad pats egzistuoju“;
„…esu labai priekabus savo darbams“;
„…gyvenime visko galima pasiekti, dirbant su meile“;
„…ir viso gyvenimo maža, kad galėtum pasiekti tobulybę“;
„…Apie meną aš laisvai svarstau ispaniškai… Juk ir paveikslai mano patys kalba visomis kalbomis“.
Ir galiausiai netyčia prasiveržia skausmas:
„…pati didžiausioji mano darbų dalis išbarstyta po visą pasaulį. Vienoj tik Bolivijoj yra apie 250 darbų. O mažiausias skaičius tai pas lietuvius. Jie patenkinti tiktai tuo, kad aš „garsinu lietuvių vardą“, tačiau palaikyti savo žmogaus jie nesugeba. Visų daugiausia man padėjo žydai. Bolivija mane iškėlė kaip dailininką“.
- Ar aš galėjau turėti laimingą gyvenimą? – staiga pasakodamas paklausė ir čia pat atsakė: - Taip. Ir ne kartą. Kai man gyvenimas pasiūlydavo rinktis mylimą moterį ar meną, aš likdavau prie pastarojo. – Paskui, žvelgdamas kažkur pro šalį, ir vėl paklausė: - Sakykit, kodėl tik dabar, kai jau nebėra jėgų, pašlijo sveikata, aš pajutau suradęs mene, ko ieškojau?! O, kad dabar galėčiau prikelti savo motiną ir parodyti jai savo darbus!..
Mirė tapytojas Jonas Rimša 1978 m. gegužės 13 d. Santa Monikoje. Negalėdamas gyvas būdamas aplankyti Lietuvos ar į ją sugrįžti (jau esu minėjusi, kad dėl ilgo gyvenimo tropikuose susiaurėjo jo kraujagyslės), paprašė savo testamento vykdytoją Juozą Andrių, sudeginus jo palaikus, paleisti virš vandenyno.

Marija MACIJAUSKIENĖ

© 2003"XXI amžius"