"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį, 2003 m. liepos 2 d., Nr. 13 (58)

PRIEDAI

Europos Konstitucijos projektą svarstant

Siūlomoji Europos Konstitucija yra didelis darbas, atliekamas dideliu greičiu. Todėl projekte yra silpnų ir ginčytinų dalykų.
Esminiai dalykai glūdi jau Preambulėje. Dievas išbrauktas (neįleistas). Krikščionybė (ar koks nors aiškiai išreikštas krikščioniškas Europos matmuo) išbraukta. Tiesiog nėra tokių žodžių. Klausimas daug svarbesnis ypač Europos Konstitucijai negu kuriai nors nacionalinei konstitucijai. Iš čia kyla tolesni klausimai apie Europos savivoką.
Krikščionybė buvo ir tebėra didelė sudedamoji vertybė, jei norime apibrėžti Europos tapatumą. Tad ką reiškia Preambulės išoperavimas - kad Europa nebevertina pati savęs, lyg nebematytų sau ilgos ateities kaip krikščioniškai civilizacijai? Ar žvilgsnis nuo “pirmųjų žmonijos gadynių” apima mintį, kad krikščionybė yra tik trumpas, galbūt artėjantis į pabaigą, istorijos epizodas? Ar tai tikrai yra europiečių bendra pažiūra?
Nepamirškime ir apie Europos himną, kuriuo džiaugsmingai kreipiamės į Kūrėją viršum žvaigždžių pastogės. Kolega Liudvigas van Bethovenas dalyvavo jam gimstant, ir aš žinau, ką jis pasakytų mūsų diskusijoje. Ką nors nemaloniai, kaip buvo įpratęs. Tai gal Konstitucijos autoriai ketina pakeisti himną, ar kol kas dar ne?
Europiečiams nebelieka nieko kita, kaip klausinėti toliau. Ką visa tai reiškia kultūros prasme galų gale?
Galbūt gerasis Dievas yra Konvencijos pasmerktas tremčiai arba tapti paskutiniuoju didžiuoju Europos emigrantu į Jungtines Valstijas? Ten dar yra žmonių, nebijančių tarti: Dieve, mūsų Tėve.
Taigi mes nerandame Preambulėje minčių apie:

Dievą;
Krikščionybę (arba krikščioniškąjį Europos matmenį);
Dešimtį įstatymų (arba kitų žmogaus pareigų ir atsakomybių, o tik apie teises);
Žmonių bendruomenę;
Tautų bendruomenę;
Brolybę arba meilę visam kam ir kiekvienam, kas teikia tiesą, pasitikėjimą, tvirtybę;
Prasmę - kodėl, vardan ko randasi ši suvienyta Europa? “Gyventojų gėriui”, sako Preambulė, bet kas yra gėris? Ir nejau individai, bendrija, tauta ir tautų bendrija yra tik gyventojai, tik šios planetos vartotojai?
Gaila sakyti, bet Preambulė turėtų būti perrašyta. Ji gerai atspindi ribotąjį Europos racionalizmą (“pagarba protui”, ten pasakyta, bet ne sielai, ne dvasiai). Žinoma, kad tai ne viskas, ne visa Europos tapatybė.
Užpildymui reikėtų aiškių atsakymų. Kas mes, europiečiai? Preambulė yra tinkama vieta tokiam atsakymui.

Vytautas LANDSBERGIS

© 2003"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija