Kaip lietuviai išeiviai
artino tėvynės laisvę
Dabar, kai jau palyginti greitai
Lietuva peržengs Europos Sąjungos slenkstį ir su demokratinėmis
valstybėmis kurs savo Europos ateitį, o kartu su NATO gins viso
pasaulio demokratiją, kiekvienam pravartu perskaityti Lietuvos
genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2002-aisiais metais Vilniuje
išleistą humanitarinių mokslų daktaro, docento, Vilniaus pedagoginio
universiteto dėstytojo, LGGRTC Istorinių tyrimų programų skyriaus
vyresniojo specialisto Juozo Banionio 318 puslapių istorinę apžvalgą
Lietuvos laisvės byla Vakaruose (1975-1990).
Knygoje istorikas stengiasi kiek galima išsamiau apžvelgti mažiausiai
nušviestą naujausiųjų laikų istorijos tarpsnį - XX a. antrosios
pusės Vakarų šalyse gyvenančios naujosios lietuvių išeivijos (autorius
dažnai vartoja Vakarų lietuvių spaudoje aptiktą terminą laisvoji
lietuvija) politinę veiklą - Lietuvos laisvinimą iš Sovietų Sąjungos
okupacijos. Žinodamas, kad vienam tyrėjui visapusiškai ir objektyviai
įvertinti ilgą ir sunkų Lietuvos laisvinimo kelią beveik neįmanoma,
J.Banionis labiau gilinasi į trijų pagrindinių Vakaruose veikusių
Lietuvos laisvinimo organizacijų - Amerikos lietuvių tarybos (ALT),
Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) ir Pasaulio
lietuvių bendruomenės (PLB) - veiklą Helsinkio, Belgrado, Madrido,
Otavos, Vienos konferencijose ir kituose svarbiuose tarptautiniuose
forumuose, analizuoja šių (šiek tiek ir kitų) organizacijų veiklos
taktiką, rašo apie Lietuvos laisvintojų pastangas vienytis, bendrus
baltiečių (lietuvių, latvių, estų) išeivijos žygius laisvinant
okupuotas savo valstybes, parodo sovietų saugumo (KGB) bandymus
įvaryti pleištą į kryptingą Lietuvos laisvinimo darbą.
Tirti 1975-1990 metų laikotarpį istorikas pasirinko neatsitiktinai.
1975-aisiais Helsinkyje JAV, Kanada ir 33 Europos valstybės pasirašė
Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos (ESBK) Baigiamąjį
aktą. Nors Helsinkio susitarimai buvo vertinami labai prieštaringai
(susidarė trys priešingos nuomonės), vis dėlto Suomijos sostinėje
susiklostė palankios aplinkybės garsiai pasakyti pasauliui apie
Sovietų Sąjungos neteisėtai okupuotas Baltijos šalis - Lietuvą,
Latviją, ir Estiją. Helsinkio konferencija buvo gaivaus oro gurkšnis
Sovietų Sąjungoje, Lietuvoje ir komunistinėse Rytų Europos šalyse
plintančiam disidentiniam sąjūdžiui. 1976 m. lapkričio 26 d. susibūrusi
Lietuvos Helsinkio grupė (kun. Karolis Garuckas, dr. Eitanas Finkelšteinas,
politinė kalinė, poetė Ona Lukauskaitė-Poškienė, politinis kalinys
Viktoras Petkus ir poetas,vertėjas Tomas Venclova) nutarė tirti,
ar Sovietų Sąjunga laikosi ESBK Baigiamojo akto principų okupuotoje
Lietuvoje. 1978 metais Lietuvoje ėmė veikti pogrindinė, nepartinė
laisvės kovotojų organizacija - Lietuvos laisvės lyga (LLL) ir
dvasininkų rūpesčiu įkurtas Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų
komitetas (TTGKK). Pirmieji šio komiteto nariai buvo lietuviai
kunigai J.Kauneckas, A.Svarinskas, S.Tamkevičius, V.Vėlavičius,
J.Zdebskis.
J.Banionis nepraleidžia nė vieno Lietuvos laisvinimo bylai reikšmingo
įvykio. Kad mūsų tėvynės nepriklausomybės buvo siekiama sistemingai
ir apgalvotai, liudija 1975 m. spalio 25 d. Čikagoje įvykęs ALT
XXXV suvažiavimas, kuriame ALT valdyba ir jos pirmininkas dr.
K.Bobelis pasiūlė penkis Lietuvos vadavimo štabus, kurie irgi
aptarti šioje knygoje. Joje rašoma, kaip sovietų saugumas reagavo
į po Helsinkio konferencijos suaktyvėjusį Lietuvos laisvinimo
darbą, kokių griebėsi kontrpriemonių. Glaustai apžvelgdamas laisvosios
lietuvijos spaudinius, J.Banionis prisimena kun. dr. J.Prunskio
Lithuania, 1975 metais toliau leidžiamą žmogaus teisių pažeidinėjimų
Lietuvoje sąvadą, kasmet Vasario 16-osios proga pasiekiantį skaitytojus,
1976 metais PLB parengtą leidinį Respect my rights, skirtą disidentui
A.Terleckui, JAV sukurtą filmą apie laisvės kovotoją S.Kudirką,
VLIKo pastangomis ne tik lietuvių, bet ir anglų, ispanų, portugalų
kalbomis leistus Eltos informacijų biuletenius, 1977-aisiais paminėtą
Lietuvos laisvės kankinio R.Kalantos garbingo pasiaukojimo penkmetį
ir ta proga anglų kalba išleistą leidinį Flames for Freedom
ir, aišku, pogrindyje Lietuvoje leidžiamą ir į užsienio kalbas
verčiamą Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką.
Skaitydami apžvalgą, sužinome apie 1976 m. gruodžio 4-5 d. VLIKo
seimo nutarimu įkurtą Lietuvos žmogaus teisių komisiją (LŽTK),
kurios pirmininkas buvo dr.Domas Krivickas, ir jos veiklą. Be
kitų, į šią komisiją įėjo J.Jurašas, A.Jurašienė ir S.Kudirka.
LŽTK nariai rinko duomenis apie Lietuvoje gyvenančius savo giminaičius,
pažįstamus, kitus žmones, kuriems sovietai vienaip ar kitaip varžė
religijos laisvę, neleido išvykti į užsienį. Leidinyje rašoma
apie Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos (PLJS) 1977 m. rugsėjo
24 d. Vašingtone organizuotą antisovietinę demonstraciją, kurioje
dalyvavo apie keturis tūkstančius lietuvių, latvių ir estų, taip
pat JAV delegacijos būsimoje Belgrado konferencijoje narys senatorius
Robertas Doulas (R.Dole), kiti senatoriai bei JAV valstybės pareigūnai.
Senatorius R.Doulas pažadėjo demonstrantams Belgrado susitikime
kelti trijų Baltijos šalių apsisprendimo teisės klausimą. 1977
m. spalio 4 d. Belgrade prasidėjusioje ir septynis mėnesius trukusioje
(1977-1978 m.) Helsinkio Baigiamojo akto signatarų konferencijoje
senatorius R. Doulas 1977 m. lapkričio 25 d. žodį tesėjo. Prieš
tai, 1977 m. lapkričio 5-7 d., Belgrado susitikime dalyvaujančioms
Vakarų valstybių delegacijoms LŽTK įteikė dokumentų rinkinį apie
neteisėtą Baltijos valstybių okupaciją ir laišką SSKP generaliniam
sekretoriui L.Brežnevui, kuriame reikalaujama nutraukti okupaciją.
Sovietų KGB, kompromituodamas VLIKo vadovybę ir jo pirmininką
K.J.Valiūną, šiek tiek suskaldė Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo
komitetą, jame susidarė dvi grupuotės. Tai kenkė bendram Lietuvos
laisvinimo darbui, todėl kasmetis VLIKo seimas, vykęs 1978 m.
gruodžio 9-10 d. Čikagoje, ragino visas laisvinimo organizacijas
ypač pabrėžti Helsinkio konferencijos Baigiamojo akto reikšmę
Baltijos šalių laisvės bylai. 1979 m. kovo 11 d. VLIKo taryba
pirmininku išrinko griežtesnės laisvinimo politikos šalininką
dr. K.Bobelį. 1979-aisiais VLIKo atstovybės įkuriamos Prancūzijoje,
Argentinoje, Venesueloje, o 1980-aisiais - Didžiojoje Britanijoje,
Brazilijoje, Urugvajuje. VLIKas sugebėjo pergrupuoti savo jėgas
ir suaktyvinti Lietuvos laisvinimo veiklą.
Mokslininkai istorinėje apžvalgoje rašo apie VLIKo persiorientavimą
ir veiksmų derinimą su PLB, 45 Baltijos šalių disidentų memorandumą
dėl Molotovo-Robentropo pakto pasekmių likvidavimo, JAV lietuvių
bendruomenės pastangomis įsteigtą koaliciją išlaisvinti V.Petkų
ir B.Gajauską, Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidybą,
KGB veiklą prieš VLIKą, 1979 m. liepos 11-29d. Vokietijoje, vėliau
Anglijoje surengtą IV Pasaulio lietuvių jaunimo kongresą, Madrido
konferenciją (1980 m. lapkričio 8 d. - 1983 m. rugsėjo 9 d.),
kurioje Lietuvos laisvinimo bylai atstovavo VLIKo pirmininkas
dr. K.Bobelis, vicepirmininkas, taip pat atstovaujantis Eltai
dr. K.Jurgėla, pro geležinę uždangą prasiveržęs lietuvis disidentas
V.Šakalys, ALT atstovai dr. J.Genys, kun. dr.J.Prunskis, BALFo
pirmininkė M.Rudienė ir kiti.
Istorikas pažymi, kad laisvės siekiančioms Baltijos šalims (tarp
jų ir Lietuvai) daug padėjo tvirta JAV prezidento R.Reigano pozicija
Sovietų Sąjungos atžvilgiu. Jis 1982 m. birželio 14-ąją paskelbė
Baltijos šalių laisvės diena, kuri paskui buvo skelbiama kasmet,
ir dar kartą pabrėžė, kad JAV niekada nėra pripažinusios priverstinio
Baltijos valstybių inkorporavimo į Sovietų Sąjungą. J.Banionio
nuomone, svarbus vaidmuo Lietuvos laisvinimo byloje teko vadinamajam
Suvalkų trikampiui (Suvalkai - Seinai - Punskas), iš kurio 1980
metais Lenkijoje išplitusio L.Valensos vadovaujamo antikomunistinio
Solidarumo judėjimo idėjos pasiekė Lietuvą. Lenkijos lietuviai
iš Vakarų lietuvių išeivijos gaudavo į Lenkijos saugumo juoduosius
sąrašus patekusius leidinius Aidai, Tėviškės žiburiai, Keleivis,
Laisva Lietuva, Europos lietuvis, Santaros-Šviesos federacijos
leidžiamus Akiračius ir Matmenis. Dalis šių leidinių nelegaliai
patekdavo į Lietuvą. Pas Suvalkų trikampio lietuvius svečiuodavęsis
neoficialus VLIKo atstovas A.Žygas, jis rinko tautosaką ir itin
domėjosi gyvenimu okupuotoje Lietuvoje. Tai irgi kėlė nerimą Lenkijos
ir sovietinės Lietuvos saugumiečiams.
Savo knygoje J.Banionis rašo ir apie 1985 m. liepos 25 d. baltiečių
Kopenhagoje sušauktą tarptautinį visuomeninį tribunolą, pasmerkusį
Sovietų Sąjungos nusikaltimus okupuotoje Lietuvoje, Latvijoje
ir Estijoje; Baltijos šalims atstovavo 17 liudytojų. Tribunolo
išvados buvo paskelbtos Kopenhagos manifeste. Apžvalgoje rašoma
apie Otavos konferenciją (1985 m.), plačiai nušviečiama 1986 m.
lapkričio 4 d. prasidėjusi Vienos konferencija, kuri baigėsi tik
1989 m. sausio 19 d. intensyvia VLIKo veikla Europoje. Analizuojamas
VLIKo požiūris į naująją M.Gorbačiovo politiką, rašoma, kas buvo
svarstoma VLIKo Seimuose Londone (1986 m. lapkričio 8-9 d.),
Monrealyje (1987 m. spalio 9-11 d.), Bostone (1988 m. lapkričio
1-13 d.) ir Baltimorėje (1989 m. lapkričio 4-6 d.), minimas 1987
m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo,
įvykęs mitingas, jame dalyvavo laisvės kovotojai N.Sadūnaitė,
V.Bogušis, P.Cidzikas ir A.Terleckas, 1988 m. spalio 23 d. Vilniuje
prasidėjęs Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) suvažiavimas
ir galiausiai istorikas džiaugiasi, (manau, kad nešališkas tyrėjas
negali būti bejausmis
) prof. V.Landsbergio vadovaujamo LPS pergale,
1990 metų vasario mėnesio demokratiniuose rinkimuose Lietuvoje
leidusia Aukščiausiajai Tarybai (Atkuriamajam Seimui) 1990 m.
kovo 11 d. paskelbti, kad atkurta Lietuvos Respublikos nepriklausomybė.
Knygos pabaigoje, skyriuje Priedai, pateikiami įvairūs su Lietuvos
laisvės byla susiję dokumentai.
Vladas VAITKEVIČIUS
© 2003"XXI amžius"