Sveiki atvykę?
Po Antrojo pasaulinio karo iš
Vokietijos stovyklų ir kitų valstybių Australijon atvyko apie
dešimt tūkstančių lietuvių. Šį skaičių sunku patikrinti, nes tuo
metu Australijos valdžia įsileido tiktai baltiečius, o po karo
daug kas tautybes pakeitė ir pasinaudojo baltiečių vardu palikti
karo nualintą Europą.
Atvykusieji privalėjo atlikti dvejų metų darbo sutartį; t.y. dirbti
valdžios nurodytose vietovėse, kur trūko darbo rankų. Atvykėliams
pirmieji metai buvo gana sunkūs, bet pasirinkimo nebuvo. Buvome
patenkinti, kad negrėsė komunizmo šmėkla, nors palikto krašto
nostalgija ne vieną sužlugdė: privedė net iki savižudybės.
Per visą daugiau nei penkiasdešimt metų trukusį laikotarpį lietuviai
(ir visi baltiečiai) Australijos valdžios ir visuomenės akyse
sukūrė gerą įvaizdį: darbštūs, nuoširdūs, vertiną asmeninę laisvę.
Retai teko skaityti lietuvišką pavardę žiniasklaidos nusikaltimų
skiltyse. Australijos valdžios įstaigos ir biznio kompanijos bei
įmonės lietuvius aukštai vertino ir skyrė net aukštesnėms pareigoms.
Jaunimas siekė mokslo ir sėkmingai baigė universitetus bei kitas
mokslo institucijas.
Ryšiai su okupuota Lietuva pamažu gerėjo ir kai kam pavykdavo
net apsilankyti Lietuvoje. Australijos imigracijos departamentas
nedarė jokių kliūčių pasikviesti gimines iš Lietuvos, ir vizos
buvo išduodamos gana lengvai, tik teko įveikti visokiausius sunkumus
Lietuvoje, kad gautum leidimą išvykti. Subyrėjus Sovietų Sąjungai,
Lietuva atgavo nepriklausomybę. Atsivėrė durys: laisvai vykome
į Lietuvą ir iš Lietuvos. Judėjimas abipusis. Kai kuriems pavyko
vedybomis arba per šeimos ryšius gauti leidimus gyventi nuolat.
Atrodė, kad santykiai tarp Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių lietuvių
negalėjo būti geresni. Visi stengėsi padėti, ypač nelaimėje ar
vargan pakliuvusiesiems. Deja, lengvatomis pasinaudojo asmenys,
kurie siekė tik savos naudos ir gerovės, nekreipdami jokio dėmesio
į Australijos valdžios nurodymus ir įstatymus. Atvykusieji laikinomis
svečio vizomis nelegaliai stengėsi gauti darbą ir pasilikdavo
ilgiau leisto termino. Pasirodė lietuvių pavardės žiniasklaidos
puslapiuose ir televizijos ekranuose. Australijos valdžia iš pradžių
toleravo, bet ilgainiui kreipėsi net į ALB Krašto valdybas, ieškodama
išeities, nes nelegaliai atvykusiųjų skaičius vis augo. Jie reikalavo
darbo, reikalavo pagalbos ir prieglaudos iš savo tautiečių, kurios
jie legaliai negalėjo suteikti, nenukentėdami patys. Lietuvoje
pradėta skųstis, kad jaunimas, baigęs aukštuosius mokslus, palieka
kraštą, kai jam reikalingos visos jėgos, bandant atstatyti okupacijos
nualintą Lietuvą.
Per paskutinį ALB Tarybos narių suvažiavimą 2002 metais Adelaidėje,
ALB Krašto valdybos pirmininkė savo pranešime šią problemą pristatė
suvažiavimui. Suvažiavime kalbėjo ir du atvykusieji su svečio
ar studijų vizomis lietuviai. Jie nusiskundė, kad nebuvo nuoširdžiai
priimti, kad buvo ignoruojami; nuo jų buvo slepiama, tik nepasakė
kas? Iš Tarybos narių nesulaukta jokių komentarų. Suvažiavimui
pirmininkaujantis pasakė, kad šitokie priekaištai yra neteisingi
ir jie nepasitarnaus bendram abiejų pusių sugyvenimui. Patys naujai
atvykusieji, pareiškė pirmininkaujantis, yra kalti dėl rodomo
jiems abejingumo, nes jų elgesys ir noras kuo greičiau praturtėti,
nesilaikant jokių valstybės, net ir padorumo taisyklių, kiekvieną
atstumia ir niekas nenori įsivelti į nemalonumus. Be to, pasitaikė
ir tokių, kurie atvyko su didelėmis JAV dolerių sumomis ir puikiai
įsikūrė.
Mūsų pastogėje (Nr. 4, 2003 02 03) Antanas Laukaitis, kuris
tiek daug yra padėjęs naujai atvykusiems žmonėms, rašo: ... Pasirodo,
tas lietuvis (būdamas gerokai išgėręs) važiuodamas su V. vardu
registruotu automobiliu, padarė avariją, sudaužė kitą automobilį,
o pats pabėgo. (...) Policija susirišo su Imigracijos Departamentu
ir iš ten sužinojo, kad V. vizos galiojimo laikas buvo pasibaigęs
jau keli mėnesiai, o K. dar seniau. (...) Pinigų tiems reikalams
(advokatui ir grįžimui V.B.) jis neturi, tai visai linksmai
pasakė, kad liks stovykloje ir bus išsiųstas namo už valstybės
pinigus. (...). Šitokie atvykėliai padaro labai daug žalos kitiems,
kurie nori legaliai atvykę dirbti ar studijuoti.
Ne visi naujai atvykę lietuviai įsitraukia į lietuviškas organizacijas
ir jų valdybas, nes veltui dirbti jie nenori. Bet priekaištai,
kad naujai atvykusiems žmonėms uždaromos mūsų klubų ir kitų organizacijų
durys, yra neteisingi. Naujai atvykusios lietuvės redaguoja abu
Australijos lietuvių laikraščius, veda SBS radijo lietuvių laidą
Sidnėjuje.
Praeitame ALB Tarybos narių suvažiavime naujai išrinktai ALB Krašto
valdybai pirmininkauja neseniai atvykusioji (neseniai atvykusiais
laikome žmones, atvykusius ne anksčiau kaip prieš 15 metų).
Šiandien Australijos imigracijos departamentas suvaržė vizų išdavimus
norintiems iš Lietuvos atvykti dėl anksčiau minėtų įstatymų pažeidimų.
Kai kurie vyresnio amžiaus lietuviai kviečia savo giminaičius,
kad juos senatvėje prižiūrėtų, bet vizos daug kam sulaikomos vien
dėl minėtų priežasčių. Paminėjus lietuvio vardą, Australijos imigracijos
įstaigos tarnautojai lieka labai abejingi.
Tikėkime, kad bendromis pastangomis pavyks atstatyti ankstyvesnį
gerą lietuvių įvaizdį Australijos valdžios ir visuomenės akyse
ir tada tikrai galėsime pasveikinti naujai atvykusius SVEIKI ATVYKĘ!
Viktoras BALTUTIS
Australija
© 2003"XXI amžius"