Horizontai

Vokiečių mokslininkai – sovietų atominės bombos kūrėjai

Visiems seniai žinoma, jog Sovietų Sąjungos laikais visas pasaulis, ypač išsivysčiusios šalys, buvo tiesiog užtvindytos šnipais. Sovietams kuriant atominę bombą, daug prisidėjo nugalėtos Vokietijos mokslininkai. Kaip žinoma, atominei bombai reikalinga žaliava. Sovietų Sąjunga turėjo urano, kurio kasyklose dirbo vien tik pasmerkti mirčiai lagerininkai. Be to, urano buvo ir „socialistinėje“ Čekoslovakijoje, ir nugalėtoje Vokietijoje, ypač gausiai sovietams atitekusioje rytinėje jos dalyje. Tačiau urano rūda – dar ne viskas. Atominei bombai pagaminti buvo reikalingi izotopai. Tai puikiai žinojo sovietų mokslininkai, kūrę šį ginklą. Bet jie nesugebėjo sukurti pramoninės urano ir izotopų atskyrimo gamybos. Sovietų mokslininkai ir saugumas žinojo, kad šį atskyrimo procesą galima vykdyti difuziniu ir elektromagnetiniu būdais. Taip pat žinojo, jog Vokietijoje po karo liko gyvi garsūs fizikai ir kitų sričių mokslininkai, kurie mokėjo sukelti izotopų atskyrimo procesą. Todėl Kremliuje buvo nuspręsta atvežti tuos mokslininkus į Rusiją. Be to, ir sovietų agentūra puikiai žinojo apie jų laimėjimus, kurie buvo pripažinti visame pasaulyje.
1945 metais į Rusiją buvo skubiai atvežta daugiau kaip šimtas vokiečių mokslininkų, daugiausia fizikų. Jie nugabenti ne kur nors į Sibirą,o į saulėtąjį Suchumį, kur jau iš anksto buvo sukurti du slapti mokslo centrai. Vienam jų vadovauti buvo paskirtas garsus fizikas Manfredas fon Ardenė, o kitam – dar garsesnis Nobelio premijos laureatas Gustavas Liudvigas Hercas. Jis buvo garsiosios fizikų giminės atstovas. Jo dėdė Heinrichas Rudolfas Hercas 1888 metais eksperimentiškai gavo elektromagnetines bangas, patvirtino jau anksčiau skelbtas teorines išvadas, jog elektromagnetinių bangų greitis ore lygus šviesos greičiui. H.R.Herco elektrodinamikos darbai nulėmė bevielio telegrafo, radijo atsiradimą. Pagal jo pavardę sukurtas ir pavadinimas „hercas“, t. y. periodinių procesų dažnio vienetas. Taip pat H.Hercas mechaninėms sistemoms pritaikė vadinamąjį tiesiausio kelio principą, fizikos moksle vadinamą Herco principu. Savo dėdės darbus sėkmingai tęsė G.L.Hercas. Dar 1913 metais jis kartu su fiziku Dž.Franku įrodė, jog dujų arba metalo garų atomai, susidurdami su elektronais, įgyja diskretines energijos vertes. Taigi sovietų grobis parsigabenant G.L.Hercą prilygo visam iš Vokietijos išvežtam turtui, įskaitant ir užgrobtą Rytų Prūsiją.
Į Sovietų Sąjungą atgabentas G.L.Hercas, sukūręs difuzinį izotopų atskyrimo metodą, Nobelio premija buvo įvertintas dar 1925 metais. Vargu ar jis galėjo tikėtis, jog už darbus kuriant sovietams branduolinį ginklą jis 1951 metais gaus pirmojo laipsnio Stalino premiją ir Lenino ordiną. Vokiečių mokslininkams, išvežamiems į Sovietų Sąjungą, buvo leista pasiimti savo šeimas, vežtis knygas, netgi baldus ir indus. Jie vyko prabangiais vokiškais keleiviniais vagonais, visai ne taip, kaip daugelis jų tautiečių, vežamų prekiniuose vagonuose.
Abu šie vokiečių mokslininkų institutai buvo įkurti dviejų buvusių aukštų sovietinių partinių veikėjų ir saugumiečių prabangių sanatorijų teritorijose. Jos bemat buvo aptvertos keliomis eilėmis spygliuotų vielų tvorų ir buvo nepaprastai kruopščiai saugomos. Kartu su vokiečių belaisviais mokslininkais dirbo ir nubrėždavo jiems „darbo gaires“, kuriant atominę bombą, ir sovietų fizikai akademikai Levas Arcimovičius ir Isakas Kikoinas. Todėl teisinga teigti, kad sovietų atominę bombą sukūrė vokiečiai ir žydai.
Kai bombos kūrimo darbai buvo baigti, daugelis vokiečių mokslininkų buvo apdovanoti Stalino premijomis ir aukštais SSRS ordinais. Be G.L.Herco, ypač aukštai buvo įvertinti dar du vokiečių mokslininkai – Valteris Šulcė ir Nikolausas Rilis, gavę pirmojo laipsnio Stalino premijas ir Lenino ordinus už konkretų darbą – už izotopų atskyrimo kontrolinio prietaiso sukūrimą.
Po Stalino mirties dauguma šių mokslininkų buvo išsiųsti į tėvynę. Tiesa, tik į vadinamąją Vokietijos Demokratinę Respubliką, kur buvo ne mažiau saugomi ir prižiūrimi nei sovietų nelaisvėje. Pavyzdžiui, jau minėtas G.L.Hercas, 1954 metais išleistas į VDR, tapo Leipcigo Karlo Markso universiteto profesoriumi, jam buvo suteiktas VDR Mokslų akademijos akademiko vardas. Mirė G.L.Hercas 1975 m. spalio 30 d.Berlyne. Tačiau nei jis, nei kiti vokiečių fizikai ir chemikai, beveik dešimt metų išbuvę už spygliuotų vielų sovietų nelaisvėje, jau nieko ypatingo nesukūrė. Jie buvo palaužti ne tiek fiziškai, kiek dvasiškai.
Tiesa, galima priminti, jog vokiečių mokslininkai slaptose Suchumio laboratorijose kūrė ne tik atominę bombą. Garsiajam chemikui R.Hartmanui ten būnant pavyko sukurti ir net pradėti ypatingų kvepalų gamybą. Tiems kvepalams nereikėjo brangaus rožių aliejaus, jie buvo laikomi vienais geriausių ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir pasaulyje. Juos ypač pamėgo aukštų partinių veikėjų ir čekistų žmonos. Tačiau, R.Hartmanui išvažiavus, tų nepaprastų kvepalų gamyba nutrūko. Užtat liko atominė bomba, kuria Maskva ilgus dešimtmečius šantažavo visą pasaulį.

Petras KATINAS