Sugrįžimas iš pragaro

Valentinas Salvoldis

Tėvas Aleksis Korogoche

Vaizdai iš Kenijos varguolių gyvenimo

Į Italiją po daugelio Afrikos lūšnynuose praleistų metų sugrįžo „skandalingasis” mėnraščio „Nigrizia“ eksdirektorius. Kokį rojų jis atrado tame pragare? Ar pats piečiausias pasaulio kraštas turi ką pasakyti turtingajai pasaulio šiaurei, kur, kaip tvirtinama, žmonės pripažįsta krikščioniškąsias vertybes? Misionierius susumuoja savo patirtį ir grįžta provokuoti Vakarų...

Po trylikos Kenijoje praleistų metų tėvas Aleksis Zanotelis grįžo į Italiją. O kol jis dar buvo Afrikoje, keliauju iš Nairobio, Korogocho lūšnynų, varganų Kenijos kalną supančių trobelių link. Atsisakau aprašinėti tai, ką matau, nes žodžiais nepajėgiu apsakyti to, ką patiriu. Grįšiu pas italus ne todėl, kad juos kaltinčiau, bet todėl, kad priminčiau jiems, ką pasakė Kristus vienam iš stebuklą patyrusių ir norėjusių su Juo pasilikti asmenų: „Grįžk pas saviškius ir papasakok jiems, kokius nuostabius darbus Dievas tavyje nuveikė”.

„Dievas yra. Aš jį sutikau pragare”, - kartą sakei. Turėjai omenyje Korogochą?

Man, kaip misionieriui, tai buvo privalomas pasirinkimas. Keliauti su misijomis, vadinasi, daryti tai, ką darė Jėzus. Jėzus pasirinko ne Jeruzalę, bet Galilėją - romėnų imperializmo nuskurdintą ir prispaustą kraštą, kur klestėjo vargas, žemvaldžiai bei priespauda. Vargšams Kristus parodė Dievo, kaip Abba – tėvelio, veidą. Jei norime būti Jo sekėjai, neturime kito pasirinkimo - turime skelbti džiugiąją naujieną vargšams, visų niekinamiems ir visuomenės atstumtiesiems. Svarbiausia yra būti tarp šių žmonių – būti jiems vilties ženklu.

Ar visa tai sustiprino tavo tikėjimą?

Iš tikrųjų reikia labai stipriai tikėti, kad galėtum sakyti, jog Dievas yra, kai patenki į velniško blogio pinkles. Aš neradau Dievo protu svarstydamas - jį pamačiau tų žmonių žvilgsniuose... Dievas man apsireiškė per jų valią tikėti niekada neapleidžiančio Tėvo buvimu.

Kaip su jais meldeisi?

Pavadinčiau tą maldą gyvenimo malda. Kam nors sunkiai susirgus susirinkdavo į ligonio baraką nedidelė bendruomenė ir ten aukodavome šv. Mišias. Žvakės šviesoje skaitydavome tam momentui tinkamą Evangelijos ištrauką.

Visi kartu melsdavomės ir laužydavome duoną. Apeigos trukdavo apie pusantros valandos. Eucharistiją švęsdavome du kartus kiekvieną vakarą. Tokia buvo mano vakaro malda - mano stiprybė.

Ar šalia Eucharistijos nejautei poreikio asmeniškai susikaupti?

Kiekvieną rytą bendruomenėje kalbėdavome ryto maldas, susitelkdami ties kuria nors psalme ar Evangelijos ištrauka ir permąstydami praėjusią dieną. Man svarbu melstis visu gyvenimu, stengtis perprasti tai, kas vyksta, ir maldoje leisti prasiveržti nerimui, prieštaravimui, pasipiktinimui, vilčiai.

Pietų Afrikos teologas Albertas Nolanas sako, kad nebūtina stengtis perskaityti Žodžio, viso to, kas vyksta, šviesoje, - pats gyvenimas yra Žodis.

Gyvenimas Korogoche yra Žodis. Tai į tave besikreipiantis, tave klausinėjantis Žodis, tampantis gyvybės šaltiniu. Skaitomo Žodžio kontekstas yra toks pat svarbus, kaip ir pats Žodis. Ta pati skaitoma Evangelija pagal Morkų vienaip skamba gražioje Romos viloje ir visiškai kitaip – Korogoche. Deja, tik vargšai supranta giliausią Gerosios Naujienos prasmę, jie atskleidžia Dievo veidą ir tampa naujaisiais evangelizuotojais. Benedictus ir Magnificat – du nuostabūs kūriniai, gimę neturtingose pirmųjų krikščionių bendruomenėse.

Tėvas Aleksis Zanotelis pirmosioms misijoms vyko į Sudaną, iš kur buvo vietinės valdžios išvarytas dėl to, kad drąsiai smerkė Nuboje vykdomą genocidą

Misionierius kun. Aleksis Zanotelis Korogoche, Kenijoje, kartu su kai kuriais savo bendradarbiais ir tikinčiaisiais

Darbą mėnraštyje „Nigrizia“ iškeitei į Korogocho lūšnynus. Ar ne per radikalus posūkis?

Man taip reikėjo. Nenorėjau pasilikti prie šio darbo. Buvau priverstas rinktis, tuo labiau kad kornboniečiai jau buvo siūlę kitus galimus variantus. 1981 metais, po trejeto prie „Nigrizia“ praleistų metų, buvau prašomas išvykti darbuotis į lūšnynus.

Jaučiausi esąs miestietis, intelektualas, ir manyje kirbėjo poreikis leistis į istorijos požemius, kad patirčiau vargo krikštą.

Šis posūkis pakeitė ir tavo vaidmenį pačioje Bažnyčioje. Iš pranašo, kalbančio apie Vakarų daromas klaidas Afrikos atžvilgiu, tapai tyliu Korogocho gyvenimo liudytoju. Kaip tai įvyko?

Aš nesijaučiu pranašas - jaučiuosi vargšas kipšas. Dažnai savęs klausiu apie savo proto aiškumą. Dirbdamas „Nigrizia“ ginčo momentais nueidavau į koplyčią ir ten verkdavau. Ašaros - irgi malda. Savęs klausdavau: „Ar tikrai kalbėjau tiesą? Ar yra įmanoma, kad 50 milijonų italų nieko nesuprastų, o aš būčiau kai ką supratęs?” Reikia visuomet savęs klausti, ar esi nuoširdus pats sau. Deja, ši sistema sugeba šventumą panaudoti savo naudai. Lieku pasibaisėjęs, kai tiek daug žmonių manęs klausosi, jų širdis paliečia mano žodžiai, bet tuo viskas ir pasibaigia. Sistemai taip tinka... ir mes vis kartojame tas pačias klaidas.

Žodis „pranašas “ etimologine prasme reiškia asmenį, kalbantį priešais visus (ne iš už nugaros) ir sakantį tai, ką liepia jo širdis. Vargas tam, kuris jausdamas ir matydamas tyli...

Jei turėsiu atgailauti, gailėsiuosi, kad kalbėjau per mažai. Kai dirbau mėnraštyje, žinojau daugiau, negu kalbėjau, – bijojau. Valdžia buvo tokia galinga, kad aš tikrai jaučiausi sugniuždytas. Manau, kad šiandien kiekviena žmogiška būtybė yra kviečiama priimti iššūkį išeiti iš savo mažo įprasto pasaulėlio ir tapti dalimi to, ką Toninas Belas pavadino „skirtingumų sambūviu”.

Kaip pats tą supranti?

Tai sugebėjimas suprasti, jog pats nepažįsti visos tiesos. Mes esame elgetos, ištiesę rankas ir prašantys jos kaip išmaldos. Mums reikia kitų tiesos. Prisimenu kelionę iš Romos į Roveretą su režisieriumi iš Alžyro, kurioje džiaugiausi mūsų santykių nuoširdumu. Šios kelionės metu jaučiau tokį bendrumą su šiuo musulmonu, ko taip stinga bendraujant su kai kuriais vyskupais. Pokalbiai apie taiką ir prievartos pašalinimą padėjo mums nuostabiai atrasti vienas kitą. Jei žmonija nori išlikti, ji turi įgyvendinti „skirtingumų sambūvį”.

Dažnai sunkų sambūvį…

Tikra tiesa. Reikia pastebėti, kokį tave mato kitas žmogus. Kai atvykau į Afriką, pasielgiau taip, kaip tėvas Rožė iš Taizė bendruomenės pasielgė Pietų Afrikoje, Cross Roads: ištiesiau rankas ir paprašiau juodaodžių gyventojų palmių šakomis palaiminti mane kryžiaus ženklu, meldžiant atleidimo už tas kaltes, kurias atsinešu kaip baltųjų rasės atstovas. Afrikoje esu ir visada liksiu baltuoju. Ten sunku suprasti, kuo tave laiko vietiniai gyventojai. Apie tai turi mąstyti tiek atskiras individas, tiek ir visa Bažnyčia.

Ką atsakytum tiems, kurie sakytų, kad nesi vargšas, kad toks tik dediesi, nes turi užtikrintą gyvenimą: kai nori, sėdi į lėktuvą ir skrendi į Italiją, kur randi bendruomenę, draugus, tavęs laukiančią šeimą?

Ne tik leisčiausi provokuojamas, bet dar ir pabrėžčiau šią mintį. Apsijuokčiau sakydamas, kad esu neturtingas. Vien intelektualinis pasirengimas yra didžiulis turtas.
Tai man dar vakar susibūrime patvirtino vienas senolis. Jis kalbėjo: „Ačiū, Aleksi, tačiau norėčiau atkreipti tavo dėmesį į tai, jog tu, turėdamas tokį be galo turtingą kultūrinį pasirengimą, nesuorganizavai mums jokių kursų, kad ir mes taptume tokie turtingi, kaip tu”.

Ko pasimokei iš požemiuose gyvenančių žmonių istorijos?

Manau, kad pirmiausia turėčiau padėkoti tiems žmonėms už tai, kad jie, kaip jau minėjau anksčiau, padėjo manyje numirti tam materializmui, kurį nešiojausi su savimi ir kurį, sugrįžęs į Italiją, vėl jaučiu betykojantį. Jie padėjo atsikratyti mane persmelkusio filosofinio racionalizmo ir per formavimą įgyto barokinio katalikiškumo. Dabar esu griežtesnis sau pačiam. Vargšai leidžia pajusti visas tavo galimybių ribas, visas tavo nuodėmes - tai didelė malonė.

Ką naujo ten įgijai?

Pirmiausia žmogiškumo: juk, nežiūrint visų mūsų skirtingumų, pirmiausia visi mes esame žmonės (ar girtuoklis, ar gatvės vaikas, ar AIDS sergantis ligonis).

Paskui pasikeitė mano malda ir aš radikaliai pakeičiau biblinės literatūros skaitybą: supratau, koks stiprus ryšys sieja abu Testamentus. Suvokiau ir Dievo svajonę: Jis, pradėdamas nuo Mozės, svajoja apie imperijai ir miestui–valstybei alternatyvią visuomenę, turėdamas omenyje ir šių struktūrų politinę, ekonominę, socialinę bei šeimos dimensijas. Čia nekalbama apie dvasinę dimensiją, skirtą pasirengti gyvenimui rojuje. Dievas svajoja, kad žmogus dar žemėje sukurtų rojų, kurio tęsinį paskui rastų danguje.

Trečiasis ten įvykęs labai svarbus asmeninis pokytis būtų lūšnynuose gimusi nauja teologija, pagal kurią atidžiai žvelgiama į šiandieninį gyvenimą.

Ketvirta mano išmokta pamoka būtų įsitikinimas, jog misionieriaus pašaukimas - rinktis ribines žmogiškąsias situacijas, kad ir kur jos pasitaikytų, ir tuo liudyti, kad yra „tėvelių”, kurie neapleidžia savo vaikų net ir tuo atveju, kai jiems nukryžiavimu grasina romėniškasis imperializmas, padažytas aristokratiškų kunigų atlaidumu.
Pagaliau Korogochas man tapo vieta, kurioje galima suprasti viso pasaulio padėtį ir pajusti artėjančius pavojus.

Visa tai galioja ir mums, vakariečiams. Ar norėtum į ką nors labiau atkreipti mūsų dėmesį? Kokias vertybes norėtum ugdyti?

Pažinau žmonių, kurių gyvenimo tikslas yra pinigai, sėkmė, mašina..., bet vakarais mums labai atvirai besikalbant paaiškėdavo, kad jie jaučia vidinę tuštumą. Tai yra teigiamas ženklas: šie žmonės yra pasirengę keistis. Manau, kad pirmiausia reikėtų pajausti bendruomenės reikšmę, buvimo kartu prasmę, susitikimo su kitu - kitokiu nei aš žmogumi - džiaugsmą. Manęs nebaugina ateistų bendruomenės. Šiandien ateizmas yra viena iš būtinybių. Europoje, kur Dievas tapo sistemos Dievu, nėra kito kelio, padedančio iš naujo atrasti Dievą, kaip tik ateizmas. Kiekvieną savo pasirinkimą dabar grindžiu Korogocho patirtimi. Grįžęs į Italiją darbuosiuos „Teisingumo ir taikos” labui, neapribodamas savo veiklos vien tik oficialių pranešimų siuntinėjimu internetu. Man labai svarbu gyventi paprastą gyvenimą pačiose vargingiausiose Italijos vietose, nesvarbu, ar tai būtų Palermo centras, ar Neapolio priemiestis.

Iš italų kalba leidžiamo žurnalo „Jesus“ vertė
Jolanta KURMAUSKAITĖ

© 2003"XXI amžius"