„XXI amžiaus“ priedas apie pasaulio krikščionis, 2003 gruodis, Nr.9 (18)

PRIEDAI

Baltarusijos kardinolas patyrė
komunistinių gulagų kančią

Mindaugas BUIKA

Kardinolas Kazimiežas Sviontekas

Baltarusijos sostinės Minsko katalikų arkivyskupui kardinolui Kazimiežui Sviontekui kitų metų spalį sukaks 90 metų. Jis yra seniausias pasaulyje Katalikų Bažnyčios hierarchas, kuris, nors ir sulaukęs garbingo amžiaus, vis dar eina diecezijos ordinaro pareigas. Iki šiol jo biografija mažai kam buvo žinoma, ypač gyvenimo sovietinis laikotarpis. Tačiau neseniai jo gyvieji liudijimai apie patirtus komunistinius gulagus, kuriuos jis papasakojo rugsėjį Ukrainos sostinėje Kijeve vykusiame posovietinių šalių katalikų pasauliečių suvažiavime, buvo publikuoti Rusijos katalikų periodiniame leidinyje „Sviet Evangelija“ ir Italijos katalikų laikraštyje „Avvenire“.

Kardinolas K.Sviontekas gimė 1914 m. spalio 21 d. Valgos mieste Estijoje. Baigęs Pinsko (Baltarusija) kunigų seminariją, 1939 m. balandžio 8 d. gavo kunigystės šventimus. Po kelių mėnesių prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas lemtingai įsirėžė į jauno dvasininko gyvenimą. Į Vakarų Baltarusiją, iki tol priklausiusią Lenkijai, įsiveržus sovietinei kariuomenei, kunigas K.Sviontekas buvo slaptosios policijos NKVD suimtas ir įmestas į Bresto kalėjimo mirtininkų kamerą. Kalėjime išbuvo iki 1941 m. birželio 22-osios, kai, prasidėjus vokiečių nacių invazijai, per sumaištį pavyko iš nelaisvės ištrūkti.

Tačiau, baigiantis karui ir sugrįžus sovietams, jis NKVD vėl buvo suimtas 1944 metų gruodį ir iki 1945 metų liepos laikytas Minsko saugumo izoliatoriuje; nuteisus dešimt metų lagerio darbams, buvo išsiųstas į Sibirą. Dvejus metus praleido Marinsko gulage, septynerius – Vorkutoje ir galiausiai tundros regione. Dirbo šachtose ir miško ruošoje; gyvendamas baisiomis kalinimo sąlygomis, nepamiršo sielovadininko pareigų, apie kurių slaptą atlikimą ir pasakoja savo atsiminimuose.

Išleistas į laisvę 1954 m. birželio 16 d., sugrįžo į Pinską, kur katedroje dirbo klebonu. Valstybinio ateizmo nualintoje Baltarusijoje sielovadininko veikla buvo ypač sunki ir atsakinga, reikalaujanti didelio pasiaukojimo. 1988 m. vasario 11 d. kun. K.Sviontekui buvo suteiktas monsinjoro titulas, o 1989-ųjų balandžio 11 d. jis buvo paskirtas Pinsko vyskupijos generaliniu vikaru.

Žlugus komunistų režimui ir susikūrus nepriklausomai Baltarusijos valstybei, - kas atnešė dideles permainas ir Bažnyčios gyvenime, - ganytojas 1991 metų balandį buvo paskirtas Minsko ir Mogiliovo arkivyskupu metropolitu, o kartu ir Pinsko vyskupijos apaštaliniu administratoriumi ad nutum Sanctae Sedis. Per 1994 m. lapkričio 26 d. Konsistoriją popiežius Jonas Paulius II arkivyskupą K.Svionteką pakėlė kardinolu.

 

Tikėjimas išgelbėjo man gyvybę

Kardinolas Kazimiežas Sviontekas

Slėpininga Dieviškosios Apvaizdos valia tapo priežastimi to, kad visas mano, kaip dvasininko, gyvenimas – o tai jau beveik 65 metai – praėjo Baltarusijos teritorijoje, išskyrus dešimtmetį, praleistą sovietiniuose gulaguose Sibire ir Tolimojoje Šiaurėje.

Po to, kai aš du kartus pabuvau sovietų kalėjimuose, įskaitant du mėnesius, praleistus mirtininkų kameroje, mane išsiuntė ypatingojo režimo priverstiniams darbams iš pradžių į Sibiro taigą, o vėliau į šiaurinę tundrą. Būdamas visiškai izoliuotas, aš nesutikau nė vieno katalikų kunigo ir neturėjau galimybės atlikti išpažintį. Tik paskutiniaisiais buvimo lageryje metais sugebėjau gauti ostijų ir razinų ir jau galėjau slaptai aukoti šv.Mišias. Taure Eucharistijos aukai pasitarnavo mažutis keraminis puodukas, o šventąją Komuniją katalikams dalijau iš tuščios degtukų dėžutės.

Vienas Velykų pamaldas, dalyvaujant keliems kaliniams, vedžiau skalbykloje, apsuptas tirštų garų. Kokia išraiškinga ir jautri buvo mano tuomet sugiedota Velykų giesmė. Tai buvo įsimintiniausias Velykų šventas rytas per visą mano, kaip sielovadininko, gyvenimą.

* * *

Vorkutoje organizavau Kalėdų vigilijos šventimą. Iš gultų padarėme stalą, ant kurio sudėjome turimą įvairų valgį. Aš padėjau dvi dienai skirtos duonos porcijas, kurias sutaupiau iš savo maisto davinio. Kiti kaliniai, o mūsų buvo daugiau kaip dešimt, padėjo vertingesnius maisto produktus, kuriuos gavo siuntiniuose iš savo šeimų. Buvo ir kalėdaičių. Laikydamas rankoje vieną jų, aš malda kreipiausi į susirinkusius kalinius. Mano balsas drebėjo, kiti dalyvavusieji šluostėsi ašaras. Staiga kameros durys atsidarė ir pro jas su pistoletu rankoje įsiveržė prižiūrėtojų pamainos viršininkas, už kurio stovėjo kareivis, atstatęs karabiną su durtuvu. „Ką jūs čia darote?“ – paklausė viršininkas. Aš stovėjau priešais jį ir pradėjau aiškinti Kūčių apeigas. Iškėlęs ranką su kalėdaičiu, pasiūliau jam pasidalyti ir pasveikinti su Kalėdomis. Susidarė originali ir kupina įtampos situacija. Buvo dvi ištiestos rankos: manoji – su kalėdaičiu ir kagėbisto – su pistoletu. Kas pirmas nuleis ranką? Visgi pirmoji nusileido ranka su pistoletu. Viršininkas paslėpė ginklą dėkle, atsiprašė, kad dėl tarnybinės padėties negali priimti kalėdaičio, bet leido tęsti mūsų Kūčias ir su kareiviu apleido kamerą. Kada jis išėjo, aš sugiedojau tradicinę Kalėdų giesmę. Kitą rytą iš Vorkutos buvau pervestas į tolimąją Šiaurės tundrą.

* * *

Prisimenu dar vieną epizodą, kuris buvo lemtingas tolesniam gyvenimui – paskutinę savo buvimo lageryje dieną. Sargybinis mane atvedė į KGB kanceliariją, kuri stovėjo už lagerio ribų. Prie stalo sėdėjo KGB majoras, o aš turėjau stovėti prie sienos. Majoras pradėjo kruopščiai peržiūrinėti mano bylos storą segtuvą su dokumentais apie buvimą kalėjimuose ir lageriuose. Retkarčiais jis žvilgtelėdavo į mane ir su nuostaba palinguodavo galva. Pagaliau, skaitydamas paskutinį puslapį, manęs paklausė: „ Kaip tu, visa tai patyręs, dar likai gyvas?“ Jam tai buvo nesuprantama, nes KGB principas buvo aiškus ir vienareikšmis: dėl tokio kaip aš gaila kulkos, ji gali būti panaudota fronte, o mane nužudyti galima ir sekinančiu darbu, kuris yra virš žmogaus jėgų, ir baisiomis buvimo lageriuose sąlygomis. Dėl to jis ir buvo nustebęs.

Mano atsakymas buvo aiškus ir ryžtingas: „Pilieti majore, man gyvybę išsaugojo stiprus, nesvyruojantis tikėjimas į Dievą. Tai Jis išsaugojo gyvybę“. Majoras nepradėjo neigti Dievo buvimo, tik suabejojo: „Ar yra tas Dievas“, - ir dar labiau susimąstė. Jo rankose buvo sprendimas dėl tolesnio mano likimo, mano gyvenimo. Stovėdamas prie sienos, aš karštai meldžiausi ir prašiau Dievą išgelbėjimo, gyvybės išsaugojimo ir laisvės. Ir štai po ilgų svarstymų jis geranoriškai pažvelgė į mane – tai buvo pirmasis kagėbisto parodytas nuoširdumas. Jis paėmė parkerį, plačiai pasirašė ir maloniu balsu pasakė: „Jūs laisvas“. Iš KGB kanceliarijos išėjau jau be sargybinio, buvau laisvas! Dieve, koks Tu galingas, koks Tu geras!

* * *

Po dešimtmečio visiškos izoliacijos, kai buvau atskirtas nuo realaus pasaulio, bandžiau suvokti tikrąją ir, kaip pasirodė, labai sunkią Bažnyčios Baltarusijoje padėtį.

Dėl sovietų valdžios represijų Katalikų Bažnyčia Baltarusijoje neteko daug dvasininkų, taip pat bažnytinių ir vienuolijų pastatų. Pavyzdžiui, Minsko ir Mogiliovo arkivyskupijoje 1917 metais buvo 406 kunigų, o iki 1989 metų liko tik 52, o 1917-aisiais buvo 309 bažnyčių, iki 1989-ųjų spalio buvo likę tik 117.

Su tikrai šėtonišku įniršiu buvo persekiojami tie, kurie tikėjo Dievą ir stengėsi praktikuoti religiją. Dėl visuotinės ateizmo propagandos spaudoje, per radiją ir televiziją, mokyklose, vaikų sambūriuose jauni ir suaugę žmonės neteko tikėjimo, žmonių širdyse buvo sukurta dvasinė tuštuma. O tie, kurie, nepaisydami baisios priespaudos, liko ištiki Dievui ir Bažnyčiai, atsidūrė sovietų valdžios nemalonėje, iš jų buvo atimtos teisės į sąžinės laisvę, pagarbą jų žmogiškajam orumui ir jie jautėsi atstumti bei nesaugūs.

Nors Vakarai žinojo apie Bažnyčios padėtį Sovietų Sąjungoje, dėl tam tikrų priežasčių, - kad nesukeltų galingos valstybės nepasitenkinimo, - nesikišo ir negynė persekiojamų tikinčiųjų. Kai kurie galvojo, kad religija ir Bažnyčia Sovietų Sąjungoje visiškai sunaikintos, ir tik tolimoje ateityje galbūt atsiras galimybė vėl pradėti misijinę ir evangelizacinę veikla tose nusiaubtose žemėse.

Tuo tarpu Bažnyčia Baltarusijoje, kad ir netekusi oficialių struktūrų, kenčianti ir kraujuojanti, egzistavo ir funkcionavo.

* * *

Savaime suprantama, esant tokiai padėčiai po laisvės atgavimo, mano ganytojiško darbo vieta galėjo būti tik Baltarusija. Juk, gaudamas kunigystės šventimus Pinsko katedroje 1939 metais, aš prisiekiau vyskupui būti klusnus ir ištikimas. Šioje priesaikoje ir glūdėjo mano gyvenimo ateitis.

Po trumpalaikio apsistojimo Ukrainoje pas kunigą Antonijų Chomickį, kur buvau nusiųstas po išleidimo iš lagerio, aš su dideliais sunkumais nusigavau iki Pinsko. Praėjus dešimčiai metų, įžengiau į katedrą... Buvo sekmadienis. Pirmose suolų eilėse sėdėjo apie trisdešimt pagyvenusių moterų. Prie pagrindinio altoriaus sukiojosi senas ir šlubas vyras. Aš stovėjau atsirėmęs į galinę koloną. Galima įsivaizduoti, kas dėjosi mano širdyje, pripildytoje džiaugsmo ir padėkos.

O tuo metu senasis vyras tvarkė altorių pamaldoms. Jis padėjo ant altoriaus taurę, uždegė žvakes, suskambino varpeliu prie zakristijos durų... Bet kunigas neišėjo. Moterys atsistojo, ir viena jų, garsiai persižegnojusi, paskelbė, koks šiandien sekmadienis, ir pradėjo su kitomis moterimis skaityti įžangines maldas. Taigi pamaldos be kunigo! Po Senojo ir Naujojo Testamento skaitinių visos moterys atsistojo ir viena jų pradėjo skaityti šventąją Evangeliją... Čia aš neišlaikiau. Pravirkau. Kaip gali būti, kad kunigas stovi prie kolonos, o moteris skaito tam sekmadieniui skirtą Evangeliją?

Kai baigėsi ta neįprasta liturgija, aš įėjau į zakristiją ir pradėjau pokalbį su senuoju žmogumi. Pasirodo, prieš šešerius metus katedros klebonas buvo suimtas ir nuteistas 25 metus kalėti. Aš paklausiau: „Ar norite turėti kunigą?“ - „Žinoma, bet kur jį gauti?“ Tada pasakiau, kad esu kunigas ir kad mane išleido iš sovietų lagerio, kad dabar šioje katedroje galiu pradėti sielovadinę tarnystę. Deja, kaip kunigo, manęs čia niekas nežinojo, nes Pinske aš tik mokiausi seminarijoje, kurią baigiau 1939 metais.

Kitą dieną pasisiūliau vesti pamaldas, kad įrodyčiau, jog esu kunigas. Tik po to parapijiečiai mane pripažino ir kartu pradėjo siekti, kad valdžia man išduotų klebono registraciją. Patikrinimas ir aiškinimasis truko penkis mėnesius. Tuo laikotarpiu mane ne kartą suimdavo tiesiog gatvėje, sodindavo į mašiną, veždavo į KGB būstinę, kur laikydavo iki aušros. Mane įkalbinėjo atsisakyti kunigystės, už tai žadėjo pelningas pareigas – direktoriaus, pirmininko ir kitas. Išgirdę kategorišką atsisakymą, grasindavo, kad nusiųs mane atgal į kalėjimą, į lagerį. Tik po penkis mėnesius trukusių bergždžių pastangų mane iškvietė į Bresto srities vykdomąjį komitetą ir įteikė liudijimą, kuris suteikė teisę eiti Pinsko parapijos klebono pareigas.

Apie sovietų valdžios klastą liudija laiškas, kurio kopija rasta Minsko valstybiniame archyve. Laišką Baltarusijos religijos reikalų tarybos pirmininkas pasiuntė atitinkamai Bresto srities religijos reikalų tarybai. To laiško pabaigoje rašoma: „Pasitarkite dėl vadovavimo ir diplomatiškai pasikalbėkite su K.Svionteku, ką jis mano apie profesijos pakeitimą. Jeigu iš to nieko neišeis, tai reikia jį priregistruoti vienoje iš veikiančių parapijų ir nedelskite, kad nebūtų priežasčių nesveikoms nuotaikoms ir pasiteisinimams“. Kaip sakoma, komentarai nereikalingi.

* * *

Nuo 1954 m. gruodžio 1 d. pradėjau legalią, pagal valstybinius įstatymus, sielovadinę Pinsko katedros parapijos klebono veiklą, ir šias pareigas vykdžiau iki 1991 m. balandžio 13-osios, kai popiežius Jonas Paulius II mane paskyrė Minsko ir Mogiliovo arkivyskupu metropolitu ir Pinsko apaštaliniu administratoriumi.

Per šį ilgą (37 metų) kunigiškos tarnystės parapijoje laiką patyriau daugybę tvirto tikėjimo, net visiško atsidavimo liudijimų, ypač vyresnio amžiaus žmonių, kurie drąsiai praktikavo sakramentus, dalyvavo bendruomenės gyvenime, rūpinosi šventove.

Pirmaisiais mano tarnystės metais Pinsko parapija apėmė didžiulę teritoriją nuo Būgo upės vakaruose iki Ramiojo vandenyno rytuose. Tikintieji, kurie gyveno už tūkstančių kilometrų nuo Pinsko, retai aplankydavo katedrą. Jų šeimyninė padėtis dažniausiai neatitiko Kanonų teisės reikalavimų, bet jie atlikdavo ilgą kelionę į bažnyčią, pas kunigą ir galbūt kitą kartą nebebūtų galėję atvažiuoti, todėl reikėjo vadovautis ne kodeksu, bet Evangelija.

Kaimuose ir gyvenvietėse tikintieji rinkdavosi į privačius namus ir, užsidarę langines, dalyvaudavo šv. Mišiose, kartu melsdavosi. Vakarais rinkdavosi į kapines, kur meldėsi, giedojo religines giesmes, bet negarsiai, kad nebūtų išgirsta ir pranešta apylinkės tarybai. Dažnai kalbėdavo rožinį, pasidarę vėrinį iš duonos gabaliukų. Į katedrą ne kartą buvo atvažiavusios grupės pagyvenusių žmonių, kurie sėdėdami suoluose kelias valandas giedodavo giesmes iš suplyšusių knygelių ar mokyklinių sąsiuvinių, kuriuose giesmės buvo užrašytos ranka lenkų kalba, bet dažnai kirilicos raidynu.

Kokią vertę turi šie ištikimybės Dievui ir Bažnyčiai liudijimai? Būtent tos pagarsėjusios „močiutės“ išsaugojo tikėjimą į Dievą persekiojimų laikotarpiu, kada nebuvo bažnyčių ir kunigų. Tai joms reikia dėkoti už tai, kad tikėjimas neišnyko be pėdsakų mūsų šalyje, kad jų vaikai ir provaikaičiai buvo išmokyti „Tėve mūsų“ ir „Sveika Marija“ maldų. O kiek jos iškentėjo, paaukojo ir pakėlė vargų, kai jas priskirdavo visuomenės atstumtiesiems. Ir nors jos galbūt nepraliejo kraujo už tikėjimą, už Bažnyčią, vis dėlto jų gyvenimas turėjo kankinystės pobūdį. Tai tikrosios herojės, nors joms niekas nepastatys paminklų ir jų pavardės bus užmirštos. Garbė ir šlovė jums, brangios, mylimos auksinės močiutės!

* * *

Nuo 1991 metų aš, jau kaip arkivyskupas, važinėjau po Baltarusijos teritoriją, kartais per vieną dieną nukakdamas daugiau kaip tūkstantį kilometrų...

Prisimenu savo pirmąją kanoninę parapijos vizitaciją Minsko arkivyskupijoje. Mane sutiko labai jaunas kunigas, kuris atvyko iš Lenkijos sielovadiniam darbui Baltarusijoje. Jis perdavė pagyvenusiam vyrui kryžių, ir mes nuėjome į bažnyčią. Iš jos buvo likusios tik keturios aptrupėjusios sienos be stogo, langų ir durų, viduje skraidė balandžiai ir varnos. Priešais fasadinę sieną stovėjo daugiau kaip dvidešimt pagyvenusių moterų, kurios, kai tik mane pastebėjo, greitai priėjo ir, mano didžiuliam nustebimui, puolė prie kojų ir ėmė jas bučiuoti. Tai mane sukrėtė, tačiau negalėjau priešintis. Jas galima suprasti: jos pirmą kartą gyvenime pamatė katalikų vyskupą, pamatė po daugelio persekiojimo metų ir prie savo beveik sugriautos bažnyčios.

Paskui jos atsistojo ir, sugrįžusios prie bažnyčios sienos, drebančiais balsais užgiedojo himną Dievo Motinai. Ar galima buvo vyskupui nepravirkti matant tokį tikėjimą į Dievą ir Bažnyčią?! O to jauno kunigo aš paklausiau, kas jį paskatino palikti artimuosius, savo vyskupiją, tėvynę ir vykti čia, į sunykusią Baltarusiją. Atsakymas buvo trumpas: „Todėl, kad aš priklausau Dievo pamišėliams“. Aš jį apkabinau, pabučiavau ir sušnibždėjau į ausį: „Tokiu atveju, mielas kunige, lik pamišėliu ir toliau“. Ir jis toks liko. Iš griuvėsių jau atstatė tris bažnyčias. Aš nespėju jų pašventinti!

Daugelio tokių ištikimybės Dievui ir Bažnyčiai liudijimų dėka Bažnyčia Baltarusijoje ne tik egzistavo, bet ir išsilaikė per tuos ilgus ir sunkius persekiojimų metus.

* * *

Permainų Europoje išvakarėse popiežius Jonas Paulius II nukreipė žvilgsnį ir širdį į Baltarusijos tikinčiuosius, kurie iškentėjo tokius baisius persekiojimus. Surengtoje specialioje audiencijoje Vatikane, Paulius VI salėje, devyniems šimtams maldininkų iš Baltarusijos Šventasis Tėvas kalbėjo: „Kas suskaičiuos kentėjimus baltarusių žemės pasauliečių, kunigų ir vienuolių! Aš laikau širdyje visa tai, kas buvo jūsų dalia... Noriu pagerbti atminimą tų, kurie nežmoniškomis sąlygomis sugebėjo išlaikyti savo orumą, ne kartą patvirtindami meilę Dievui ir Bažnyčiai“. Popiežius sakė, kad prisimena juos maldoje, ir užtikrino savo paramą tikėjimo, Bažnyčios ir religinio gyvenimo atsinaujinimui Baltarusijos žemėje. Jis reorganizavo vyskupiškas struktūras Baltarusijoje, įkūrė naujų diecezijų, paskyrė Bažnyčios hierarchus.

Be galo džiaugiasi mano kunigiška širdis ir dėkoja Dievui už tai, kad leido išgyventi ilgus sunkių išbandymų ir tikinčiųjų persekiojimų metus bei būti liudytoju ir dalyviu Bažnyčios išsivadavimo, atgimimo ir tolesnio vystymosi. Senieji ir nauji maldos namai dabar pilni tikinčiųjų, tarp kurių daug vaikų ir jaunų žmonių, aktyviai dalyvaujančių katechezėje.

Didžiųjų Dievo darbų užmiršti negalima. Reikia juos prisiminti ir stiprintis jų prasme. Į tai kviečia mus popiežius Jonas Paulius II sakydamas: „Reikia su padėka prisiminti praeitį, visa širdimi gyventi dabartimi ir būti atviriems ateičiai“.

Su begaliniu atsidavimu Bažnyčia Baltarusijoje patiki savo ateitį gailestingajai Dieviškosios Apvaizdos valiai, rūpestingai Švč.Mergelės Marijos, Bažnyčios Motinos, globai ir rūpestingam popiežiaus Jono Pauliaus II vadovavimui.

Pagal „Svet Evangelija“ (Rusija) ir „Avvenire“ (Italija) parengė M.B.

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija