„XXI amžiaus“ priedas apie pasaulio krikščionis, 2003 gruodis, Nr.9 (18)

PRIEDAI

Nuo Vilniaus iki Atlanto vandenyno ir atgal

Bronius VERTELKA

Autobuso vairuotojai Česlavas Aviženis
(kairėje) ir Mykolas Glibko
„Juveturos“ vadovas Stanislavas Labovičius
(kairėje) ir Valkininkų klebonas
kun. Vytautas Pūkas
Laimės linkintis takas Fatimoje (Portugalija)
Panevėžio rajono Šilagalio kaimo gyventojas
Aloyzas Kuodis La Fertė (Prancūzija)
Lietuvos turistų grupė Lurde
Tarp kalnų – La Saletas (Prancūzija)

Seinų lietuvių namų darbuotoja
Vida Baranauskaitė

Vilniaus piligrimų kelionių agentūra „Juvetura“ vasarą organizavo l8 dienų trukusią ekskursiją. Jos metu buvo nuvažiuota autobusu vienuolika tūkstančių kilometrų bei aplankytos aštuonios užsienio šalys. 48 ekskursijos dalyviai (įskaitant du vairuotojus) kelyje suvartojo 3346 litrus vandens. Jo būdavo prisipildoma trupam sustojus autobusui.


Laimingą kelionę užtikrino vairuotojai

Net ir pati pasaulyje garsiausia draudimo kompanija negali duoti garantijos, jog iš kelionės grįši sveikutėlis ir gyvas. Užtikrinti tai gali tiktai ekskursijos transporto priemonę valdantys žmonės. Tolimoje kelionėje mūsų „Neoplan“ markės autobusą pasikeisdami vairavo Česlavas Aviženis ir Mykolas Glibko. Česlavas Šalčininkuose turi įregistravęs savo įmonę. Mykolas – jo samdomas vairuotojas.

Tarp šių vyrų ir turistų nebuvo kilę jokių nesusipratimų. Vairuotojai sąžiningai atliko savo darbą. Tarp keliaujančiųjų buvo tokių, kurie juto baimę autobusui kylant į kalną ar jam priartėjus prie prarajos. Česlavas ir Mykolas sugebėdavo ir tokiomis minutėmis pašmaikštauti, rasti paguodžiančių žodžių. Jie garantuodavo, jog autobusui negali atsitikti nieko blogo. Jame buvo įrengti papildomi stabdžiai. Atsisakius pagrindiniams, turėjo suveikti kiti. Vyrų vairuojamas autobusas būdavo švarus kaip lango stiklas, priekaištų jam neturėjo ir priekabūs užsienio šalių policijos pareigūnai. Česlavas ar Mykolas už vairo sėsdavo tik tinkamai pailsėję, griežtai laikydamiesi kelyje vairuotojams nustatytų reikalavimų.

Keliaujančiųjų dvasinis vadovas – Valkininkų klebonas

Į piligriminę kelionę „Juvetura“ kartu būtinai ima kunigą ar klieriką. Šįkart tolimame kelyje įspūdžių ištroškusius žmones lydėjo Varėnos dekanas ir Valkininkų klebonas kun. Vytautas Pūkas. Jis yra kilęs iš Troškūnų krašto. Renkantis kunigystę, jam daug teigiamos įtakos turėjo Miežiškių klebonas kun. Kostas Balsys. Šiltas kun. V. Pūko žodis buvo nuolatinis keliaujančiųjų palydovas. Visada gerai nusiteikęs klebonas sugebėdavo kiekvienam jų rasti raminantį patarimą.

Jau būnant užsienyje, viena vilnietė susizgribo, jog, autobui sustojus, ten paliko pasą ir įsidėtus pinigus. Grįžti atgal nebuvo prasmės. Nuo tos vietos jau buvo nuvažiuotas geras kelio gabalas. Rasti tai neturėjo vilties. Čia klebonas rado išeitį, pasiūlęs bėdos prispaustai moteriai surinkti labdarą. Tokią rinkliavą pradėjo pats kun. V. Pūkas. Važiuojantys autobusu davė tiek, kiek leido jų piniginė ir sąžinė. Kunigas padėjo vilnietei gauti naują pasą. Tai padaryti be didelių kliūčių jam leido Valkininkuose užsimezgusi pažintis su mūsų šalies ambasadoriumi Austrijoje.

Keliautojai - lyg ne pagal vieną kurpalį siūti batai

Pageidaujantiems išvykti į užsienį turizmo firmos „Juveturau“ vadovas Stanislavas Labovičius būtinai primena, jog tai bus su katalikybe susijusi kelionė. Tačiau žmonės tolimai išvykai surenkami ne konkurso būdu. Firmai reikalingos lėšos, iš rengiamų kelionių ji ir verčiasi. Todėl pasitaiko tokių keliauninkų, kurie neverti pagarbaus žodžio.

Mūsų kone tris savaites trukusioje išvykoje santūrumu ir tikėjimo Dievą gilumu išsiskyrė Aloyzas Kuodis. Šis garbaus amžiaus sulaukęs ir 71 metus pragyvenęs vyras nė karto nesudejavo, kad jau pavargo ar nusibodo važiuoti. Tai buvo ne pirma jo kelionė po šventas vietas. Pernai jis su „Juvetura“ vyko švęsti šv. Kalėdų Vatikane, taip pat buvo Medjugorjėje. Panevėžio rajono Šilagalio kaimo gyventojas už keliones užsimoka neliesdamas pensijos. Aloyzas dar turi savo verslą. Jis sugeba prižiūrėti paties išsiaugintą medelyną. Vaismedžius panevėžietis realizuoja daugelyje Lietuvos turgaviečių.

Prieš atvykdamas gyventi į Panevėžio rajoną, A. Kuodis buvo apsistojęs Biržų krašte. Net 19 metų jis zakristijonavo Smilgių bažnyčioje. Kai pakeitė gyvenamąją vietą ir sumanė statytis namą Šilagalyje, ne vienas šios gyvenvietės žmogus šaipėsi iš atvykėlio. Atseit ne kiekvienam atėjūnui tai padaryti. Aloyzas sugebėjo įrodyti, kad jis tikrai neeilinių gabumų žmogus. Per palyginti trumpą laiką vos ne vienas sugebėjo susimūryti dviejų aukštų gyvenamąjį namą, įsirengti visą elektros instaliaciją.

A. Kuodis išaugino savo devynis vaikus, nė vienas jų nenuėjo klystkeliais. Viena pamaldaus vyro dukra pasirinko vienuolės kelią. Dabar ji dirba savanore vienoje Afrikos šalių. Ne pirmi metai į Kuodžių namus atkeliauja jų prenumeruojamas „ XXI amžius“. Nuolatinis katalikiško laikraščio skaitytojas iš Šilagalio jame randa tai, ko trūksta kitoje periodinėje spaudoje.

Maždaug įpusėjus kelionei, visiškai atsiklijavo A. Kuodžio vieno bato padas. Ir čia jis surado išeitį.

Visada guvus ir laimingas, panevėžietis niekada neatsilikdavo nuo savo būrio. Kartą jam teko laimė patarnauti kun. V. Pūkui, šiam aukojant šv. Mišias prie garbingiausios Lurdo vietos – Švč. Mergelės Marijos pasirodymo vietos.

Lurde - gėris ir viltis

Dažno svajonė yra pamatyti Lurdą. Jame apsilankius galima suprasti, dėl ko gyveni šioje žemėje. Čia sutinki daug ligų ar likimo suluošintų žmonių, tačiau jie nėra pasimetę ar suirzę. Daugumos jų veiduose – gėris ir viltis.
Lurde gausu žmonių, tačiau mieste neregėti netvarkos. Nematyti ir uniformuotos policijos. Jeigu kas sunegaluoja, tuoj pat prisistato tvarkdariai. Per jų pečius permestos neštuvams laikyti juostos, panašios į petnešas. Per kelias viešnagės Lurde dienas neteko girdėti, kad kažką būtų apvogę.

Teko dalyvauti šv. Mišiose, kurios vyko Lurdo bazilikos žemutinėje dalyje. Tai svaiginančio dydžio šventovė. Ją būtų galima palyginti su Vilniaus Lukiškių aikšte. Šv. Mišių metu italų kalba buvo pristatyta Lietuva. Visą pamaldų eigą buvo galima stebėti didžiuliuose ekranuose. Jose dalyvavo daugiausia vidutinio amžiaus žmonės. Jaunų veidų buvo vienas kitas.

Į Lurdą maldininkai keliauja iš viso pasaulio. Pavyko čia sutikti ir lietuvių. „Aš turėjau pajusti Dievo palaimą Fatimoje ir Lurde – toks buvo mano kelionės tikslas“,- sakė kupiškietė Nijolė Naglienė. „Mūsų dar laukia Kanai, Venecija, Budapeštas, tik paskui – namo“ ,- džiugiai pritarė bendrakeleivei klaipėdietė Danguolė Gedutienė. Beliko joms palinkėti geros kloties kelyje.

Ekonomiškai atsitiesianti šalis

Įvažiavę į Portugaliją, laikrodžio rodyklę turėjome atsukti dviem valandomis atgal. Tai kalnų šalis su vingiuojančių kelių juostomis. Dabar nemažai jų tiesiama naujų. Čia sirpsta vynuogės, auga citrinos ir apelsinai. Dažniausiai pasitaikantys medžiai – pušys su retokais šakų vainikais. Neįprastos spalvos žemė – ji raudona. Namai nedideli, neaukšti, irgi raudonais stogais.

Nuo kalno atsiveria ypatingas vaizdas: mėlynuoja Atlanto vandenynas. Pučia stiprokas, bet apyšiltis vėjas. Trečiadienis. Paplūdimyje nedaug žmonių. Pabandžius bristi į vandenį – tuoj staigus gylis. Po kojomis gurgžda smėlis ir smulkus žvyras. Nuo Vilniaus iki Nazarės nuvažiuoti 5025 kilometrai.

Iki mums atvykstant į Fatimą, Portugalijoje siautėjo baisūs karščiai. Termometro stulpelis pakildavo iki 42 laipsnių padalos. Tai mums pasakė Fatimoje dvejus metus gyvenantis maskvietis Anatolijus. Žmogus čia verčiasi atsitiktiniais uždarbiais. Už darbo valandą vietiniai čia gauna 3-5 eurus, atvykusieji – perpus mažiau. Rusas geru žodžiu minėjo čia dirbančius lietuvius. Jie greit išmoksta portugalų kalbą.

Fatimoje vėl sutikome Mariją. Ji mokosi Anykščių J. Biliūno gimnazijoje. Į tolimą kelionę moksleivė išsirengė su savo tėvu. Pirmą kartą su ja susitikome San Sebastijane, Ispanijoje.

Fatimoje yra plokštėmis grįstas kelias. Įveikti jį reikia einant keliais. Taip čia galima išpirkti savo nuodėmes ir tikėtis laimės. Įspūdingos maldininkų procesijos vyksta vakarais. Tuomet uždegama gausybė žvakių. Aikštėje žmonės eina ratu.

Priešais aikštę yra mūro siena. Ant jos parašyti žodžiai keliomis kalbomis: „Aš esu durys. Kas įeis į mane, tas išsigelbės. Dievas yra meilė“.

Kalnuose, kur gula debesys

Europoje mažai žinoma apie La Saletą. Paklausti, kur jis yra, netgi prancūzai trūkčiojo pečiais. Rasti La Saletą padėjo žemėlapis. Teigiama, jog čia anksčiau nei Lurde ar Fatimoje pasirodžiusi Švč. Mergelė Marija. Žmonės ją pamatė 1846 m. rugsėjo 19 d. Toje vietoje, kur apsireiškė Marija, buvo šaltinėlis. Iki tol jis išdžiūdavo. Dabar iš jo teka skaidrus vanduo. Tekantis vanduo simbolizuoja gyvenimą. 1852-1865 metais iš kalnų akmens buvo statoma bazilika. Jos dešinėje pusėje yra akmuo, ant kurio stovėjusi Marija.

La Saletas yra 1800 metrų virš jūros lygio. Priešais jį stūkso dar 400 metrų turintis kalnas. Tai neapsakomai graži vieta. Matai, kaip kalnų keteros slepiasi debesyse. Ten verta apsilankyti kiekvienam tikinčiajam.

La Salete kun. V. Pūkas aukojo šv. Mišias. Jų metu buvo išsakyta daug gerų palinkėjimų čia atvykusios keliautojų grupės artimiesiems, draugams ir pažįstamiems. Tą dieną kun. V. Pūko motinai sukako 84 metai ir suėjo keturi mėnesiai nuo jo tėvo mirties.

Lietuviškoji salelė Lenkijoje

Pagaliau pasukame atgal į Lietuvą. Stipriau suplaka širdis, išgirdus užsienyje kalbant lietuviškai. Punsko valsčiuje Lenkijoje gyvena apie 80 proc. lietuvių. Seinuose pastatyti Lietuvių namai. Juose kultūros darbuotoja dirba Vida Baranauskaitė. Baltstogėje ji studijuoja tarptautinius santykius. Merginos prosenelis Lenkijoje turėjo daug žemės. Kada jam buvo liepta keltis į Lietuvą, jis stojo piestu: „Čia mano žemė“. Lietuvius čia aplanko vienintelis jų kalba einantis žurnalas „Aušra“. V. Baranauskaitei teko lankytis ir Lietuvoje.

Be pinigų užsienyje būtų sunku

Įspūdžiai iš kelionės užfiksuoti ne chronologine tvarka. Tai ir nebuvo būtina daryti. Tai, kas buvo pamatyta, reikia pačiam pajusti. Buvo aplankyta Prancūzija, Čekija, Lenkika, Vokietija, Ispanija, Portugalija, Italija, Austrija. Likome dėkingi turistinės kelionės vadovui S.Labovičiui, kuris buvo vienodai dėmesingas mums visiems.

Gyvenimas užsienyje nėra toks paprastas ir gražus, kaip bandoma jį parodyti žiniasklaidoje. Ten pragyvenimas eurais kainuoja maždaug tiek, kiek Lietuvoje mokame litais. Laikraščiai „Liberation“ Paryžiuje kainuoja vieną eurą, „ Le Monde“-1,30 euro. Bilietas į metro- 1,30 euro. Lietuvio mėgstamos juodos ruginės duonos nerasi nė su žiburiu. Rengiantis važiuoti į užsienį, patartina kuo daugiau litų pasikeisti į eurus. Ten be pinigų pasijausi nekaip.

Autoriaus nuotraukos

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija