„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą, 2003-iųjų rugsėjo 12 d., Nr.9 (34)


PRIEDAI


Kada organų donorų trūksta

Iškilus gyvybės ir mirties dilemai, raginama pradėti prekybą kūno dalimis

Daugelyje šalių transplantavimui ir moksliniams tyrimams reikalingų žmogaus organų paklausa gerokai pralenkia aprūpinimo jais dabartines galimybes. Didžiojo Britanijoje 1999 metais kilo skandalas, kai buvo atskleista, kad Liverpulio Aldes Hey ligoninėje vaikų organai buvo išimami be sutikimo. Dėl prastos viešosios nuomonės, kaip rašė praėjusių metų pabaigoje Londono „The Telegraph,,, labai sumažėjo turimų organų kiekis moksliniams tyrimams, dėl ko ypač nukentėjo vėžio ligų tyrimas.

Šių metų kovą „The Washington Post“ rašė, kad Jungtinėse Valstijose organų, tinkamų transplantuoti, stygius verčia pacientus ieškoti donorų tarp imigrantų ir užsieniečių. „Palyginti procentais, matyti, kad kiekvienais metais JAV piliečiai gauna daugiau organų, negu suaukoja“, - sakė „United Network for Organ Sharing“ organizacijos, kuri užmezga ryšius tarp donorų ir gavėjų, atstovė Ana Pašk.

Ji nurodė, kad 2001 metais JAV piliečiai gavo 96,2 proc. šalyje buvusių transplantantų. Tačiau tais pačiais metais tik 94,8 proc. organų donorų buvo Amerikos piliečiai. Likusieji buvo nuolatinai ar laikinai JAV gyvenantys užsieniečiai. Ši tendencija buvo juntama visą pastarąjį dešimtmetį.

Praėjusią gegužę Floridoje vykusioje organų dovanojimo ekspertų konferencijoje buvo iškeltas pasiūlymas, kad organai būtų paimti transplantavimui iš visų mirusiųjų, kurie turėjo pasirašytas donorų korteles, net jeigu jų šeima ir artimieji tam prieštarautų. Pagal dabar Jungtinėse Valstijose galiojantį įstatymą galutinį sprendimą dėl galimo organų dovanojimo turi teisę priimti mirusiojo šeimos nariai. Paprastai tik apie pusė giminaičių sutinka, kad organai būtų dovanojami.

Aš tvirtai palaikau paties individo teisę dovanoti organus. Ši teisė neturi būti paneigta, net jeigu, jam mirus, šeima dėl to nesutinka“, - sakė vienas minėto susitikimo Floridoje rengėjų, organų banko Orlande medicinos direktorius dr. Robertas Mecgeris.

Ispanijoje, kaip birželio mėnesį rašė Madrido laikraštis „ABC“, paskutiniais duomenimis, organų dovanojama vis daugiau. Praėjusiais metais vienam milijonui gyventojų teko 34 dovanojimai. Tačiau 2002 metais buvo atsisakyta 856 galimų donorų vien dėl to, kad, jiems mirus, giminės neleido paimti organų.

Dabar Ispanijoje 4797 pacientai laukia įvairių tipų organų dovanojimo transplantavimų; iš jų 3933 laukia inkstų. Vidutinis laukimo laikas iki transplanto priėmimo yra nuo vieno iki penkių mėnesių. Tuo tarpu Jungtinėse Valstijose, kaip rašė „ABC“, apie 81100 pacientų organų transplantavimui laukia iki trejų metų.

Pradėti prekybą?

Kad būtų sumažintas dovanojamų organų stygius, vis dažniau siūloma įvesti užmokestį. Daktaras Nadejus Hakimas, kuris yra Londono Švč.M.Marijos ligoninės transplantavimo skyriaus vedėjas, be to, vadovauja Karališkosios medikų draugijos transplantavimo sekcijai, sako, jog reikia dabartinius įstatymus pakeisti taip, kad būtų įteisintas organų pirkimas ir pardavimas. Interviu „The Telegraph“ kovo mėnesį jis priminė, jog Didžiojoje Britanijoje inkstų transplantavimo laukia apie 5500 žmonių, bet per metus šalyje atliekama tik apie 1700 tokių operacijų.

N.Hakimas pastebėjo, jog dėl to, kad organų reikia laukti ilgai, žmonės keliauja į užsienį, kur juos nusiperka ir atlieka operaciją. „Kadangi prekyba vis tiek vyksta, tai ar ne geriau pradėti kontroliuojamą prekybą, kad tas, kuris nori atiduoti savo inkstą už tam tikrą užmokestį, galėtų tai padaryti?“- klausė dr. N.Hakimas.

Tačiau Didžiosios Britanijos transplantavimo draugijos etikos komisijos pirmininkas dr. Piteris Roue ir Didžiosios Britanijos medikų asociacijos mokslo etikos skyriaus vadovė dr. Vivjena Natanson šiam pasiūlymui nepritaria. „Mes esame pasibaisėję, - sakė P.Roue. – Profesorius N.Hakimas peržengė ribas. Dauguma yra prieš užmokestį, nes tai skatina silpnesnių visuomenės narių išnaudojimą“.

Jungtinėse Valstijose taip pat pasigirsta raginimų pradėti prekybą organais. Žinių agentūra „Associated Press“ birželio pradžioje pranešė, kad Pitsburgo mieste būstinę turinti transplantavimo chirurgų, mokslininkų ir aktyvistų koalicija nusiuntė laiškus 40-iai JAV senatorių ir kongresmenų. Jie nori, jog 1984 metais priimtas įstatymas, draudžiantis finansinę kompensaciją už organų suteikimą, būtų perrašytas taip, kad šeimoms, leidžiančioms panaudoti mirusiųjų organus transplantavimui, būtų išmokami penki tūkstančiai dolerių.

Virdžinijos valstijoje veikianti minėta pasidalijimo organais organizacija „United Network for Organ Sharing“ pateikia duomenis, kad 2002 metais, nesulaukę donorų organų, JAV mirė daugiau kaip šeši tūkstančiai žmonių. Ši organizacija, kaip ir Amerikos medikų asociacija, siūlo išnagrinėti galimybes mokėti finansinę kompensaciją už organų suteikimą transplantavimui.

Etiniai debatai

Dr.Leonas Kasas, kuris vadovauja JAV prezidento Džordžo Bušo pernai įsteigtai Bioetikos tarybai, aptaria mokėjimo už organus klausimą neseniai paskelbtame savo straipsnių rinkinyje „Gyvybė, laisvė ir orumo gynimas“. L.Kasas pripažįsta šios idėjos teigiamą aspektą – šitaip būtų galima išvengti organų stygiaus.

Tačiau jis mato ir sunkumų. L.Kasas klausia, kokiais principais būtų paremta tokia prekyba. Ar tai būtų vien ekonominis sandoris, kuriame vyrauja utilitaristinės etikos nuostatos? O gal turėtų būti adaptuotas libertistinis požiūris, neigiantis bet kokias individo laisvės ribas? Galbūt reikėtų vadovautis moralės normomis ir ginti nuo galimo eksploatavimo ar žeminimo silpnuosius visuomenės narius?

Kalbant apie organų atidavimą, iškyla prieštaringų minčių dėl kūno orumo, pastebi L.Kasas. Gyvieji donorai gali norėti tiesiog žaloti savo kūną, net jeigu tai būtų daroma geram tikslui. Kita vertus, organų ėmimas iš mirusiųjų gali prieštarauti mūsų norui pagerbti mirusiuosius, rodyti pagarbą visam, nepažeistam kūnui.

Siūloma prekyba organais taip pat iškelia klausimą dėl neturtingų žmonių noro parduodant savo kūno dalis gauti finansinę naudą iš labiau pasiturinčių. Tokia nelygybė ribotu mastu jau egzistuoja, bet jeigu mokėjimai taptų legalūs, tai gali išsivystyti į didelį išnaudojimą.

Katalikų moralės teologas Hermanas Grizesas savo veikalo „Viešpaties Jėzaus Kristaus kelias“ antrajame tome pripažįsta, kad kūno organų atidavimas po mirties yra leidžiamas. Visgi jeigu organus atiduoda gyvas žmogus, tai galima tik tokiu atveju, kai donorui nepadaroma žalos ar nėra perdėtos rizikos. Davimas gali būti pateisintas, kada „egzistuoja nuosaiki rizika tolesniam organizmo funkcionavimui“, rašo H.Grizesas, pavyzdžiui, inksto dovanojimas iš esmės yra priimtinas. Davimas kraujo, kuris donorui nekelia žalos bei yra mažai rizikingas, ne tik leidžiamas, bet ir skatinamas.

Bažnyčios mokymas aiškina, kad dėl organų dovanojimo kiekvienas žmogus turi nuspręsti pats. Savo enciklikoje „Evangelium vitae“ popiežius Jonas Paulius II kalba apie autentišką kultūrą, už kurios kūrimą atsakingas kiekvienas žmogus. „Ypač girtinas tokių veiksmų pavyzdys – organų atidavimas, kai jis atliekamas etiškai priimtinu būdu, siekiant suteikti galimybę pasveikti ar net išgyventi ligoniams, kartais neturintiems jokios kitos vilties“, - rašo Šventasis Tėvas šiame dokumente.

Palikti žmones iš lėto mirti, kai jie veltui laukia organo, nėra patraukli perspektyva, pripažįsta, baigdama apžvalgą, katalikų žinių agentūra „Zenit“. Tačiau galima prekyba organais iškelia daug naujų klausimų, todėl reikalingi tolesni debatai. Aišku tik viena: savanoriškas organų dovanojimas yra skatintinas dalykas.

M.B.

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija