Žvilgsniai

Jaunieji ūkininkai eina į kaimo ateitį

Išaušus pavasariui sukaks dešimt metų, kai buvo atkurta Lietuvos jaunųjų ūkininkų ratelių sąjunga (LJŪRS). Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad iki sukakties dar yra nemažai laiko, bet Sąjungos vadovybė, tarybos nariai, visa bendrija jau dabar, naujų metų pradžioje, sumuoja nuveiktus darbus, su viltimi ir pasitikėjimu žvelgia į ateitį, nepamiršdami LJŪRS gyvavimo pradžios, jos šaknų prieškario kaime.
Mintimis apie Lietuvos jaunųjų ūkininkų ratelių gyvenimą, jų veiklą praeityje ir šiandien su mūsų laikraščio skaitytojais dalijasi Sąjungos valdybos pirmininkė Erika NAVALINSKIENĖ ir tarybos narys Virgilijus NAVALINSKAS.

Kas yra tie jaunųjų ūkininkų rateliai, kiek jų yra, o svarbiausia - ką jie veikia ir ką veiks?

E.Navalinskienė. Kaime gimęs ir augęs vaikas, atrodo, turėtų neblogai išmanyti ūkininkavimo ypatumus - kada ką sėti, sodinti, kada derlių imti, kaip prižiūrėti sodą, daržą ir panašiai, nes jis nuo mažumės būna prie ūkio darbų. Tačiau tai, ką jis regi ir pats patiria tėvų ūkyje, yra gana nedaug. Norint pažangiau ūkininkauti, reikia daug daugiau žinių, nusimanymo, apdairumo, ypač dabar, kai nenorime atsilikti nuo kitų pažangiai ūkininkaujančių šalių, kai vis daugiau svarbos įgyja rinkos ekonomika, žengiame į Europos Sąjungą. Tad ir kaimo jaunimas turi būti nuovokus, neužsisklęsti vien savo interesų rate, o žvelgti į gyvenimą, plačiai aprėpiant visas jo svarbiausias puses. Konkrečiau kalbant, mūsų Sąjungos gyvenime vyrauja pažintinė ir praktinė žemės ūkio veikla. Stengiamės sujungti savarankiškai ūkininkaujančius jaunus ūkininkus ir jaunųjų ūkininkaičių ratelius, įvairiose žinybose atstovauti jų interesams, netgi inicijuoti įstatymų pataisas, tarpininkauti rinkos paieškoje. Vyksta švietėjiška, kultūrine veikla plėtojant tautines, krikščioniškas tradicijas ir papročius. Jaunuosius ūkininkus kviečiame į seminarus, praktikumus, kitokius mokymus bei konsultacijas, jie dalyvauja parodose, mugėse, vyksta į stažuotes ir praktikas užsienyje. O pirmumą teikiame naujausiai informacijai apie mūsų šalies ir užsienio valstybių žemės ūkio pasiekimus, ekologiniam ūkininkavimui, netradicinių žemės ūkio kultūrų auginimui, žemaūgių sodų, serbentynų, kolekcinių augynų veisimui, tradiciniams ir netradiciniams amatams.

Ar visa tai aprėpiate? Juk tai labai plati ir sudėtinga programa.

V.Navalinskas. Nesakome, kad viskas eina kaip iš pypkės - vargu ar taip būna visose gyvenimo srityse. Bet per dešimt metų Jaunųjų ūkininkų ratelių sąjunga daug ko išmoko. Mes pasisėmėme patirties iš užsienio šalyse veikiančių tokių organizacijų, aktyvesni tapo ir mūsų jaunieji ūkininkai. Lankydamiesi pas juos, matome didėjantį jaunimo domėjimąsi žemės ūkio darbais, įvairiais verslais - tai pliusas jų naudai. Čia daug kas priklauso nuo būrelių vadovo geranoriškumo bei pastangų, jo iniciatyvos, išradingumo. Štai kūrybingai, įdomiai dirba Kėdainių rajono Krakių Mikalojaus Katkaus vidurinės mokyklos ratelis, kurį šiems darbams sumaniai nuteikia biologijos mokytoja Veronika Žilinskienė. Zarasų rajono Suvieko pagrindinės mokyklos rateliui vadovauja mokytoja Gelena Cibulskienė, Akmenės rajono Kivilių pagrindinės mokyklos - Irena Zubavičienė, Plungės žemės ūkio mokyklos - Jonas Stankus ir kiti entuziastai. Dabar Lietuvoje yra 110 mokyklose veikiančių jaunųjų ūkininkų ratelių ir 17 klubų. Šie klubai vienija jau dirbančius, ūkininkaujančius jaunus ūkininkus (jų amžius gali būti iki 40 metų). Iš viso Sąjungoje yra apie 2200 bendrojo lavinimo bei žemės ūkio mokyklose veikiančių ratelių narių ir apie 200 kaimo jaunų ūkininkų. Mes nesitikime, kad visi, pavyzdžiui, mokyklų jaunųjų ūkininkų ratelių nariai ateityje būtinai taps ūkininkais - daug kas nueis kitais gyvenimo keliais. Bet svarbu, kad vaikas, paauglys, jaunuolis nuo mažų dienų skatinamas mylėti žemę, medį, gėlę, ugdoma jo pareiga darbui.

Tad ką gero ir įdomaus yra nuveikę jaunųjų ūkininkų ratelių ir klubų nariai?

V.Navalinskas. Keliais sakiniais to nepapasakosi, nes, atrodo, nuveikta nemažai. Pavyzdžiui, Pasvalio rajono Kriklinių pagrindinės mokyklos būrelis įveisė žemaūgių obelų sodą, Krakių Mikalojaus Katkaus vidurinės mokyklos - serbentyną, Trakų rajono Aukštadvario žemės ūkio mokyklos - kolekcinį, tai yra įvairių augalų, augyną. Jaunimas puoselėja ne vien mūsų tradicinius vaisius, uogas, bet ir kai kuriuos pietų šalių vaisius - persikus, vynuoges, abrikosus. Tai naudinga ir įdomu. Be to, dalyvaujame įvairiose parodose. Pernai savo vaisius, daržoves pristatėme parodose Noreikiškėse, Kaune. Mūsų berniukai mokosi medžio drožybos, kitų amatų - jų darbų irgi pamatysime įvairiuose renginiuose. O kur dar įvairios šventės su senovės tradicijomis - Vasario 16-oji, Velykos, Sekminės, Užgavėnės! Tai irgi pagyvina mūsų veiklą.

Apie pustrečio tūkstančio narių jūsų bendruomenėje visos Lietuvos mastu gal ir mažoka?

E.Navalinskienė. Nesakome, kad daug, bet nesakome, kad ir mažai. Visų pirma dėmesį skiriame tam, kad mūsų nariai būtų aktyvūs. Tai svarbiausias ženklas jų veikloje. Norėtųsi atkreipti dėmesį į vieną pagrindinių tos veiklos momentų. Tai kaimo jaunimo pastangos integruotis į socialinę aplinką savo jėgomis, asmenybės ugdymas, pasitikėjimo savo jėgomis skatinimas. "Aš pats sugebu įsitvirtinti visuomenėje, pašalpa man - ne išeitis", - maždaug tokia yra veiklos nuostata. Kaimo jaunimas dalyvauja pilietinio ugdymo seminaruose, kuriuos rengia Lietuvos jaunimo neformalaus ugdymo asociacija. Jiems vadovauja socialinius bei psichologijos mokslus baigęs specialistas Artūras Deltuva. Manome, kad žmogus pirmiausia pats turi būti nusiteikęs, psichologiškai pasiruošęs įveikti sunkumus, tada tas kelias bus lengvesnis. Mūsų dienomis tokių nuotaikų labai reikia, ypač jaunimui, kuriam visas gyvenimas prieš akis. Bet viena iš mūsų organizacijos bėdų yra ta, kad bendrojo lavinimo ir žemės ūkio mokyklose veikiančių jaunųjų ūkininkų ratelių veikloje dalyvavę jaunuoliai ir merginos, tas mokyklas baigę, su rateliais ryšį nutraukia, neateina ir į jaunų ūkininkų bendrijas. Tai jaučiame, žinome ir siekiame, kad tokių nuostolių būtų kuo mažiau.

Ne vien miesto, bet ir kaimo jaunuomenė veržte veržiasi padirbėti ir, be jokios abejonės, gausiai užsidirbti į užsienio šalis. Žinoma, ten darbas sunkus, dažnai - gerokai alinantis, darbdaviai stengiasi iš jaunų žmonių išspausti kuo daugiau naudos. Bet vaikinai ir merginos vis tiek plūsta į užsienį. Gal tai ir patriotizmo savo šaliai stoka, vien siekimas kuo greičiau ir daugiau uždirbti, praturtėti, būti nepriklausomam nuo tėvų ir panašiai?

E.Navalinskienė. Gal bus ir nepopuliariai pasakyta, bet manau, kad tai nėra blogai. Jei darbas užsienyje yra doras, sąžiningas, tad užsidirbti pinigų ten - visai nesmerktinas dalykas. Sakyčiau, iš to turime ne vien materialinės naudos. Visų pirma jaunuoliai užsienyje patiria naujų įspūdžių, jie ne vien pamato, bet ir išmoksta pažangių ūkininkavimo būdų, naujų technologijų, kurias vėliau gali pritaikyti ir, kiek žinau, taiko grįžę į Lietuvą savo tėvų ar savo ūkiuose. Be to, pramoksta užsienio kalbos, labiau įgunda bendrauti su žmonėmis. Visa tai - tarsi į ateitį investuotas kapitalas. O kad tenka sunkiai dirbti... Ar Lietuvoje dirbti lengva? Lengva tik tinginiui, nes jam nedaug reikia. Prieškario Lietuvos prezidentas, tuometinių Lietuvos jaunųjų ūkininkų ratelių sąjungos globėjas Antanas Smetona rašė: "Ir Šventasis Raštas sako žmogui: valgysi duoną braukdamas prakaitą. Nusipelnyta duona gardesnė, skanesnė..." Grįžę iš užsienio, jaunuoliai tarsi kitomis akimis ima žiūrėti į savo tėvų žemę, būna jos pasiilgę. Ne veltui sakoma, kad daug kur gerai, bet namuose - geriausia. Be to, reikia žinoti, kad į užsienį lietuviai važiuoja ne iš gero gyvenimo, o spaudžiami nepriteklių, daugelis - vien vargo genami. Pažiūrėkime, kiek jaunimo yra darbo biržose. Ne vien paprasto kaimo jaunimėlio, bet ir baigusiųjų mokslus... Tad patriotizmo stoka mūsų jaunuomenės jokiais būdais nekaltinčiau.

Prieškario Lietuvoje buvo priimtas Jaunųjų ūkininkų ratelių įstatymas. Ar tokio įstatymo reikia ir dabartinėje Lietuvoje, o gal koks nors panašus dokumentas jau yra?

V.Navalinskas. Taip, panašus dokumentas yra, nors jis skirtas ne vien jaunųjų ūkininkų rateliams. Tai - Valstybės paramos besikuriantiems ūkininkams įstatymas. Jis mums parankus tuo, kad numato valstybės paramą jauniems ūkininkams, panorusiems savo ar tėvų žemėje savarankiškai ūkininkauti. Ne paslaptis, kad, norint pradėti pažangiai ūkininkauti, kaip sakoma, tuščiame lauke, reikia apie milijono litų. O ir tėvų ar nedideliame savo ūkyje be stambių investicijų jaunas ūkininkas tikrai neišsivers. Štai tame mūsų šalies įstatyme ir numatyta parama. Jos šaltiniai turėtų būti iš Kaimo rėmimo fondo, Žemės ūkio paskolų garantijų, Privatizavimo ir Kelių fondų bei kitų valstybės ir savivaldybių šiam tikslui skirtų lėšų. Bet tai bemaž ir viskas, ką būtų galima pasakyti apie šį įstatymą, nes jis... neveikia, ir jokios ženklesnės paramos jauni ūkininkai iš mūsų Vyriausybės negauna. Beje, dabar nemažai kalbama apie žemės pardavimą užsieniečiams. Mūsų giliu įsitikinimu, nesibaigus žemės reformai, nereikia leisti žemės parduoti užsienio šalių piliečiams ir juridiniams asmenims. Laisvą valstybinę žemę reikia leisti parduoti - pirmiausia jauniems savarankiškai ūkininkaujantiems ir besikuriantiems ūkininkams lengvatinėmis sąlygomis - realia valstybės nustatyta kaina pagal žemės našumo balą. Taip pat turėtų būti praktikuojama ilgalaikė išperkamoji nuoma per ne trumpesnį kaip 25 metų laikotarpį; ilgalaikė nuoma su teise išsipirkti. Būtinai reikia garantuoti patikimą bankų kreditavimo sistemos veikimą su ilgalaikėmis 2-3 procentų palūkanomis. Tačiau ar bus pritarta tokioms mūsų nuostatoms, nežinia...

Jaunųjų ūkininkų ratelių sąjungą tikriausiai kažkas remia, nes be finansų gyvuoti neįmanoma.

V.Navalinskas. Didžiausi rėmėjai - Lietuvos žemės ūkio rūmai. Jie mums ne vien paskyrė patalpas, aprūpino mus telefono ryšiais, kompiuteriais, bet ir iš savo kuklaus biudžeto moka atlyginimus, kitaip paremia, padeda. Ir, žinoma, pataria, pamoko. Be to, per mūsų vykdomus projektus, pavyzdžiui, Pilietinio ugdymo ir kitus, finansiškai paremia Lietuvos valstybinė jaunimo reikalų taryba. Mes ieškome paramos tiek nacionaliniuose, tiek Europos Sąjungos fonduose.

Prieškario Lietuvos jaunųjų ūkininkų ratelių įstatyme pabrėžiama, kad jaunųjų ūkininkų gyvenimas turi būti tvarkomas pagal Kristaus mokslo reikalavimus, pagal jo paskelbtą tiesą. Kaip tokia nuostata atsispindi dabar - tiek jaunųjų ir jaunų ūkininkų gyvenime, visoje jų veikloje?

E.Navalinskienė. Jaunųjų ūkininkų veikla yra neatsiejama nuo krikščioniškos moralės normų. Kaimo žmogus nuo seno yra tikintis, puoselėjantis krikščioniškas tradicijas, bendraujantis su Bažnyčia. Tad ir mes norime, kad kaimo jaunimas nenutoltų nuo tikėjimo, visuomet prisimintų, kad visi esame Aukščiausiojo vaikai. Tai mes pabrėžiame per įvairias religines šventes, kai į jas susiburia jauni ir seni, prisimenamos gražios lietuviškos tradicijos. Praėjusią vasarą Plateliuose pakiliai ir dvasingai paminėjome Sekmines. Po atviru dangumi buvo aukojamos šv. Mišios, Plungės bažnyčios vikaras kun. Žydrūnas Jurkus pasakė įsimenantį pamokslą. Galiu drąsiai sakyti, kad tai buvo tikra šviesaus dvasingumo pamoka mūsų jaunimui. Panašiai įvairios krikščioniškos šventės rengiamos ir kitose Lietuvos parapijose, kaimuose ir miesteliuose. Žinoma, jaunimo iniciatyvos čia reikėtų dar daugiau.

Minėjote, kad prieškario Lietuvoje jaunuosius ūkininkus globojo prezidentas A.Smetona. Kuo pasireiškė toji globa? Ar šioji tradicija toliau tęsiama?

E.Navalinskienė. Kiek man teko skaityti, domėtis, šviesios atminties prezidentas A.Smetona nebuvo vien formalus, kaip sakoma, popierinis jaunųjų ūkininkų globėjas. Jis lankydavosi rateliuose, domėjosi kaimo jaunimo gyvenimu, pagal tuometines išgales paremdavo gerus darbus. Nemažai patardavo, pamokydavo. Gal šiek tiek turėjo įtakos tai, kad pats buvo kilęs iš kaimo, žinojo kaimiečių rūpesčius. Štai 1935 metais jis kalbėjo: "Mokykitės ir dirbkite su savo tėvais, būkite džiaugsmas ir paguoda jiems ir visų Motinai Lietuvai!" Tai, be jokios abejonės, yra aktualu ir šią dieną. Be to, būdamas šalies vadovas, A.Smetona darydavo šiokią tokią įtaką kitoms Lietuvos žinyboms, kad jos paremtų jaunųjų ūkininkų ratelių veiklą.
Prieškario tradicija gyvuoja ir šiandien. Kadenciją baigęs Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas, pakviestas būti Jaunųjų ūkininkų ratelių sąjungos globėju, šių pareigų neatsisakė ir jų neužmiršo, dalyvavo mūsų šventėse, kitokiuose susibūrimuose, parėmė materialiai. Dabar mūsų globėjas yra Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, bet mūsų ryšiai nėra labai glaudūs. Tačiau mes žinome, kaip šis šviesus žmogus yra užsiėmęs, kokios didžiulės problemos gula ant jo pečių. Be to, mes patys turėtume rodyti daugiau iniciatyvos, ieškodami artimesnio ryšio su savo globėju. Jį būtinai pakviesime į savo Sąjungos suvažiavimą, kuris įvyks pavasarį.

Erika ir Virgilijau, jūs esate jauni žmonės, neblogai žinote savo bendraamžių rūpesčius, džiaugsmus, viltis ir lūkesčius. Bet esate miestiečiai. Ar teko gyventi kaimo ūkyje, apskritai - ūkininkauti?

Ne tik teko, bet ir dabar ūkininkaujame. Pasvalio rajone, tėviškėje, turime 12 hektarų žemės. Ten praeina mūsų atostogos, laisvi savaitgaliai. Didesnę dalį tos žemės skiriame javams, dar auginame bulvių, morkų. Bet, atvirai kalbant, finansinės naudos iš to ūkio turime labai nedaug. Nėra kur dėti išaugintos produkcijos - mažų kiekių niekas neperka, o turguje su bulvių ar morkų maišu stovėti nėra kada. Be to, savo daro mažos supirkimo kainos, viskas brangu, o dabar dar pabrango kuras, elektra, tad ūkininkauti bus dar sunkiau.
Mes turime pagrindinį darbą Kaune, Žemės ūkio rūmuose, o ką daryti tiems, kuriems ūkis yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis? Ypač tai svarbu jauniems ūkininkams. Bet, bendraudami su jais, nuolat raginame nenuleisti rankų, nepulti į neviltį, nenusiminti. Juk gyvenime nevyrauja vien tamsios spalvos, nemažai yra ir šviesos. Ne vienas jaunas ūkininkas tvirtai kimba į savo verslą, yra nemažai pasiekęs. Gyvenimo ženklai rodo, kad ateinanti diena turėtų būti giedresnė ir gražesnė. Tad pakelkime galvas.

Šito ir linkime. Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Benjaminas ŽULYS