"XXI amžiaus" priedas jaunimui   Nr.1 (26)

PRIEDAI





(atnaujinta)


"Cenacolo" bendruomenė: viltis sudaužytiems gyvenimams

Kai išgirstu skausmo kupinas kalbas apie narkomaniją, apie beviltiškumo apraizgytas šios nelaimės aukas ir jų artimuosius, prieš akis visada iškyla kelių narkomanų veidai. Ne, turiu galvoje ne tuos, kurie ką tik susileido dozę ir dabar apsvaigę "kaifuoja". Šių jaunų žmonių veidai - taip pat paženklinti narkomanijos pėdsakais, bet jau paliesti išsigelbėjimo giedros, o žodžiai, liudijantys apie save ir pasaulį, - kupini tikėjimo ir vilties. Supratau - jie laimingi, nes jiems pasisekė pasprukti iš to bjauraus, nepasotinamo rajūno, kuris amžiams ketino juos pasiglemžti, nasrų.
Tuos grįžtančius į gyvenimą narkomanus mačiau Bosnijos ir Hercegovinos miestelyje Medžiugorjėje, kuris jau dvidešimt metų garsėja Marijos apsireiškimais. Šioje vietovėje veikianti "Cenacolo" bendruomenė yra tarsi gelbėjimosi ratas, paties Dievo ištiesta pagalbos ranka tiems, kurie nori išsivaduoti iš narkomanijos klampynės.


Aštuoneri metai su malda ir viltimi

"Cenacolo" bendruomenę įkūrė Geradarių Seserų kongregacijos vienuolė Elvyra Petroci (Elvira Petrozzi), pajutusi pašaukimą savo gyvenimą paaukoti klystančiam, atstumtam, netekusiam vilties jaunimui. Leidimo iš savo vyresniųjų kurti namus narkomanams sesuo Elvyra laukė aštuonerius metus. Visą šį laiką ji meldėsi, skausmingai kentėjo ir laukė, kad galėtų padėti į bėdą pakliuvusiems jauniems žmonėms. Pirmieji namai narkomanams buvo įkurti 1983 metais Italijoje, Saluco mieste. Čia bendruomenė išsinuomojo seną, apgriuvusį namą. Elvyra ir dvi jos pagalbininkės seselės, prieš pradėdamos darbą, du mėnesius ketino praleisti tyloje, maldoje ir susikaupime, bet jau po savaitės prie šio namo ėmė lūkuriuoti jaunimas. Tad nebeliko nieko kito, kaip tik priimti jaunus žmones ir pradėti darbą. Pasiryžimas dirbti su tokio likimo jaunimu buvo išties didelė avantiūra, lydima dar didesnio troškimo padėti palūžusiems jaunuoliams. Kai šie žmonės pasibeldė į duris, nebuvo ne tik elementariausių buities sąlygų - seserys neturėjo ir tikslios programos, kaip dirbti su tokiu jaunimu. Pirmiausias dalykas, nuo ko pradėjo Elvyra ir jos seserys, buvo malda, Dievo žodžio skaitymas, rožinys. Netrukus prie besimeldžiančių seserų savo noru vienas po kito ėmė prisijungti ir čia apsigyvenę narkomanai. Sesuo Elvyra pajuto, kad šiems sužeistiems žmonėms pirmiausia reikia pasiūlyti Dievo meilę, nes ji suprato, kad tik Dievas gali įveikti narkotikus. "Jie turi pajusti neišsenkantį gailestingumą tam, kad suprastų, jog juos myli kantrusis Dievas. Jiems sunku suprasti Dievo meilę, bet jie supranta mūsų meilę."
Šios bendruomenės įkūrėją daug kas kritikavo, kai ji atsisakė piniginės paramos iš kitur. Tuo ji siekė, kad jaunimas suprastų, jog Dievas iš tikrųjų yra, ir Jis be paliovos rūpinasi savo vaikais. Pradžia buvo tikrai sunki, nes bendruomenė neturėjo visiškai nieko, net paprasčiausių buities daiktų. Sesuo Elvyra sako, kad skurdas turėjo pritraukti Dievo Apvaizdą ir Jo gailestingumą. Netrukus jauni žmonės į šią bendruomenę ėmė rinktis tiesiog būriais. Teko atidaryti vis naujus bendruomenės namus. Per dešimtmetį buvo atvertos net 20 bendruomenės namų durys! Šiuo metu Cenacolo bendruomenė visame pasaulyje vienija 27 brolijas, kuriose prieglobstį rado daugiau nei 600 jaunų žmonių.

Seselės Elvyros metodika

Sesuo Elvyra metė iššūkį materialiam pasauliui. Šios bendruomenės namuose nė su žiburiu nerasi laikraščių, televizorių, cigarečių, kitų pasaulietinių malonumų, kuriais jaunuoliai iki valios mėgaudavosi anksčiau. Šalia nėra nei gydytojų, nei tėvų, nei vaistų... Anot Elvyros, būtų paprasta - išgėrei piliulių, kai užklumpa kančia, kad nusiramintum, ir viskas. Bet čia vietoj piliulių pasiūloma vaistažolių arbata su medumi ir draugystė. Visą naktį galima praleisti kalbantis apie tai, kas skaudu, kol praeis kančia, kuri ir yra augimo pagrindas, todėl ją būtina iškęsti. Pagrindinės šios bendruomenės priemonės yra meilė, švelnumas, atidumas, kantrybė... Naujai atvykęs į bendruomenę žmogus nepaliekamas vienui vienas. Šalia jo visada būna vadinamasis "angelas sargas", t.y. jau pasveikęs bendruomenės narys, kuris padeda adaptuotis.
Kokia šios bendruomenės esmė? Kas yra tas slaptasis ginklas, kurį įvaldžiusi bendruomenė neįmanomus dalykus paverčia įmanomais? Į šiuos klausimus atsako sesuo Elvyra:
- Bendruomenė atsirado remdamasi Dievo žodžiu ir Apvaizda, autentišku ir saugiu krikščionišku gyvenimu. Mūsų psichologas - Šventoji Dvasia, Dievo Meilė, kuri yra Jėzaus Prisikėlimas. Jis ne tik parodo žaizdą, bet ir išgydo ją. Mums reikia vidinio išgydymo. Jaunimui pasiūliau savo patirtį, nes aš taip pat liūdėjau, buvau kupina įniršio, prievartos, pagiežos, buvau patyrusi skriaudų, ir Viešpats tai visiškai išgydė. Jis gydo mane kiekvieną dieną, kai atsigręžiu į Jį. Narkomanijos negalia yra ne psichinė ir ne fizinė, bet sielos, širdies ir vilties negalia. Jie prarado viltį, nustojo pasitikėti ir yra visiškai sutrikę. Kas gali išgydyti užkrėstą žaizdą? Kas žmogaus širdžiai gali grąžinti džiaugsmą ir pasitikėjimą? Joks žmogus to padaryti negali. Narkotikai yra ne šiaip kieno, bet šėtono darbas. Kas gali laimėti prieš šėtoną? Jėzus - Dievo sūnus, miręs ir prisikėlęs. Atvykstančių į bendruomenę jaunų žmonių priėmimo kriterijai yra žmoniški, todėl jaunimas gali būti bet kokio tikėjimo, bet kokio amžiaus ir bet kokios nevilties. Mūsų tikslas yra padėti žmogui. Žmogus yra svarbiausia ir esminė vertybė visatoje. Mes sutinkame juos kaip didžiausią dovaną, bet pasiūlome jiems šį varginantį kelią, kuris padeda jiems augti kaip krikščionims. Iš pradžių jaunimas patraukiamas prie maldos. Šį paveldą jie perduoda vėliau apsigyvenusiems žmonėms.

"Campo della Vita"

Esame Medžiugorjėje, prie vartų su užrašu "Campo della Vita". Netrukus sutartą valandą jie atsiveria, ir mes jau žingsniuojame čia, iš kur, nusimetę slegiančią narkomanijos naštą, į naują gyvenimą išeina šimtai jaunuolių. Nepaprastai dailūs iš akmens pastatyti namai, kruopščiai prižiūrėtos vejos, žydinčios gėlės... Visur dvelkia meile ir jaukumu. Visa tai padarė ir sukūrė jauni žmonės, kurie, suburti sesers Elvyros, čia mokosi gyventi be narkotikų. Einame susitikti su šios bendruomenės nariais. Susėdame jaukioje medžių paunksmėje. Netrukus ateina ir du jaunuoliai. Abiejų vardai Bruno. Jie labai atvirai, žvelgdami tiesiai mums į akis, pasakoja apie save ir bendruomenę, pakeitusią jų gyvenimus.

Pirmojo Bruno liudijimas

"Į savo bendruomenę priimame vaikus iš gatvės ir jaunimą, priklausomą nuo narkotikų. Kiekvieną dieną esame jų išbandomi, nes jie reikalauja kantrybės, jiems reikia duoti ir daug meilės. Mūsų bendruomenėje nėra medicinos darbuotojų, vaistų. Geriausias vaistas narkomanams - kitas žmogus, priklausęs nuo narkotikų. Gražiausias dalykas - padėti kitam tuo, ką pats esi išgyvenęs ir pajautęs. Nuo 1983 metų mūsų bendruomenė niekada nieko nėra pirkusi. Mes gyvename Apvaizdos dėka. Įdomiausia tai, kad niekada nieko nepritrūksta. Mūsų dienos čia paprastos. Atsikėlę 6 val. ryte, kalbame rožinį. Skaitome Dievo žodį, kalbamės, dalijamės. Gyvename su paprasta malda, nestudijuojame teologijos. Svarbiausias dalykas - sugebėti kentėti ir mylėti kitą žmogų. Po pusryčių einame dirbti. Visa yra padaryta mūsų rankomis. Elvyra moko mus į viską, ką darome, įdėti meilės. Gaminame valgį, kiekvieną dieną kepame duoną, statome namus, dirbame metalo dirbtuvėse, žodžiu, darome viską. Po pusiaudienio pietaujame. Vėliau turime laisvo laiko, tad žaidžiame krepšinį, futbolą, kalbamės arba einame atsiprašyti. Daug pykstamės, todėl gražu, kad turime galimybę susitaikyti, paprašyti atleidimo... Kai pavyksta, džiaugiamės pergale, išgijimu. Viską skalbiame rankomis, kad suprastume, ką darė mūsų mamos. Aš mamą mačiau kaip tarnaitę, niekada jai net nepadėkojau. Dirbdami lentpjūvėje sukalbame Skausmingąją rožinio dalį. Tai ypatingas rožinys, būna, kad jį kalbame dvi tris valandas. 18-18.30 baigiame darbą. Tada einame į koplyčią arba pasivaikščiodami sukalbame trečiąją rožinio dalį. Skaitome Evangeliją arba giedame giesmes. Svarbiausias dienos momentas - Jėzaus susitikimas Eucharistijoje. Visos mūsų dienos tokios. Dirbame, meldžiamės, turime laiko pasižiūrėti į vidų, pamatyti, kas esame iš tiesų. Kiekvieną dieną iškyla sunkumų. Bet aš nebenoriu gyventi indiferentiško gyvenimo. Ne nuo manęs priklauso, kad galiu mylėti, eiti į priekį. Tai Jėzaus meilė. Mylėti - vadinasi, kentėti dėl kažko. Mano mama susirgo vėžiu, dėl to kentėjau ir ėmiau vartoti narkotikus. Susierzindavau vien išgirdęs jos balsą. Manęs niekas nedomino: nei mano gyvenimas, nei kitų. Pasirinkau narkotikus, nes buvau supykęs ant viso pasaulio. Anksčiau darydavau tik bloga, o dabar išmokau daryti gera. Tai bendruomenės dovana. Dabar galvoju apie savo ateitį, kuri yra dabartyje. Bendruomenėje išmokstame pažinti save ir priimti kitus."

Pasakoja antrasis Bruno

"Gyvenime padariau daug blogio, nors mano šeima ir buvo krikščioniška, tėvai mokė tik gerų dalykų. Jau sulaukęs trylikos metų pradėjau vartoti narkotikus. Esu geras, jautrus, bet norėjau būti kitoks - tvirtas ir kietas. Todėl ėmiau naudotis alkoholiu, narkotikais, moterimis, pinigais, brangiomis mašinomis... Pasidariau neteisingas vyrukas, pirmiausia pats su savimi ir tais, kurie man sakydavo tiesą. Narkotikai sustiprino mano puikybę, egoizmą, negalėjau priimti kitų pagalbos. Pasaulis tapo juodas, buvau piktas, liūdnas, sutrikęs... Praradau darbą, neturėjau pinigų, nuo manęs nusisuko draugė, prieš nosį man duris užtrenkė ir draugai. Vyliausi, kad šeimos nariai pastebės mano būseną ir padės. Jie daug meldėsi už mane. Bet blogis sugriovė šeimą, tėtis paliko mamą. Nebetikėjau Dievu nuo dešimties metų, todėl sutikęs seserį niekaip negalėjau suvokti, kaip vienuolė gali manimi rūpintis. Atsidurti vidury gatvės nenorėjau, tad nusprendžiau pasilikti šioje bendruomenėje. Kai kažkas pasakė, kad netrukus pas mane ateis angelas sargas, žiūrėjau į dangų ir laukiau. Bet atėjo vaikinas, pasakė man "sveikas" ir padavė rožinį. Pagalvojau, kad jis išėjęs iš proto. Kai ėjau į tualetą, jis sekė man iš paskos. Aš žengiau žingsnį ir jis žengė... Su šiuo asmeniu nebegalėjau daryti to, ką noriu. Ėmiau jo neapkęsti, darydavau viską atvirkščiai, stengiausi jį įžeisti, bet jis kiekvieną vakarą manęs atsiprašydavo. Ir aš likdavau išsižiojęs, nes tas žodis mane vedė iš proto. Jei būčiau išėjęs iš bendruomenės, būčiau pabėgęs nuo savęs. Netrukus su "angelu sargu" ėmiau dalytis savo mintimis ir išgyvenimais... Po kurio laiko, kai aš pats tapau "angelu sargu", supratau, kiek daug vargo manasis turėjo su manimi. Nors netikėjau Dievu, bet meilės įrodymas man buvo sesuo Elvyra. Ji paprašė mano ir mano šeimos atsivertimo. Ji padėjo sugrąžinti mano gyvenimą, kuris buvo prarastas. Aš suradau Dievo meilę. Nesu nei angelas, nei šventasis, darau nuodėmių, bet čia nuolat mokausi prašyti atleidimo ir sakyti tiesą. Galvoju apie savo ateitį, trokštu surasti merginą, vesti, susilaukti vaikų. Ir dar: svajoju, gal kada ir aš nusipirksiu skalbimo mašiną...

Audronė GELŽINIENĖ

© 2002 "XXI amžius"

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija